Dukras ugdo patys

Skaistei namai yra viskas. Tai ir ramybės kampelis neramioje šių laikų kasdienybėje, ir kasdieniai gausios šeimos pietūs.

„Kadangi darbai leidžia, mudu su vyru turime gražią tradiciją kasdien pietauti drauge“, – atvirauja pradinio ugdymo ir muzikos pedagoge Mastaičių mokykloje-daugiafunkciame centre dirbanti S. Beinarienė.

Ji dirba rytais, Martynui repeticijos, spektakliai dažniausiai būna vakarais, todėl savo mergaičių – ketverių Amelijos ir trejų Elzės – į darželį neleidžia: ugdo patys. Vyriausia Rugilė – aštuonerių, ji yra Mastaičių mokyklos-daugiafunkcio centro antrokė. Mama nėra jos mokytoja, nors galėtų: ji taip pat turi auklėjamąją antrokų klasę.

„Pamaniau, kad būti mama ir mokytoja būtų per daug sudėtinga, – dalijasi abejonėmis Skaistė. – Užtenka, kad mokau Rugilę muzikos, nes mano pirmoji specialybė – fortepijonas.“

Dažnai kiti mokiniai Skaistės klausia, kaip Rugilė kreipiasi į mamą pamokų metu. Pašnekovė sako, jog yra sutarusios, kad mokykloje Skaistė – mokytoja, o namuose – mamytė.

Dermė: pasak Skaistės, dviejų muzikų šeimoje daugiau pranašumų nei trūkumų. / S. ir M. Beinarių asmeninio archyvo nuotr.

Martynas – puikus tėtis

Moteris giria savo vyrą, vadina jį nuostabiu tėčiu, nes rytai su mažesnėmis dukrytėmis priklauso jam.

„Kai mes su Rugile išskubame į mokyklą, jis pakelia mergaites, pasirūpina jų higiena, paruošia pusryčius. Kai grįžtame iš darbų, pasigaminame bendrus pietus, prie stalo aptariame dienos naujienas“, – ramia dienų rutina dalijasi Skaistė.

Jai džiugu, kad Martynas neskirsto darbų į vyriškus ir moteriškus. Nesibodi, jei reikia, mažajai ir užpakaliuką nuplauti.

Šį rudenį, rugsėjo 26-ąją, pora paminėjo devintąsias vestuvių metines. Nuo pat pirmos bendro gyvenimo dienos jie gyvena pas Martyno tėvus. Jaunai šeimai atiduotas antrasis namo aukštas, o virtuvė, svetainė – bendros erdvės.

Kaip Skaistei sekasi sutarti su anyta? „Puikiai. Esu jai labai dėkinga, kad padeda pasirūpinti mūsų dukrytėmis“, – nuoširdžiai džiaugiasi pašnekovė.

Ji prisipažįsta, jog nejautė baimės ar diskomforto, kai sužinojo, kad Martynas – garsios muzikų šeimos sūnus ir kad beveik visi Beinarių giminės atstovai vienaip ar kitaip yra susiję su muzika, šokiu, kitomis kūrybos išraiškos priemonėmis.

Pašaukimas: pradinio ugdymo ir muzikos mokytoja S. Beinarienė – mylima savo auklėtinių. / S. ir M. Beinarių asmeninio archyvo nuotr.

Susipažino Muzikos akademijoje

Kai Skaistė pradėjo fortepijono studijas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje, Martynas jau buvo ketvirtakursis. Atsitiktinai jaunuoliai sykį prasilenkė koridoriuje.

„Pasisveikinau ir pagalvojau, kad gal koks dėstytojas ar magistrantas. Tuo viskas ir pasibaigė. Maždaug po mėnesio per socialinius tinklus iš Martyno gavau žinutę: „Labas, ką veiki? Kaip sekasi?“ Iš pradžių nesupratau, kas tas vaikinas ir iš kur mane pažįsta“, – pasakoja Skaistė.

Vėliau išsiaiškino, pradėjo draugauti. Skaistė pamena, kaip draugės jai sakydavo: „Ooo… Čia tas Martynas Beinaris, popatlikėjas, žinome jo dainas.“

„Tačiau aš studijavau klasikinę muziką ir nelabai žinojau, kas jis toks. Nebuvau mačiusi Martyno per televizorių“, – juokiasi Skaistė, prisimindama pažinties su būsimu vyru istoriją.

Kai jaunuoliai pradėjo draugauti, Skaistės mama (taip pat pianistė ir muzikos pedagogė) prisiminė, kad mokėsi vienoje klasėje su Martyno dėde, iš įvairių muzikinių projektų žinojo Martyno tetą Danguolę Beinarytę.

„Dėl jų šeimos garsumo dvejonių tikrai nekilo, nes įsimylėjau Martyną kaip žmogų, o ne kaip kažkieno sūnų, anūką ar sūnėną. Tuo metu, kai pradėjome draugauti, jis buvo paprastas studentas, KVMT dar nedirbo“, – pasakoja S. Beinarienė.

S. ir M. Beinarių asmeninio archyvo nuotr.

Padeda vyrui repetuoti

Su KVMT Skaistę sieja emociniai ryšiai dar nuo mokyklos laikų. „Bent kartą per savaitę su drauge eidavome žiūrėti kokio nors muzikinio spektaklio“, – prisimena ji.

Ar sunku šeimoje sutarti dviem muzikantams? Pasak Skaistės, dviejų menininkų santuoka turi kur kas daugiau pranašumų nei trūkumų: sieja bendros pokalbių temos, profesinė veikla.

„Nors persikvalifikavau ir pasukau į pradinį ugdymą, tačiau neapleidžiu ir muzikos – akompanuoju Martynui bendruose koncertuose. Jam nereikia ieškoti akompaniatorės, man – solisto, kuris padainuotų“, – šypsosi S. Beinarienė.

Be to, gavęs naują vaidmenį Martynas dažnai prašo žmonos pagalbos. „Pasikartojame namuose dialogus, solines partijas. Kadangi svetainėje stovi instrumentas, aš jam paakompanuoju. Savo ruožtu ir jis padeda man. Kadangi mokau vaikus dainuoti, dažnai prireikia muzikinių fonogramų. Čia jau Martyno sritis“, – giria vyrą Skaistė ir priduria, kad beveik per dešimt bendro gyvenimo metų juodu išmoko suprasti vienas kitą iš pusės žodžio, iš akies mirksnio. „Todėl draugijoje mums labai lengva žaisti stalo žaidimus“, – juokiasi ji.

Dėl jų šeimos garsumo dvejonių tikrai nekilo, nes įsimylėjau Martyną kaip žmogų, o ne kaip kažkieno sūnų, anūką ar sūnėną.

Mozarto personažą kūrė drauge

Spektaklius, kuriuose vadina Martynas, Skaistė, sako, mačiusi ne po vieną kartą. Ar gali išsakyti kritiką? Tikrai taip.

„Uošviai man suteikė galimybę dažnai lankytis KVMT. Jie pažiūrėdavo mažytę Rugilę, o aš tuo metu sėdėdavau spektaklyje, po kurio Martynui išsakydavau savo nuomonę. Labai pedagogiškai: iš pradžių – vieną gerą dalyką, paskui – kritišką pastebėjimą, ir vėl – gerą“, – atvirauja KVMT solisto žmona.

Šiuo metu KVMT rodoma premjera – Michaelo Kunze’ės ir Sylvesterio Levay miuziklas „MOZART!“, kuriame M. Beinaris su kolega Vygantu Bemovu kuria pagrindinį Wolfgango Amadeaus Mozarto vaidmenį. Pasak Skaistės, tai kol kas svarbiausias vyro vaidmuo per visą jo muzikinę karjerą.

Paklausta, ar prie W. A. Mozarto asmenybės kūrimo prisidėjo ir ji, moteris neneigia, kad iš pradžių dirbo kartu.

„Kai Martynas sužinojo, kad gavo šį vaidmenį, dar nebuvo nei natų, nei personažo žodžių. Turėjome užtektinai laiko susipažinti su šia garsia istorine asmenybe. Būdavo, sumigdome vaikus ir sukritę į lovą drauge žiūrime įvairių šalių teatrų pastatymus apie W. A. Mozartą, analizuojame juos, diskutuojame, kaip būtų galima įdomiau perteikti muzikos genijaus charakterį“, – prisimena Skaistė.

S. ir M. Beinarių asmeninio archyvo nuotr.

Leidžia dukroms rinktis

KVMT darbuotojų vaikai dažnai turi progą žengti pirmuosius žingsnius scenoje, kai vienam ar kitam spektakliui prireikia mažamečių artistų.

Tie, kurie jau spėjo išvysti „MOZART!“ premjerą, žino, kad šiame spektaklyje režisierės Viktorijos Streičos viziją įkūnija keli vaikiško amžiaus Mozarto alter ego. Gal aštuonmetė Rugilė – viena iš jų? Skaistė atvirauja, kad pamąstymų šia tema būta, bet Rugilė dar nė karto nėra lipusi į teatro sceną, tad truputį pabijojo.

„Mergaitė iš tiesų meniška, bet didžioji jos meilė šiuo metu yra ne teatras, bet dailė. Dukra jau trečius metus lanko Antano Martinaičio dailės mokyklą“, – dalijasi mama.

Pasak jos, Rugilės polinkis į dailę matėsi jau vaikystėje, kai dar būdama pusantrų laikė pieštuką ne kumštuku, kaip daro dauguma to amžiaus vaikų, bet trimis pirštukais.

„Mūsų namuose ant sienų kabo tiktai Rugilės tapyti paveikslai“, – didžiuodamasi aiškina mama ir priduria, kad vidurinioji dukra Amelija labiau linkusi į išraiškos ir judesio meną, ji lanko baletą.

„Kas jau kas, bet Amelija tikrai bus ta, kuri neatsisakys galimybės kada nors suvaidinti su tėčiu“, – juokiasi Skaistė. Nė vieno savo vaiko kažką lankyti ar daryti tėvai nespaudžia. Prie pianino, jei dukros nenori, irgi nesodina, nors ir kaip jai, profesionaliai pianistei, knietėtų.

Skaistė aiškina, kad šiuolaikiniai vaikai yra labai nekantrūs: jie nori visko iš karto. Mokytis juk reikia po žingsnelį. Iš pradžių išmokti taisyklingai pastatyti ranką ant klavišų, pažinti natas.

Tėvai tikėjosi, kad nuo rudens Rugilė pradės lankyti muzikos mokyklą. Dukra nenorėjo. „Pažiūrėsime, gal norės kitąmet“, – ramiai aiškina S. Beinarienė, pratinanti dukras prie instrumento per įvairius žaidimus.

Puoselėja Kalėdų tradicijas

Nemanykite, kad Beinarių namuose skamba tik pianino garsai. Kadangi Martynas turi polinkį ir į populiariąją muziką (jo dainas groja radijo stotys), muzikalios šeimos namuose skamba įvariausia muzika. „Nesame siauro mąstymo: kas patinka, to ir klausome“, – tikina S. Beinarienė.

Artėjant Kalėdoms jų namuose vis dažniau girdisi kalėdinės melodijos iš plokštelių grotuvo. „Visi penki dėl Kalėdų esame tiesiog pamišę. Štai ir dabar mergaitės jau rašo laiškus Kalėdų Seneliui, piešia piešinius“, – šypsosi mama.

Kadangi antro aukšto valdose Beinariai turi nemažą fojė, pirmąją eglutę, dirbtinę, dukrų džiaugsmui, papuošia jau gruodžio 1-ąją. Paskui pačių gamintomis kalėdinėmis dekoracijomis išdabina visą antrą aukštą, laiptus.

„Didžioji eglė pas mus atsiranda jau vėliau, po gruodžio 15 d. Turime tradiciją visi drauge važiuoti jos pirkti į turgų ar į medelyną. Pradedame ją puošti su vyro vaikystės žaisliukais ir baigiame dabartiniais. Kai Martynas buvo mažas, brolis jį pakeldavo, kad šis galėtų prisegti tokį mažą žaisliuką-paukščiuką prie eglės viršūnės. Šio ritualo laikomės iki šių dienų, tik jau keliame ne Martyną (juokiasi), o paeiliui visas savo dukrytes. Pernai segė viena, šįmet bus eilė kitai“, – smagiomis Kalėdų tradicijomis dalijasi Skaistė.

S. ir M. Beinarių asmeninio archyvo nuotr.

Šventės – gausiame būryje

Kadangi jaunieji Beinariai gyvena drauge su Martyno tėvais, Kūčios, Kalėdos švenčiamos kartu, būna gausios. Suguža jo broliai, sesės su šeimomis, tad kartais prie stalo sėdasi arti 30 žmonių.

„Martynas yra kilęs iš šešių vaikų šeimos, aš – iš trijų. Tokiam skaičiui žmonių negali ruošti vaišių paskutinę minutę, todėl šventiniai valgiai pradedami gaminti jau nuo gruodžio 20 d.“, – dalijasi pašnekovė.

Marinuojamos silkės, ruošiamas kepti karpis, prieskoninėmis žolelėmis įtrinamas kalakutas. Pasak Skaistės, ant jų Kūčių stalo būna tikrai daugiau nei dvylika patiekalų.

Ar Martynui netenka dirbti per šventes? Laimei, gruodžio 24–25 d. KVMT artistams visuomet būna laisvos. „Naujųjų metų naktį vyras paprastai dalyvauja šventiniame koncerte. Uošviai į jį išleidžia mus abu. Mielai pažiūri mergaites. Tiesa, prieš išeidama, padedu jiems suruošti vaišes, kad jau po visų koncertų (jų turi ne tik Martynas, bet dažnai ir kiti šeimos nariai) galėtume iš karto sėstis prie stalo ir visi drauge pasitikti Naujuosius“, – pasakoja ji.

Sekmadieniais – į šv. Mišias

Ne paslaptis, kad teatro artistų darbo grafikas labai specifinis. Kai savaitgaliais dauguma ilsisi, Martynui ir jo kolegoms pats darbymetis. Skaistė su dukrytėmis prie to, sako, jau pripratusios ir iškylas su tėveliu rengia pirmoje dienos pusėje.

„Sekmadieniais turime gražią tradiciją – visa šeima, dažnai ir su uošviais, važiuojame į šv. Mišias. Labiausiai patinka Kauno arkikatedra, kur tuokėmės patys ir krikštijome visas savo dukrytes. Po šv. Mišių pasivaikštome, nueiname į kavinę, suvalgome po bandelę, išgeriame kavos, tuomet grįžtame namo, papietaujame ir išlydime tėvelį į vakarinį spektaklį“, – mažais šventadienių džiaugsmais dalijasi trijų mergaičių mama.

Kai Martynui nėra spektaklių, būna namuose, veiklų su mergaitėmis prisigalvoja įvairių. Tai kepa tradicinį obuolių pyragą su Rugile, tai žaidžia stalo ar kompiuterinius žaidimus.

„Jei namuose būname visi, tikrai neišsiskirstome po skirtingus namų kampus – laiką leidžiame visi drauge“, – tikina S. Beinarienė.

S. ir M. Beinarių asmeninio archyvo nuotr.

Pratina prie namų ruošos

Nėra namų be dūmų, o ar labai dūmina jaunųjų Beinarių šeimos kaminas? „Per devynerius bendro gyvenimo metus nebuvome rimtai susipykę, o į smulkias problemėles dėmesio nekreipiame“, – atvirauja Skaistė.

Jai svarbiausia, kad mergaitės augtų laimingoje šeimoje, kurioje būtų puoselėjamos tam tikros vertybės. Kokios?

„Man, kaip mamai, norisi, kad mergaitės užaugtų darbščios, atsakingos, ateityje būtų geros žmonos, rūpestingos mamos. Kad suprastų, jog būtent mes, moterys, esame atsakingos už namų jaukumą ir šilumą“, – vardija ji ir priduria, kad pačiai darbus nudirbti yra greičiau, tačiau kaip tada mažosios išmoks tvarkyti namus, gaminti valgį?

„Stengiuosi į visas namų veiklas, kiek tai įmanoma pagal jų amžių, įtraukti ir mergaites. Tarkime, užsimanė Amelija gaminti „Tinginį“. Puiku – užsukome į parduotuvę, nusipirkome produktų, o grįžusios namo į darbą kibome abi. Stengiuosi, kad mergaitės su manimi viską darytų kartu“, – savo auklėjimo metodika dalijasi mama.

Didžiausia penketuko laimė – būti visiems kartu, tėvams – rodyti gražų pavyzdį savo vaikams. „Kai yra besąlyginė meilė tarp tėvų, vaikai puikiai tai mato, jaučia. Gyvenimo tiesos dažnai būna paprastos ir aiškios: jei laimingi tėvai – laimingi ir vaikai“, – įsitikinusi S. Beinarienė.