Trečiadienio rytą Kauno arkivyskupas socialiniame tinkle pasidalijo savo mintimis, kurias apibūdino kaip klausimus rimtam svarstymui.
„Ar nereikėtų pripažinti, kad vaiko prievartinis atskyrimas nuo tėvų yra smurtas – valstybės smurtas prieš vaiką ir šeimą? Kai kada smurtingas elgesys gali būti net būtinas. Pvz., kai ugniagesys gelbėtojas per prievartą išstumia žmogų pro langą iš degančio namo, nes kitaip iš ten jo išvesti negali, o apačioje laukia kolegos, pasiruošę saugiai priimti krentantį. Bet jei kas nors taip padaro žmogui be atitinkamos priežasties, kai nėra, kas jį apsaugotų – tai nusikaltimas. Smurto negalima naudoti „profilaktiškai“, o tik tada, kai nelieka kitų priemonių kaip išgelbėti.
Gal geriau būtų stengtis ir ieškoti būdų, kaip ugdyti ir įgalinti, o ne drausti, visus prilyginant nepajėgiausiems?
Ar reikia „Matuko“, ar „Matuko tėvų“ reformos? Juk siekiama keisti ne vaikus, o tėvus. Kodėl kai kurie jų smurtauja prieš savo vaikus? Gal įvairios priklausomybės, nusikalstamas elgesys praeityje (o gal ir dabar), neišsilavinimas, neturėjimas tinkamų įpročių...? Reforma turėtų nagrinėti priežastis ir padėti tokiems žmonėms pradedant svaiginimosi priemonių plitimo užkirtimu, sergančiųjų priklausomybėmis reabilitacija, tęsiant pagalba ir gerų įgūdžių formavimu, konkrečia parama šeimoms tinkamai ugdyti vaikus, galimybe turėti tam reikalingas priemones, ypač kai šeimos turi sunkumų ir t.t.
Kodėl visi suniveliuojami pagal „žemiausią“ vardiklį? Dauguma tėvų vaikus ugdo gerai ir atsakingai, bet yra tokių, kurie dėl kokių nors priežasčių nesugeba tinkamai jų auginti. Ar visiems jiems reikia taikyti vienodus apribojimus ir draudimus? Pvz., kai kuriose šeimose gal ir 14 metų turintys nepasirūpins mažaisiais šeimos nariais. Bet ar tas pats galioja ir tiems, kurie įpratę nuolat atsakingai padėti jaunesniems broliams ir seserims? Visiems uždrausti yra saugiausia. Bet ar taip ugdoma visuomenė? Gal geriau būtų stengtis ir ieškoti būdų, kaip ugdyti ir įgalinti, o ne drausti, visus prilyginant nepajėgiausiems?“ – pamąstymus klausimu pavidalu pateikia L. Virbalas.
„Kauno diena“ primena, kad kauniečių šeimos tragedija prasidėjo dar rugsėjo 29 dieną, kuomet mama Eglė buvo išėjusi į Panemunės šilą pasivaikščioti su dviem mažamečiais vaikais – dvejų metų berniuku ir trejų metų mergaite. Po nepažįstamojo skambučio vaikai iš tėvų buvo paimti, o atiduoti tik po didžiulio sujudimo žiniasklaidoje ir visuomenėje.
Naujausi komentarai