Jis neslepia, kad šių metų šventinį džiaugsmą temdo nerimas dėl karo Ukrainoje, ten kovojančių ir karo baisumus patiriančių žmonių, tačiau kaip tikintis žmogus Linas kalba ir apie viltį. „Kalėdų žvaigždė simbolizuoja nušviestą Betliejų ir negęstančią viltį. Matydami tą žvaigždę kaip simbolį ant kiekvienos Kalėdų eglės pagalvokime, ką dar gero galėtume nuveikti iki Naujųjų, o gal ir visus metus“, – kviečia pašnekovas ir praveria „Kauno dienos“ skaitytojams duris į savo šeimos šventę.

– Ką išgyvenate stovėdami ant šv. Kalėdų slenksčio: jaudulį ar ramybę? Nerimą, kad ko nors nespėjote, ar džiaugsmą? Sumaištį ar viltį?

Dainoje gali tilpti nuostabiausia akimirka arba ištisi metai, klausydamas dainos gali pasinerti į kitą būseną, daina galima jausmingai atsiverti mylimam žmogui arba Dievui.

– Šie metai kupini apmąstymų ir susikaupimo, sklidini džiaugsmo dėl kiekvienos išgyventos akimirkos drauge su artimiausiais žmonėmis ir pripildyti liūdesio dėl tų, kurių jau nėra šalia. Šie metai man, kaip niekada, gausūs koncertų, nepamenu, kada tiek daug jų buvo anksčiau. Ir šių dienų kontekste tie koncertai kitokie. Atrodo, jie tapo vertingesni, juose pamačiau daugybę gyvenimu spinduliuojančių akių.

Stovėdamas ant šv. Kalėdų slenksčio išgyvenu jaudulį dėl to, kas vyksta Ukrainoje, ir dėl to, kas darosi visame pasaulyje. Šalia to jaudulio drauge keliauja ir ramybė, nes ją sukuria viltis. Šviesa visada nustelbia tamsą. Juk Betliejaus žvaigždė nušvietė kelią ne tik trims išminčiams, bet ir visiems Dievo vaikams.

– Kas jums yra šv. Kalėdos? Ką per jas švenčiate – šeimos šventę, žiemos šventę, Jėzaus gimimą?

– Mūsų šeimoje tai visų pirma kūdikėlio Jėzaus gimtadienis. Aš ir mano žmona paauglystėje giedojome sakraliniuose jaunimo choruose ir krikščioniškosios vertybės mus formavo nuo pat vaikystės. Dabar mums labai svarbu Kūčių vakarienė drauge su mamomis, Bernelių šv. Mišios, kalėdaičio laužymas ir linkėjimas gražiausių dalykų. Be abejo, mūsų namuose puikuojasi ir gražuolė eglė, ir šv. Kalėdų naktį ateina Kalėdų Senelis su dovanomis vaikams, nes vaikystės pasaulis kupinas pasakų ir įvairiausių stebuklų. Kaip gera matyti, kai mūsų ketverių metų Saulė džiūgauja, kad po egle ryte randa Kalėdų Senelio paliktą tuščią pieno stiklinę, o lėkštelėje – tik sausainių trupinius. Ji su nepaprasta nuostaba šaukia: „Tėveli! Mamyte! Buvo, buvo senelis atėjęs, pažiūrėkite, viską suvalgė ir pienuką išgėrė! O!!! Dar ir dovanų paliko!“. Per šias šventes jau ir mūsų Jokūbas pradės suprasti, kas tos vaikiškos Kalėdos.

Nuotaika: pasak L. Adomaičio, per šventes nereikia pompastikos – šeimos nariai džiaugiasi artumu, žiūri drauge filmus, piešia, žaidžia ar tiesiog pariaumoja kaip liūtukai vaikščiodami keturiomis po visus namus. (Eglės Gendrėnaitės nuotr.)

– Papasakokite, kaip šv. Kalėdas švęsdavote vaikystėje? Kas išliko prisiminimuose: vaizdas, kvapas, dovanos, eglutė, santykiai, tradicijos ar dar kas?

– Iš vaikystės menu spindinčio sniego girgždesį. Tas garsas toks nepamirštamas. Menu ir mūsų kasmetį šeimos važiavimą troleibusu pas senelius valgyti Kūčių vakarienės. Senelis visuomet būdavo paruošęs virtinių su grybais ir kūčiukų su aguonų pieneliu. Dar labai įstrigęs mandarinų kvapas ir skonis. Net ir dabar, po šitiek metų, vasarą taip nesinori mandarinų, kaip per Kalėdas. Namuose visuomet su mama puošdavome Kalėdų eglę, o Kalėdų seneliu tikėjau gal iki antros klasės. Ir kitokia nuomonė tuo klausimu skambėdavo kaip didžiausia nesąmonė. Ginčydavausi ir turėdavau savų argumentų, nes mama gebėjo profesionaliai surežisuoti Senelio dovanų lauknešėlį.

– Ar dabar labai įsisukate į pasiruošimą šventėms ir kaip tai atrodo? Kaip šventėms ruošėsi jūsų vaikai? Tikriausiai pasakojote jiems apie Kalėdas? Gal skaitėte pasakas? Dainavote?

– Stengiamės neforsuoti ir nedaryti iš to pompastikos. Kaip tik trokštame pasidžiaugti šeimos artumu, pažiūrėti drauge animacinį filmą, nupiešti piešinį, surinkti dėlionę, pastatyti laivą ir pažaisti geruosius piratus arba pariaumoti kaip liūtukai vaikščiodami keturiomis po visus namus. Minimaliai materialinių dalykų, kuriuos smagiai pakeičia neapčiuopiami – apsikabinimai, istorijos, juokas, filmai, knygų skaitymas, muzikavimas, dainelės. Juk šv. Kalėdos – ramybės džiaugsmas, užgimusi viltis, naujo puslapio atvėrimas ir noras keisti gyvenimą teisinga kryptimi. Beje, šių metų šventės smagiai pasūdytos ir mano 25 -erių metų scenoje jubiliejiniais koncertais didžiosiose arenose. Na, visos gruodžio mėnesio kalendoriaus lentynos jau visiškai užpildytos.

– Ar gausus būna jūsų Kūčių stalas patiekalų, dekoracijų? Ar daug žmonių sėda prie jo? Kas šį lietuviams ypatingą vakarą svarbu būtent jums? Gal turite kokių nors jums ypač brangių šios šventės papročių, tradicijų?

– Labai gera susėsti artimiausiems šeimos nariams ir šnekučiuotis prie mamų gėrybėmis nukloto stalo. Nepersivalgyti labai sunku, nes viskas ypač skanu, o juk reikia išragauti visus dvylika patiekalų. Fone skambanti švelni muzika iš vinilinių plokštelių arba tiesiog rodoma televizijos šventinė programa tik papildo mūsų visų pokalbius ir juoką. Ant stalo – mano senelio meno dirbinys – Jėzaus Kristaus kryžius ir deganti žvakelė eglės šakelių pintinėje. Likusios dekoracijos – mūsų šypsenose ir akyse.

– Kas jūsų šeimoje ruošia Kūčių vakarienę, o kas rūpinasi šventiniu Kalėdų stalu?

– Visuomet mano ir Irmos mama labai pasistengia gamindamos klasikinius patiekalus – baltą mišrainę, silkutę pataluose, keptą žuvytę, virtinukus su grybais ir t. t. Tiesą sakant, nelabai ir įsivaizduočiau Kūčių stalo be šių tradicinių gėrybių. Na, o mes su žmona tik papildome stalą kokiais nors savo ruoštais patiekalais. Tad rūpinamės kartu, bet galvas žemai lenkiame savo mylimoms mamytėms.

– Ar Kūčių vakarą arba šv. Kalėdų rytą einate į bažnyčią? Jeigu taip, kodėl jums tai svarbu?

– Ir Kūčių vakarą, ir Kalėdų rytą einame į bažnyčią padėkoti Dievui už neįkainojamas dovanas, pabūti drauge su visa didžiule katalikų šeima, giedoti Kalėdų giesmių ir pakėlus akis aukštyn paprašyti Viešpaties malonių, kurių labai dažnai net ir nesame verti. Ir paskui ramia širdimi toliau žengiame į naują etapą, į naujus metus. Taip lengviau laikytis įsikibus į Dievo ranką ir žinoti, kad Jis veda teisingu keliu.

Dažnai Kalėdas mes šiek tiek pasaldiname, o tikros Kalėdos ir Šventosios Šeimos istorija, kuri pasakojama Evangelijoje, buvo pažymėta ir nerimu, ir vargu, ir įtampa.

– Šv. Kalėdos neįsivaizduojamos be dovanų. Kokiomis dovanomis džiuginate vienas kitą, savo vaikus, artimuosius, draugus? Gal turite tradiciją Kalėdų proga nudžiuginti dovanomis likimo nuskriaustus žmones, stokojančius, gal dalyvaujate kokiuose nors labdaros projektuose? Jeigu taip, kodėl jums tai svarbu?

– Dalytis gerumu yra žmonijos pareiga ir privilegija. Tik besidalijantis žmogus – geras, teisingas, dosnus, mylintis. Įvyksta nepaprastas reiškinys – tuo pat metu susijungia žmogiškumas ir žmoniškumas. Tai tampa viena. Stengiuosi dalyvauti gerumo ar išsipildymo akcijose, aplankau keletą katalikiškų bendruomenių susitikimų, nesu abejingas stokojantiems ir dažniausiai prisidedu savo muzikine veikla.

Šeimoje dovanomis vaikams labai gražiai ir taikliai rūpinasi Irma. Aš žaviuosi, kaip nuoširdžiai, kokybiškai ir atsakingai ji tai daro. Irma turi instaliuotą gerumo failą, ir jo kodo man vis dar nepavyksta nulaužti. Stengiuosi nors truputį prilygti jos gerumui.

– Ar daina gali būti dovana? Turite tokių dovanų?

– O kaipgi kitaip? Saulė jau turi dainą – dovaną „Vandenynai“, Jokūbas dar šių metų pradžioje dovanų gavo kūrinį „Šviesa spindės tamsoje“, įrašytą su mišriu jaunimo choru „Exaudi“, o žmonai ką tik dedikavau naujausią savo dainą „Noriu gyventi dėl Tavęs“, kuri įrašyta drauge su Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios gospelo choru. Dainos – tai kitokio pobūdžio dovanos, jos nepaliečiamos, bet jaučiamos geriau nei bet kuris daiktas pasaulyje. Dainoje gali tilpti nuostabiausia akimirka arba ištisi metai, klausydamas dainos gali pasinerti į kitą būseną, daina galima jausmingai atsiverti mylimam žmogui arba Dievui.

Bendrystė: ir K. Kėvalas, ir L. Adomaitis per šventes ragina skirti vieni kitiems daugiau laiko ir dėmesio. (Kęstučio Kėvalo asmeninio archyvo nuotr.)

– Ko, jūsų manymu, reikia, kad žmogus tikrai patirtų, išgyventų šv. Kalėdų šventę?

– Tai labai prasmingas klausimas ir į jį trumpai atsakyti nelengva. Tikintis ar netikintis žmogus visuomet ieško vilties. Tai nekinta nuo amžių amžinųjų ir tai niekada nepasikeis. Visi trokštame meilės ir daugelis stengiamės ja dalytis su kitais. Visi ieškome laimės, ir tų takų, atrodo, yra milijonai. Iš tiesų kelias yra vienas ir jis aiškiai nušviestas Betliejaus žvaigždės. Net iš tolimosios šalies atkeliavo išminčiai, vedami šio nepaprasto dangaus ženklo šviesos. Tai įvyko ne taip jau seniai – lygiai prieš 2022 metus, o stebuklingą kūdikėlio Jėzaus gimimą visas pasaulis pavadina naująja era.

Šv. Kalėdų džiaugsmas – begalinis Dievo dosnumas. Jis atsiuntė savo vienatinį Sūnų, kad mes, žmonės, pagaliau išgirstume mums suprantama kalba Dievo mintis ir žinotume, ką daryti, kad turėtume viltį gyventi. Taigi Kalėdų žvaigždė simbolizuoja nušviestą Betliejų ir negęstančią viltį. Matydami tą žvaigždę kaip simbolį ant kiekvienos Kalėdų eglės pagalvokime, ką dar gero galėtume nuveikti iki Naujųjų, o gal ir visus metus.

– Ko palinkėtumėte „Kauno dienos“ skaitytojams šv. Kalėdų proga?

– Mielieji, nuoširdžiai jums linkiu laimės, jaukių pokalbių, sėkmingų darbų, sveikatos, drąsos, taikos, meilės, tikėjimo ir vilties. Šviesių ir prasmingų švenčių!