Žvilgsnis įpareigojo

Atkurtai Lietuvos nepriklausomybei – trisdešimt, Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) štabo Garbės sargybos kuopai – dešimčia mažiau. Pastaroji buvo įkurta 2000-aisiais, kovą, tuo metu LŠS vadovavusio plk. Jono Gečo ir LŠS nario Arvydo Pociūno iniciatyva.

Drauge su juo ir dar dviem istorijos liudininkais – Sauliumi Slavinsku ir Tomu Juraičiu – sukakties išvakarėse susitikome Vytauto Didžiojo karo istorijos muziejuje, šalia "Lituanicos" nuolaužų, nepriklausomybės kovas metančių artilerijos pabūklų ir eksponatų, pasakojančių apie antinacinį ir antisovietinį pasipriešinimą Lietuvoje 1941–1956 m. Praėjusiais metais, minint LŠS šimtmetį, muziejuje buvo atidaryta paroda "Šaulio kodas". Joje buvo galima išbandyti interaktyvias veiklas, susipažinti su Šaulių sąjungos istorine raida, skiriamaisiais ženklais ir uniformomis. Ekspozicijos neliko, tačiau šaulių pėdsakai muziejaus erdvėse vis dar jaučiami.

"Žiūrėkite, štai čia tas pats šalmas", – į apsauginį galvos apdangalą ekspozicijos vitrinoje dirstelėjęs A.Pociūnas suskubo versti knygos puslapius, viename kurių sustingę šauliai Garbės sargybos kuopos šauliai su analogiškais šalmais ant galvų. Taip, žodis po žodžio išgirdome minėtosios kuopos atsiradimo istoriją ir dabarties viziją.

"Nuo ko viskas prasidėjo? Sausio 8 d. įvyko valdybos posėdis, kurio metu buvo aptartas Garbės sargybos kuopos, reprezentuosiančios visą sąjungą, klausimas", – J.Gečo žvilgsnis A.Pociūną tąkart įpareigojo veikti nedelsiant.

Muziejininkas ir karo istorikas senuosiuose šaltiniuose surado, kaip 1934-aisiais atrodė Garbės sargybos kuopa – kokią uniformą vilkėjo šauliai, kokiais batais kaukšėjo eidami akmenuotu grindiniu, kokias pirštines mūvėjo ir kokius ginklus prie šono spaudė. Netrukus po to prasidėjo paieškos.

S.Slavinskas (kairėje), A.Pociūnas ir T.Juraitis – LŠS Garbės sargybos kuopos kūrimosi liudininkai.

Uniformos siūtos Kaune

Laisvės alėjoje veikusioje siuvykloje "Mada" A.Pociūnas susitiko su Juozu Kazoku. Į devintą dešimtį įžengęs vyras uniformas kariams siuvo dar tarpukariu.

"Kartu su Juozu dirbo būrelis moterų ir merginų. Jos siuvo sukneles, kostiumus, bet uniformų – ne, o mums juk reikėjo ne tik jų, bet ir milinių", – prie pastarųjų, kaip mena muziejininkas, merginoms teko ilgiau pasėdėti.

Asmeniškai A.Pociūnui tinkamą ilgą karišką šiltą milinį paltą pavyko pasiūti tik iš trečio karto. Mundurus auksarankės pasiuvo gana greitai ir nesunkiai.

"Nežinau, ar tai buvo siuvėjo Juozo nuopelnas, ar moterų požiūris į darbą. Jos pripažino, kad apie uniformų siuvimą mažai ką nutuokia, supranta tik vieną, kad daro gerą darbą Lietuvai", – A.Pociūnas skaičiavo, kad tąkart buvo užsakyta keliolika uniformų. Keturios iš jų – karininkams.

Netrukus po to A.Pociūnas kulniavo į batų fabriką "Lituanicą". Čia buvo užsakyti kelius siekiantys kariški auliniai. Prisiminęs 200-uosius, tuo metu vos dvidešimties šaulys, dabar – dvigubai vyresnis, Garbės sargybos kuopos vadas Saulius Slavinskas šyptelėjo: jei A.Pociūnui milinę pavyko pasiūti tik iš trečio karto, tiek pat bandymų prireikė ir jo batams metaliniais pakulniais. Šauliams skirtos kepuraitės į Kauną atkeliavo iš Vilniaus, kiti uniformos priedai – iš Marijampolės.

"Šaulys visuomet turi būti pasitempęs, o jo uniforma – tvarkinga. Visos sagos – susagstytos, diržas – suveržtas. Batai – blizgantys ir nesukritę į "armoniką". Apykaklė – švari", – ilgą laiką garbės kuopai vadovavęs A.Pociūnas pasakojo, prieš kiekvieną šaulių išėjimą į visuomenę tikrindavęs, ar pastarosios nepajuodusios. Kaip ir pirštinės, aplinkinius akinančios savo baltumu.

"Uniforma valoma valykloje, cheminiu būdu. Pirštines plauname patys, rankomis", – šauliai juokėsi, kad skalbyklės prieš ginklo pėdsakus ant baltos medžiagos yra bejėgės.

Būti Garbės sargybos kuopos nariu – garbės reikalas.

Ginklai? Pradžioje kuopa buvo aprūpinta automatiniais šautuvais M16, vėliau iš Bulgarijos ginklų fondo atgabenta dvidešimt mauzerių. Tokių pačių, kokiais prieškariu buvo apsiginklavusi Lietuvos kariuomenė. Ginklai, anot S.Slavinsko, tikrai šaudo – šauliai juos išbandė. Taiklumas – fantastiškas, bėda tik, kad šovinių sunku gauti.

Stovi tuometis "Geležinio vilko" vadas Jonas Žukas, šypsosi ir klausia: norite geriau už mus atrodyti?

Žmonės braukė ašaras

Dabar Garbės sargybos kuopos šaulius galima pamatyti valstybinėse, miesto, tautinėse šventėse, visuomeninių organizacijų iškilminguose renginiuose, paminklų, memorialinių lentų atidengimo ceremonijose, karininkų, šaulių, garbingų asmenų laidotuvėse, vestuvėse. Pirmą kartą, po beveik pusmetį trukusio pasiruošimo, Garbės sargybos kuopa visuomenei pasirodė 2000 m. rugsėjo 8-ąją Šiluvos atlaiduose. Tiesa, tąkart LŠS Garbės sargybos kuopa sulaukė skeptiškų vertinimų ir kreivų kitų karių žvilgsnių.

"Stovi tuometis "Geležinio vilko" vadas Jonas Žukas, šypsosi ir klausia: norite geriau už mus atrodyti? – anot A.Pociūno, LŠS Garbės sargybos kuopa tada ne tik nušluostė nosį likusiems uniformuotiesiems, bet ir prikėlė tarpukarį. – Siekiau, kad vyrai žygiuotų taip, kaip tada, – ištiestą koją keltų maždaug 30 cm nuo žemės. Pastangos veltui nenuėjo."

Žygiuojant šauliams, vaikai ir jaunimas stovėjo suakmenėję, o senoliai apsipylė ašaromis. Akimirką susimąstęs, kas sukėlė tokias susirinkusiųjų emocijas, jau netrukus A.Pociūnas prisiminė 1938-ųjų metų nuotrauką – minią žmonių ir žygiuojančių šaulių būrį su vėliavnešiu priešakyje. 2000-ųjų rugsėjį vėliavos kotą spaudė prie krūtinės S.Slavinskas, atlaidus menantis taip, lyg jie būtų vykę vakar. Išėjus iš bažnyčios šaulius apspito žmonės. Gerų žodžių jie negailėjo nei tada Šiluvoje, nei kiek vėliau Kaune, Laisvės alėjoje vykusiose eitynėse, kurias filmavo būrys televizijos operatorių.

"Net užsieniečiai, tuo metu sėdėję restorane "Miesto sodas", pakilo nuo stalų, kad iš arčiau galėtų pamatyti žygį Laisvės alėja. Visa tai bylojo, kad mūsų pasirinkimas – puoselėti prieškario tradicijas – buvo teisingas", – prisiminimus budino S.Slavinskas.

Bene labiausiai A.Pociūno ir S.Slavinskas atmintyje įsirėžė vienas pirmųjų Garbės sargybos kuopos pasirodymų Vilniuje, kur vyko LŠS jaunimo žaidynės.

"Žinote, ką mes padarėme? – dabartinio Garbės sargybos kuopos vado akys liepsnojo kaip tąkart. – Garbės sargybos kuopa žygiavo taip, kaip Lietuvos kariuomenė 1939-ųjų spalį, atgavus Vilnių, – sustojo, atsigręžė į Aušros vartus, atidavė pagarbą ir toliau ėjo. Po mūsų daugiau niekas to nedarė. Kiti turbūt ir nesuprato, kas tada įvyko."

Laisvės pojūtis

Apie Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopą veikiausiai ne kartą esate girdėję. Jos būrius, apsirengusius prieškario epochos stilizuotomis jūrininko, pėstininko ir lakūno uniformomis, matėte įvairių valstybinių iškilmių metu. Visiems Garbės sargybos kuopos kariams taikomas vienodumo principas: ūgis turi būti nuo 1,82 iki 1,94 cm. Bendras kūno masės indeksas – nuo 20 iki 25. Plaukai – ne ilgesni nei 5 mm, per ceremonijas negalima būti su akiniais. Barzda turi būti nuskusta, o veidas be randų. Matomose vietose negali būti tatuiruočių. Kariai privalo būti geros fizinės formos.

Tokios pat sąlygos keliamos ir LŠS Garbės sargybos kuopos šauliams? Beveik. Tiesa, pastarieji gali būti su tvarkingomis, prižiūrėtomis barzdomis ir, priešingai nei Lietuvos kariuomenę reprezentuojančios kuopos kariai, negali keistis uniformomis – visos jos siūtos pagal individualius matmenis.

"Mano uniforma netiks dėl apdovanojimų, Sauliaus – ir dėl jų, ir dėl dydžio", – į 190 cm ūgio kolegą dirstelėjo Garbės sargybos kuopos vado pavaduotojas T.Juraitis.

Vis dėlto pagrindinis bruožas, LŠS Garbės kuopą darantis išskirtinę, – duoklė istorijai ir vidinė laisvė, kuri vienija maždaug trisdešimt skirtingų vyrų ir jaunuolių. Antai, S.Slavinskas ugniagesys gelbėtojas, T.Juraitis – profesionalus sportininkas, A.Pociūnas – muziejininkas ir karo istorikas.

"Mes subūrę labai daug skirtingų žmonių. Yra ir studentų", – baigdama pokalbį trijulė džiaugėsi ne tik nuolat augančiomis LŠS gretomis, bet ir entuziastais, trokštančiais tapti Garbės sargybos kuopos nariais. Bene labiausiai – jaunaisiais šauliukais, kurie garbę matuoja ne pinigais, o atsakomybe.