– Kaip tavo gyvenime atsirado skulptūra?

– Kaip ir viskas – netyčia. Iš tikrųjų tai skulptūra mano gyvenime atsirado labai paprastai. Visada žinojau, kad studijuosiu menus, tik nebuvau iki galo nusprendęs, kokius. Turėjau visai kitokių planų, bet paklausiau poros žmonių ir jie sakė, kad skulptūra man tiktų. Kadangi buvau toks be vietos – norėjau kurti, bet dar nežinojau, kokia forma, tai su patarimu, postūmiu iš šono pasirinkau skulptūros studijas. Pradėjęs mokytis supratau, kad man patinka ir esu gerame kelyje.

– Savo darbais reflektuoji aplinką, kartais sarkastiškai atkreipi dėmesį į tam tikrus masinės kultūros niuansus. Kokią matai šiuolaikinę visuomenę, kultūrą? Kas tave labiausiai žavi arba, priešingai, erzina?

– Iš esmės esu optimistas ir žinau, kad stebuklų nėra. Visuomenė susideda iš skirtingų žmonių, vyrauja skirtingi interesai. Tuo pačiu metu vyksta ir dekadansas, ir pakilimas. Man atrodo, jog nereikia įsivaizduoti, kad esame labai ypatingi. Mano mėgstamas rašytojas, ispanų filosofas José Ortega y Gassetas savo knygoje „Masių sukilimas“ rašo apie visuomenę. Knyga parašyta daugiau nei prieš 100 metų, tačiau kai ją skaitai, supranti, kad tai puikiai mūsų dienoms tinkantis leidinys. Taigi visuomenė taip stipriai nekinta, tik klausimas, kaip į tokią visuomenę asmeniškai, kaip kūrėjas, įsilieji. Mano kūriniai ne tiek kritikuoja ar moko, jie daugiau yra apie tai, kaip aš matau save santykyje su aplinka. Bet tai turbūt visų menininkų problema.

– Kaip vyksta kūrybos procesas? Kaip nusprendi, ką kursi, kas nulemia kūrinio formatą?

– Labai mėgstu sakyti, kad skulptūra – tai kažkokios problemos arba temos sprendinys. Gerą kūrinį, dydį, temą pasufleruoja gera problema, kuri atsiranda natūraliai arba yra padiktuojama gyvenimo: kartais tai padaro užsakovas, kartais – kažkokia tema arba ore tvyranti nuotaika, kurią reikia įamžinti. Kūrybos procesas prasideda nuo to, kad susirandi problemą, kuri iš pradžių atrodo svetima, ir padarai taip, kad ji tampa tavo. O tada dydis, tema, forma atsiranda savaime. Esu tikras, kad menininkas negali sėdėti užsidaręs dramblio kaulo bokšte, virškinti tik save, visą meną kurti tik apie save, sau, o paskui vis tiek jį pristatyti viešai ir tikėtis pripažinimo.

Mes visi esame gyvūnai, pasiduodame tam tikriems psichologiniams poveikiams ir būna tam tikras kabliukas – nesakau, kad šokas ar stiprus sukrėtimas – bet kažkoks cinkelis, noras domėtis labiau, prieiti arčiau, pasižiūrėti iš kito kampo.

– Ką labiausiai vertini visame procese? Kas tau, kaip menininkui, teikia daugiausia džiaugsmo?

– Yra keli momentai. Pirmiausia, įvyksta, kaip aš vadinu, impresija, kai dar tik kažkokią užuominą turiu galvoje. Tai tarsi nuojauta, koks darbas turėtų būti arba kaip jis turėtų atrodyti. Visą kūrybos laiką tiesiog bandai prie jo artėti ir nuo jo per daug nepabėgti. Tai tas pirmas įspūdis labai malonus. O vėliau labai džiugi dalis yra maždaug pusė valandos po to, kai pabaigi darbą (juokiasi). Pavyzdžiui, kai pastatai kūrinį mieste. Sumontuoji, pasidžiaugi, suvirškini aplinkoje. O jau kitą dieną tas objektas būna kaip į laisvę paleistas vaikas, turintis savo gyvenimą.

– Skulptūra – vienareikšmiškai labai vizuali meno forma. Kokia svarbiausia skulptūros detalė? Į ką daugiausia įdedi širdies?

– Man tikrai labai svarbu, kad darbai būtų vizualiai turtingi ir sudomintų žmogų. Dabar labai paplitusi antiestetikos banga, bet aš vis tiek žiūriu į žiūrovą, į meno vartotoją kaip į klientą, kurį reikia šiek tiek sugundyti, bet neduoti jam per daug. Kūrinys turi išlaikyti paslaptį, tačiau privalo užkabinti. Man skulptūroje labai svarbu pirmas įspūdis, kai akis užkliūva už objekto. Mes visi esame gyvūnai, pasiduodame tam tikriems psichologiniams poveikiams ir būna tam tikras kabliukas – nesakau, kad šokas ar stiprus sukrėtimas – bet kažkoks cinkelis, noras domėtis labiau, prieiti arčiau, pasižiūrėti iš kito kampo.

– Ką pats pirmiausia pastebi kitų autorių kūriniuose?

– Tai baisus dalykas ir profesinė liga, bet pradedu kabinėtis prie tų dalykų, prie kurių nereikia kibti. Tačiau, kalbant vien apie skulptūrą ir kolegų skulptorių darbus, tai universalus dalykas yra tas, kad skulptūra turi tam tikrą siluetą. Man įdomu, kaip jis įsiterpia į aplinką, ar atrodo savo vietoje, ar yra tarsi pleištas, svetimkūnis. Nesigilindamas į detales ir kitas smulkmenas, tiesiog pasižiūriu į jo santykį su aplinka. Ir nesvarbu, ar tai parodų erdvė, ar kažkokia miesto aikštė, svarbu pažiūrėti, ar pamačius tą didįjį siluetą jis atrodo natūraliai.

– Skulptūra – labai imlus laikui procesas. Kiek vidutiniškai dirbi prie vieno kūrinio?

– Geriausia kalbėti pavyzdžiais. Neseniai pastačiau skulptūrą „Ikaras“, kuri yra nedidelio formato, daryta privačiam užsakovui. Nuo bendravimo pradžios iki galutinio rezultato praėjo metai: susirašymas, susitikimas, pokalbis, eskizavimas, gamyba, montavimas – viskas truko 12 mėnesių. Tai skulptūrai gana suprantamas laikotarpis. Pavyzdžiui, „ZenTriušio“ pirmi eskizai bloknote atsirado 2013 m., o pastatytas jis buvo tik 2018 m. Kartais sunku tą kūrybos procesą įvertinti. Tačiau pastebiu, kad laikas, per kurį idėjos nuo pirmų pamąstymų, eskizų bloknote įgauna materialią išraišką, skaičiuojamas metais.

– Kaip per visą laiką kinta pradinė idėja?

– Labai geras pavyzdys yra mastelio problematika skulptūroje. Kai padarai mažą eskizą bloknote, tada nusilipdai mažą pavyzdį, jis atrodo vienaip, tačiau pradėjus didinti mastelį atsiranda visai kitos problemos ir detalės. Kūrinys, didinant mastelį, gali net iš esmės persikurti. Kiekviename etape įvyksta kažkokios didesnės ar mažesnės korekcijos: nuo modelio, metalo liejinio, iki apdirbimo, spalvų.

– Vienu metu dirbi prie vieno kūrinio ar iškart prie kelių?

– Vienu metu dirbti prie vieno kūrinio būtų pats geriausias variantas, tačiau taip niekada nebūna, todėl vienu metu dažniausiai stengiuosi turėti du tris projektus: vieną, artėjantį prie pabaigos, vieną naują ir vieną įpusėtą. Deja, dažniausias ir blogiausias atvejis, kai visų trijų projektų deadline ištinka tuo pačiu metu. Tada vyksta absoliuti tragedija, bet toks gyvenimas ir realybė.

– Užsiminei apie dėmesio koncentraciją. Gyvename informacinio triukšmo laikais, atakuojami vaizdų iš aplinkos, interneto, socialinių tinklų. Kaip tai veikia tave ir tavo kūrybą?

– Kūrėjas negali būti visiškai užsidaręs, jis iš aplinkos turi jausti kažkokius dirgiklius, stimuliacijas įkvėpimui arba tiesiog pasižiūrėjimui, žinoti, ką veikia kiti kūrėjai, nes savo pasaulėlyje gali labai greitai užrūgti ir užpelyti. Tai šiuo atžvilgiu tas triukšmas yra gerai. Aš kiekvieną dieną gaunu labai daug tiek vizualaus, tiek informacinio triukšmo, bet kalbant apie skulptūrą tai yra laikui imlus procesas, todėl reikia mokėti šiek tiek atsijungti. Skulptūra man patinka tuo, kad susideda iš labai skirtingų etapų – eskizavimo, lipdymo, virinimo arba metalo apdirbimo, tad viename etape negali labai ilgai užtrukti. Keiti veiklą, tada keičiasi problemos ir darbas niekada neatsibosta, nes jame labai daug skirtingų, kintančių elementų. Skulptūroje nėra monotonijos.

– Kaip atsipalaiduoji, atsiriboji nuo darbų? Kokių sąlygų ir aplinkos reikia, kad kiltų idėjos ir aplankytų įkvėpimas?

– Turiu antrą pusę, kuri labai mėgsta keliauti ir kai aš užrūgstu dirbtuvėse ar dar kur nors, turiu labai gerą akstiną šiek tiek atsitraukti, kažkur išvykti, pakeliauti. Tai yra pats geriausias atsiribojimas, nes, būdamas toli nuo darbų, dirbtuvių ir skulptūros, turi bloknotą, eskizuoji, atsitrauki, prigeneruoji labai gerų idėjų, kuriomis gali gyventi metus ar dvejus.

– Mėgsti keliaudamas žiūrėti kitų kūrėjų darbus?

– Labai. Praktiškai visos mūsų kelionės susideda iš muziejų, aikščių, skulptūrų, kultūrinių taškų lankymo. Tačiau keliaudamas vis tiek įsijauti į turisto vaidmenį, tad šiek tiek užmerki tą priekabaus menininko ar skulptoriaus akį, pradedi liberaliau žiūrėti ir vertinti.

Skulptūros ribos yra labai plačios, tačiau pas mus, Lietuvoje, didžiausia problema yra ta, kad esame kompleksuoti žmonės, ir jei kūrėjai arba kūrybinės institucijos priklauso arba atstovauja vienai sričiai, tai bando engti visas kitas.

– Yra tokių turistų, kurie, atvykę į naują miestą ir pamatę skulptūrą, ypač žmogaus, net nežinodami, kas jis, prie jo fotografuojasi. Kaip vertini tokį dėmesį skulptūrai?

– Pasakei labai konkretų pavyzdį: nors žmogaus nežino, bet vis tiek fotografuojasi. Aš kaip koks savimyla galiu pasakyti, kad skulptoriui tai yra pats geriausias įvertinimas. Ernestas Parulskis yra suformavęs labai gerą terminą instagraminė skulptūra, kuri dabar ypač populiari. Puikiai suprantu, kad mieste stovinčios mano skulptūros irgi patenka į tą kategoriją. Bet aš čia nematau nieko blogo. Galiu pasakyti, kokį geriausią komplimentą apie savo skulptūrą esu išgirdęs. Kaip tik neseniai Santakos parke buvau pastatęs „Žmogų kankorėžį“ ir nuėjau patikrinti, kaip jis atrodo, kaip akmenukai, ar niekas nesutepė. Priėjau prie jo, valau, o šalia stovi sporto inventorius ir ten sportuoja viena senjorė. Ji manęs paklausia, ar aš skulptūros autorius. Patvirtinu, kad taip. Tada ji sako: „Aš visiškai nesuprantu, kas čia yra, bet man labai patinka.“ Tai yra man, kaip skulptoriui, pats geriausias įvertinimas: žmogus nežino, kas tai yra, kam skirta, bet intuityviai tas objektas jį traukia, intriguoja, galbūt atrodo keistai, nematytai, bet maloniai.

– Esi bene vienas produktyviausių jaunosios kartos skulptorių, nemažai tavo darbų galima pamatyti Kauno viešosiose erdvėse. Ar lengva jaunam kūrėjui Lietuvoje realizuoti savo idėjas?

– Realizuoti skulptūras viešojoje erdvėje tikrai nelengva. Nenoriu skųstis: kai kurie žmonės sako, kad Lietuvoje niekas nevyksta, niekas neįmanoma, viskas blogai, tai taip nėra. Tačiau skulptūra viešojoje erdvėje – ne parodinė, ne saloninė, yra velniškai sudėtinga sritis. Monumentaliąją skulptūrą, kuriose esu žengęs dar tik pirmus žingsnius, mano manymu, išvis ištiks krizė, nes tai labai sudėtingas ir ilgas procesas, o jauni žmonės nelabai nori vargti. Jie mato, kokia tai mėsmalė, kiek ten reikia skirti laiko, energijos, dėmesio, todėl protingi žmonės į tokius dalykus nesivelia – jie susiranda daug ramesnę, kūrybiškai paprastesnę sritį, kur yra mažiau kritikos, politikos, kažkokių kliūčių, kur gali daugiau laiko skirti kūrybai.

– Šiais laikais labai nyksta ribos tarp skirtingų meno šakų, jos persidengia, susipina. Kaip tai keičia skulptūrą?

– Negaliu sakyti, kad nekeičia – tikrai keičia. Tačiau pradėjęs studijuoti skulptūrą supratau (ir tuo skulptūra man labai patinka), kad ji yra nuo A iki Z: skulptūra apima bronzinį objektą, instaliaciją, ji gali būti ilgaamžio tūrio kūrinys arba laikina akcija. Skulptūros ribos yra labai plačios, tačiau pas mus, Lietuvoje, didžiausia problema yra ta, kad esame kompleksuoti žmonės, ir jei kūrėjai arba kūrybinės institucijos priklauso arba atstovauja vienai sričiai, tai bando engti visas kitas. Labai gerai tai pastebiu pats savo kūrybiniame kelyje: kadangi gaminu ilgaamžes skulptūras iš bronzos, į mane jau kreivai žiūri žmonės, kurie užsiima įvairiais performansais ir instaliacijomis. Aš matau tokį gentinį susiskaldymą, kuris man atrodo absurdiškai. Manau, kad jeigu yra problema, jai ieškai sprendimo, ir jeigu tas sprendimas yra ilgaamžės medžiagos, klasikinis vaizdavimas – viskas gerai. Jeigu yra kažkokia kitokia situacija, darome kitokią skulptūrą. Dabar daugelis labai dažnai laidoja klasikinę skulptūrą. Jau dešimt metų girdžiu, kaip tai daro, bet taip niekaip ir nepalaidoja: ateina ir užsakovų, atsiranda poreikis. Nuvažiuoji į užsienį – ten šiuolaikinėje skulptūroje pilna figūratyvų, klasikinio, tūrinio vaizdavimo. Aš kažkaip labai nusureikšminu, kur tos ribos dingsta. Turi užduotį ir ieškai jai formos – viskas.

– Paminėjai užsienį. Kaip keičiasi skulptūra, kokios skulptūros tendencijos Lietuvoje ir pasaulyje?

– Priklauso, apie kurią dalį kalbėsime: JAV ar Europą. Man atrodo, kad kiekvienam dalykui yra vieta ir laikas. Kaip per vestuves netieki sumuštinių, o per pusryčius paprastai nevalgai ikrų, taip ir skulptūroje: kiekvienai skulptūrai yra skirtinga vieta ir laikas. Pastebiu, kad kyla kūrinių kokybė: tiek idėjų, tiek atlikimo prasme. Menininkai dirba vis produktyviau, vienas kūrėjas per metus dėl techninių galimybių gali atlikti daug didesnio formato arba padaryti didesnį kiekį darbų. Kokybiškai ir kiekybiškai visko daugėja, o tai priverčia mus šiek tiek pasistiebti, domėtis naujomis technologijomis, medžiagomis, aktualiomis temomis, diskursais. Mano nuomone, viskas tik į gera.