Dėl naujo ir įdomaus darbo pasiūlymo į gimtąjį Kauną sugrįžusi 26-erių Agnė Skripkinaitė nesigaili palikusi antraisiais namais jai tapusią Daniją. „Jaučiau, kad pakankamai pasiėmiau, o dabar atėjo laikas duoti“, – nedvejodama aiškino mergina.

Užaugo Žaliakalnyje

Prieš septynerius metus, kai Agnė baigė Kauno „Saulės“ gimnaziją, studijos užsienio universitetuose dar nebuvo tokios populiarios kaip šiandien. „Paauglystėje pradėjau svajoti apie darbą mados žurnaluose, tad paskutinėje gimnazijos klasėje nusprendžiau studijuoti žurnalistiką. Ketinau stoti į Klaipėdos universitetą, nes pažymiai buvo per menki mokslui Vilniaus universitete“, – į prisiminimus paniro kaunietė.

Žaliakalnyje užaugusi Agnė vaikystėje ne tik šoko sportinius šokius, bet ir turėjo kitą hobį – skaityti mados žurnalus ir rinkti patikusių straipsnių iškarpas bei nuotraukas.

Netoli jos namų buvo Z. Kuzmicko biblioteka, kurioje būsima mados tinklaraštininkė buvo dažnas svečias. Iš ten į namus ji tempdavo krūvas knygų ir žurnalų. „Mane žavėjo mada, jos istorija, žmonių portretai“, – kalbėjo Agnė.

Geriausia draugė tuomet mokyklą ką tik baigusiai Agnei pasiūlė vykti studijuoti į Danijoje esantį Roskildės universitetą. Nenuspėjamo būdo merginos neišgąsdino tai, jog teks gyventi be mamos rūpesčio ir pagalbos nepažįstamoje šalyje. Pakeitusi savo planus studijuoti Lietuvoje mergina pateikė paraišką studijoms Roskildėje.

„Niekada nesvajojau ir neplanavau studijuoti bei gyventi Danijoje. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Dabar jau galiu pasakyti, kad tai buvo pirmas mano drąsus ir labai svarbus gyvenimo žingsnis. Tik tuomet to dar nesupratau. Tiesą pasakius, studijos nebuvo vienintelė priežastis, dėl kurios palikau Kauną. Tada man nepatiko šis miestas, nesijaučiau jame sava“, – svarstė A.Skripkinaitė.

Kankino vienatvė

Devyniolikos sulaukusi Agnė jau turėjo išmokti gyventi savarankiškai. Mergina prisimena, kad, išvykus iš Kauno, kur jos vienintelis rūpestis buvo paruošti namų darbus, savarankiškas gyvenimas toli nuo namų tapo išbandymu vienatve, o kartais – ir ašaromis. Tačiau kaunietė nesigaili ir tokios patirties. Anot jos, tai ją subrandino ir užgrūdino. Vėliau kasmet gyvenimas užsienyje tapo vis lengvesnis. „Nors ilgėjausi šeimos, po kiek laiko savo namais jau pradėjau vadinti Daniją, o į Kauną atvykdavau kaip svečias. Išvykdama iš namų nemokėjau nei gaminti, nei dokumentų tvarkyti, nors, tiesa, to nemoku ir dabar, tačiau viskam juk savas laikas“, – nusišypsojo pašnekovė.

Pripratusi prie svetimos kultūros ir gyvenimo tempo lietuvė vis dėlto turėjo susitaikyti su kalbos barjeru. Angliškai universitete, parduotuvėse ir kavinėse susikalbėti pavykdavo, tačiau aplink viręs gyvenimas savo taisykles diktavo danų kalba. „Negalėjau įsijausti į gyvenimą, beveik visada atrodydavo, kad gyvenu kažkokiame burbule, pro kurį neįeina nei kvapai, nei skoniai, nei šviežias grynas oras“, – tuometę savo savijautą aiškino Agnė.

Gavo viliojantį pasiūlymą

Po metų Roskildėje Agnė suprato, kad čia jai jau ankšta, ir smulkutė mergina priėmė dar vieną svarbų sprendimą – kraustytis į sostinę Kopenhagą ir į paskaitas universitete kasdien vykti traukiniu.

Nors bakalauro studijos Danijoje trunka trejus metus, Agnė studente buvo penkerius, nes kurį laiką buvo sustabdžiusi mokslus, dirbo.

Kokius darbus studijų emigrantei teko dirbti užsienyje? „Tvarkydavau biurus, virdavau kavą, jaunimo nakvynės namuose ir administratore teko padirbėti. Rašydavau ir straipsnius į Lietuvos mados žurnalus.“

Baigusi menų bakalauro studijas lietuvė turėjo pasirinkti: kurti gyvenimą Danijoje ar sugrįžti ten, iš kur prieš septynerius metus ji atvažiavo.

„Kai dabar prisimenu studijas universitete, suprantu, kad man buvo labai sunku. Ne kartą norėjau viską mesti ir bėgti. Juk vos atvykusi supratau, kad nemoku anglų kalbos, o paskaitose reikėjo dirbti grupėse, diskutuoti. Pirmaisiais metais dėl kalbos barjero jaučiausi prastesnė už kitus bendramokslius. Tikriausiai antrą kartą to neištverčiau, tačiau baigiamąjį bakalauro darbą parašiau labai gerai, todėl turiu pagrindo didžiuotis savimi“, – pasidžiaugė Agnė.

Prieš tris mėnesius, susikrovusi į lagaminus visus prisiminimus, širdžiai mielus daiktus, užrašus ir įspūdžius, A.Skripkinaitė sugrįžo į Kauną. Kodėl? „Dar gyvendama Danijoje rašiau į lietuviškus mados žurnalus, redaktoriavau interneto naujienų portale fmag.lt., o visai neseniai gavau pasiūlymą užimti kūrybos redaktorės pareigas industry-files.com platformoje, – pasakojo mergina. – Mados pasaulis Lietuvoje labai mažas, norėjosi prisidėti jį kuriant. Vis dėlto būtent dabar grįžau dėl naujo kūrybos industrijų bendradarbiavimo atviroje erdvėje projekto „Sandėlis“. Tai yra neįkainojama inciatyva Kaune. Šis projektas suvienys talentingus, drąsius ir kūrybingus žmones, kurie kurs miestui. Kaip tik dabar čia ir dirbu. Jau netrukus bus ir atidarymas.“

Perkeltų mados savaitę

A.Skripkinaitė dar nežino, ar Kaune liks visam laikui. Avantiūroms ir gyvenimo iššūkiams neabejinga mergina neatmeta galimybės vėl išvykti į užsienį, pasisemti patirties.

Paklausta, ką iš Kopenhagos norėtų perkelti į Kauną, Agnė šyptelėjo: „Dviračių takus, „Paludan“ kavinę, bibliotekas, skandinavišką estetiką, Kopenhagos mados savaitę, parkus, kanalus, senamiestį, Kristianiją, laisvės pojūtį, atvirus renginius ir dar daug daug visko.“

Šiandien kūrybinga mergina Kauną atrado iš naujo ir mano, jog tam, kad jį pamatytų kitomis akimis, reikėjo išvykti.

„Tam, kad suprastum, kas yra brangu, kartais reikia tuos brangius dalykus prarasti. Aš vieną kartą praradau savo gimtąjį Kauną, o dabar jį atrandu iš naujo. Žiūriu į jį visai kitomis akimis, jaučiuosi jame visai kitaip, nepykstu ant jo trūkumų, o stengiuosi jį pamokyti, jam patarti, pasidalyti su juo savo patirtimi. Aš esu už tai, kad jauni žmonės išvyktų, įkvėptų kitokio oro, o grįžę namo jį iškvėptų, – samprotavo sugrįžėlė. – Nereikia piktintis, kad jauni ir talentingi žmonės išvyksta. Juk jie laisvi, trokšta nuotykių ir potyrių – leiskime jiems pasidžiaugti jaunyste ir polėkiu, vėliau jie nurims, nuleis sparnus ir sugrįš. Bus ir tokių, kurių širdis suras naujus namus. Ir puiku, juk svarbiausia, kad žmogus yra laimingas, ar ne? Namai juk ne ten, kur stovi tavo namas, o ten, kur apsigyvena tavo širdis.“

Agnė kasdien ilgisi savo draugų, kurie liko Danijoje. „Juk jie – mano jaunystės akimirkų herojai. Tačiau tikiuosi greitai juos visus aplankyti“, – planais dalijosi pašnekovė.

Šiuo metu didžiąją dalį laiko darbui skirianti mergina pripažino, jog didžiausia jos svajonė – žiemas leisti ten, kur visada geras oras. Gruodį gimusi kaunietė nemėgsta šalčio, sniego ir pačios žiemos.

„Kaunui trūksta kosmopolitiškumo, tačiau jis savaime neatsiranda. Jį sukuria žmonės. Džiaugiuosi, kad laisvų, kūrybingų ir kosmopolitiškų žmonių mieste yra vis daugiau“, – pastebėjo A.Skripkinaitė.