Tenka atsirinkti

Šią liepą VDU Kaune, Vilniuje ir nuotoliu lietuvių kalbos mokėsi ar tobulino žinias 112 užsieniečių. 25 studentai – Kaune, 38 – Vilniuje, trys nuotolinės grupės ir lituanistinių studijų grupė – mokytojai, atvykę iš lituanistinių mokyklų.

Buvo 360 norinčių, teko atsirinkti. „Kursams svarbi kokybė. Žiūrime, kokios mūsų galimybės, koks finansavimas, dotacijos iš Švietimo mainų paramos fondo“, – pasakojo V. Leonavičienė, turinti didžiulę lietuvių kalbos ir kultūros kursų kitataučiams, lituanistinių studijų užsienio lituanistinių mokyklų mokytojams vedimo, lietuvių kalbos didaktikos būsimiems lietuvių kalbos mokytojams dėstymo patirtį.

Vasaros kursų dalyviai atrenkami pagal motyvacinius laiškus ir pokalbius. „Yra studentų, kurie į kursus veržiasi tik siekdami gauti vizą ir taip patekti į ES šalį, kad galėtų keliauti toliau. Tačiau yra daugybė tikrai trokštančių išmokti mūsų kalbą, norinčių į ją gilintis“, – pasakojo V. Leonavičienė.

Būna, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog šiam žmogui tikrai rūpi kiti dalykai nei lietuvių kalba, bet paaiškėja, kad jis – filologas, rašytojas, poetas, absoliučiai atsidavęs lietuvių kalbai. Turėdama omenyje konkretų atvejį, pašnekovė minėjo, kad tąkart lietuvių kalbos mokymosi motyvas buvo dėl jos sąlyčio su sanskritu, dėl to, ką turime išlaikę.

Daliai vasaros lietuvių kalbos ir kultūros kursų dalyvių skiriamos stipendijos, kiti už viską susimoka patys. Vienas prioritetų – baltistikos centrų, kurių pasaulio universitetuose yra įkurta virš 45 ir kuriuose galima studijuoti lietuvių kalbą, studentams.

Kam to reikia?

„Šie kursai labai daug pasitarnauja Lietuvai. Esu visiška šių kursų patriotė. Lietuvių kalbos ir kultūros kursai, lituanistinės mokyklos yra mūsų pamatas, kultūros, tapatybės dalykai. Jeigu užsieniečiai mokosi lietuvių kalbos, tai tikrai kažkas ypatingo ir turime tai stiprinti. Turime nuostabiausių pavyzdžių, sėkmės istorijų, kaip išmokę lietuvių kalbą užsieniečiai nesustoja ir lietuvybę populiarina savo šalyse“, – užsiminė V. Leonavičienė.

Turime nuostabiausių pavyzdžių, sėkmės istorijų, kaip išmokę lietuvių kalbą užsieniečiai nesustoja ir lietuvybę populiarina savo šalyse.

Pavyzdžiui, jokių lietuviškų šaknų neturinti mokslų daktarė Aya Kimura per kelerius metus pasiekė tokį lygį, kad verčia į japonų kalbą  Salomėjos Nėries poeziją, vaikų literatūrą. Yra nemažai šių kursų studentų, susibūrusių ir kartu kuriančių verslą, susijusį su lietuvybe ir skleidžiančių žinią, kas yra Lietuva.

„Aš aukoju savo vasaras ir visa didelė komanda tai daro. Kai kiti pedagogai atostogauja, mes plušame, nes esame užsikrėtę lituanistika“, – palygino pašnekovė.

Priežastys – įvairiausios

Vieniems lietuvių kalbos reikia dėl darbo, verslo perspektyvų. Yra užsieniečių, kurie nori susikalbėti su lietuviu sutuoktiniu, partneriu, žentu, marčia, anūkais. Treti patys turi lietuviškų šaknų.

Dar kiti – tiesiog keliaujantys per pasaulį. Čia užklysta ir lietuvių kalba susidomi kaip egzotika. Dabar lietuvių kalba labai domisi Indonezijos, Taivano atstovai, kursuose dalyvaujantys nuotoliniu būdu.

Kiti atvyksta dėl mokslinio intereso, nes tyrinėja kalbas ar istoriją. Pavyzdžiui, mokslininkai, studijuojantys senąsias indoeuropiečių kalbas, ypač sanskritą, pirmiausia mokosi lietuvių kalbos. Sanskrito ir lietuvių kalbos asmenuotės, įvardžiai ir giminystės terminai, kūno dalių pavadinimai labai panašūs ar net vienodi, panaši žodžių struktūra.

Pasitaiko ir žmonių, kurie lietuvių kalbos mokytis pradeda kaip dar vienos užsienio kalbos.

Ar pasitaikė tokių, kurie atvyko todėl, kad kartu galėtų labiau įsigilinti į politinę Europos situaciją? Lietuva Rusiją gerai pažįsta, tai mums įaugę į kraują ir šalia vyksta nauji istoriniai įvykiai.

„Visą laiką rengdavome istorijos paskaitų ciklą. Užpernai nusprendėme, kad galbūt studentams jis nuobodus. Sakėme, neberengiame. Šiemet to atskiro istorijos kurso nebėra, jis integruotas – daug išvykų į muziejus, ekskursijų į svarbias vietas, centrus. Tačiau studentai ėmė klausinėti: o ar bus atskirų istorijos paskaitų? Susidomėjimas istorija yra, nors mums, kursus organizuojantiems daugiau kaip du dešimtmečius, ta programa jau buvo pabodusi. Naujai atvykusiems, pasirodo, įdomu“, – teigė centro vadovė.

Su politinėmis regiono aktualijomis kursų dalyviams susipažinti padeda aukšto lygio politologas, istorikas Maksimas Milta.

Daug istorinių ir politinių akcentų atsiskleidžia įvairių veiklų metu. Pavyzdžiui, per žygius susipažįstama su partizaniniu judėjimu. Mokomasi lietuviškų tautinių šokių, dainų, susipažįstama su lietuviška virtuve.

Konkurencija: vasaros kursų dalyviai atrenkami pagal motyvacinius laiškus ir pokalbius. Regimanto Zakšensko nuotr.

Įvairaus amžiaus

Dalyvių amžius – labai įvairus. Nuo 17 iki 78 metų. „Dėl amžiaus ir patirties, žinių skirtumų ieškome įvairiausių informacijos pateikimo formų. Praktika ir pažinimas. Šiųmečiai vasaros kursai kaip tik prasidėjo per NATO viršūnių susitikimą, tad studentai pamatė labai gražią Lietuvą“, – pastebėjo V. Leonavičienė.

Vieni atvyksta sugeba susikalbėti lietuviškai ir nori tobulėti. Kiti nesupranta nė žodžio. Dalyviai dėl šios priežasties skirstomi į nedideles grupes.

Ar būna, kad per keturias savaites studentas teišmoksta tris žodžius? „Būna, kad drįsta tarti tik tris žodžius. Išmoksta tikrai daugiau, bet dėl kultūrinio šoko, bloko sunku Indonezijos, Japonijos, kitų Azijos šalių studentams, nes labai skiriasi mūsų ir jų artikuliaciniai dalykai. Būna, kad žmogus turi vidinių reikalavimų netarti žodžio prie visų garsiai, kol neišmoko labai taisyklingai ištarti, ir neprakalba“, – teigė V. Leonavičienė.

Ji paminėjo dar vieną dalyką, galintį sunkinti kalbos mokymąsi. Pagal kalbų mokymosi teoriją, jeigu iki intelekto susiformavimo, 12–13 metų, žmogus neišmoko jokios kitos kalbos, tik savo gimtąją, kuo toliau, tuo sunkiau išmokti kitą kalbą, bet tikrai įmanoma. Aišku, tam reikia laiko.

„Neužtenka mėnesio, kad sumažėtų pasipriešinimo mechanizmas galvoje. Būna, kad grįžta toks žmogus į kursus po metų prasilaužęs, dar pasimoko ir paskui puikiausiai studijuoja lietuvių kalba – tiek sugeba pažengti“, – sakė dėstytoja.

Kai kurie pradedantys iš karto labai toli pasistūmėja. „Mokymosi keliai – labai individualūs. Dėstytojai – labai profesionalūs, patys turi kalbų mokymosi patirties. Visi moka po tris ir daugiau užsienio kalbų. Matydami, kaip sekasi dalyviams, kas kiekvienam ar visai grupei efektyviausia, pritaiko įvairių metodų“, – vardijo centro vadovė.

Anot jos, viena kursų sėkmės priežasčių – siekis, kad, prieš prasidedant mokymams, jų dalyviai vieni kitus geriau pažintų, susibendrautų. Bendrystės momentas ir gera atmosfera lemia, kad grupė pasiekia labai gerų rezultatų, atsiranda didesnė kasdienė motyvacija ir imlumas.

Daug ukrainiečių

Per kiek laiko įmanoma išmokti lietuvių kalbą? Mokantis intensyviai, kasdien, V. Leonavienės manymu, B lygį galima pasiekti per metus. Turėjome tokių studentų. Po metų jie jau galėjo studijuoti universitete lietuvių kalba.

Žmogus, atvykęs į kitą šalį, pagal visus mokslinius tyrimus, adaptuojasi per dvejus metus. Reikia dvejų trejų metų, kad įsilietų, suprastų kalbą ir kultūrą, socialines taisykles.

„Tai pastebime iš ukrainiečių. Karas persiritęs į antrus metus. Daugybė jų čia gyvena jau daugiau nei metus. Medikai, teisininkai, profesoriai, kiti, kurie mokytis pradėjo praėjusį pavasarį, jau išlaikė valstybinius lietuvių kalbos egzaminus. Jie jau įsiliejo į Lietuvos gyvenimą, darbo rinką“, – pastebėjo kursų vadovė.

Bandantys integruotis Lietuvoje ukrainiečiai – prasidėjus karui atsiradusi dar viena besimokančių lietuvių kalbos grupė. Atskiri kursai jiems nuo pernai pavasario vyksta nenutrūkstamai. Baigusių ir tebesimokančių skaičius persirito per 4 tūkst. žmonių.

Mokytis – vos atvykus

Atvykus į kitą šalį vietinės kalbos rekomenduojama pradėti mokytis nedelsiant. „Rekomenduoju taip: atvykai į šalį ir iš karto eik į kursus. Todėl ir ėmėmės staigiai organizuoti tokius kursus“, – kalbėjo V. Leonavičienė.

Pirmiausia tai mums, lietuviams, daug geriau. „Ukrainiečiai yra žmonės, kurie mėgsta burtis ir ieško bendruomenės. Ilgainiui, neturėdami jokių vietinės kalbos žinių, jie pradėtų kurti savo socialinius burbulus, tarsi atsiskirtų nuo Lietuvos, susikurtų sau patogų burbulą. Turime pavyzdžių pasaulyje, kai susikūria burbulai ir neįsileidžia vietinės kalbos, kultūros. Mums patiems būtų blogai turėti tokių burbulų šalyje. Kalbu apie nacionalinį saugumą, tapatybės klausimus“, – teigė pašnekovė.

Patiems ukrainiečiams gyvenimas kitoje šalyje savo burbule irgi būtų nevisavertis. Domėtis tik Ukrainos gyvenimu ir dėl kalbos barjero nesidomėti gyvenimu, tradicijomis Lietuvoje nebūtų gerai.

Savų tradicijų ukrainiečiams tikrai nereikia pamiršti, nereikia asimiliuotis. Vilniuje yra Ukrainos centras, kuriame sudarytos visos galimybės puoselėti savo kultūrą ir tradicijas.

„Kartu labai skatiname ir labai juos kviečiame, jeigu nori gyventi visavertį gyvenimą Lietuvoje, mokytis lietuviškai. Norinčių mokytis yra labai daug. Visą laiką yra rezervas. Yra apie 400 norinčių mokytis lietuvių kalbos, bet iš karto nesame pajėgūs tiek išmokyti. Lietuvių kalbos kursus rengia ir kitos įstaigos, institucijos. Daug kas prisideda“, – vardijo V. Leonavičienė.

Atsiveža mitų

Vis dar pasitaiko užsieniečių, galvojančių, kad atvyksta į Rygą arba kad Lietuva yra sostinė, o Vilnius yra valstybės pavadinimas.

„Mitas, kad lietuvių kalba yra sunki. Taip, dėl mūsų žodžių daugybės galūnių ištinka šokas, bet supratus, kad yra labai aiški sistema ir dėsningumai, viskas tampa aišku. Sakome, kad čia toks žaidimas. Lietuviai mėgsta žaisti“, – aiškino V. Leonavičienė.

Ji pateikė pavyzdį: JAV matematikui, turinčiam lietuviškų šaknų, pakako parodyti sistemą. Sakė, o, tai čia viskas aišku: lentelės, taisyklės.

„Turime psichologinių žaidimų. Iš pradžių leidžiame studentams pajausti malonumą, kad jie jau gali kalbėti lietuviškai. Išmoksta pasakyti „Mano vardas yra...“, „Kaip tau sekasi?“, „Aš esu iš...“ ir pan. Tada atsargiai pratiname prie gramatikos. Ateiname iki drabužių temos, kuri yra gana sudėtinga… Maisto tema daug lengvesnė – žodžius „agurkas“, „pomidoras“ ir nemažai kitų atpažįstame įvairiose kalbose. O drabužių tema… Gobėti, mūvėti, segėti, dėvėti, apsirengti, nusirengti, daug kitų sangrąžinių veiksmažodžių. Studentai sako: jūs mus apgavote, lengva pradžia buvo spąstai, – kvatojo V. Leonavičienė. – Drabužių tema yra tikrasis slenkstis.“

Maisto tema daug lengvesnė – žodžius „agurkas“, „pomidoras“ ir nemažai kitų atpažįstame įvairiose kalbose.

Atradimas – sūreliai

Maždaug pusei užsieniečių V. Leonavičienės sutiktų užsieniečių keista, kaip mes galime valgyti šaltibarščius, cepelinus. Kodėl? Kitų šalių jauniems žmonėms neįprastas kefyro, rūgusio pieno skonis. „Kitur jis nepopuliarus“, – patikslino pašnekovė. Jos studentai pastebi, kad lietuviai viską valgo su grietine: ir varškės apkepą, ir sriubas, ir koldūnus, ir t. t.

Užsieniečiams įspūdį palieka saldūs varškės sūreliai. Kai kurie studentai juokauja, kad vien dėl šių sūrelių grįžta į Lietuvą. Kai nuotoliu kalbasi su buvusiais studentais, neretai išgirsta prašymą atsiųsti būtent sūrelių.

Kursų dalyvių manymu, galėtume daugiau šypsotis. Jie giria lietuvių kalbos skambesį, bet kai kurie nustemba, kad sveikinamės neapsikabindami, nesiliesdami, kad palyginti tyliai kalbame ir taip, kad nė nesimato, kaip juda veido raumenys. Tai dėl mūsų kalbos, kuri tarsi dainuojamoji ir reikalauja švelnesnės artikuliacijos.

Moko mokytojus

Atskiri kursai vyksta pasaulio lituanistinių mokyklų atstovams. Jie – nebūtinai lietuviai. Tai žmonės, kuriems lietuvių kalba nėra gimtoji, pavyzdžiui, baltistikos centrų vadovai arba tie, kurie išmoko lietuvių kalbą ir vadovauja lituanistinei mokyklai arba joje dirba.

„Suteikiame galimybę mokytis lietuvių kalbos. Čia jie semiasi žinių, kaip jos mokyti kitus. Mokome nuo psicholingvistikos ir psichologijos iki mokinių / dalyvių amžiaus tarpsnių aspektų, skaitmeninių platformų, dirbtinio intelekto galimybių, neuromokslų, mokytojų praktikų pasidalijimų“, – pasakojo V. Leonavičienė.

Kiek mokančių lietuviškai?

Pasiteiravome, kiek yra pasaulyje žmonių, mokančių lietuvių kalbą. „Labai geras klausimas. Jį visada keliu ir klausiu, kur yra tokia statistika. Jos nėra. Lietuvoje nėra tokio registro“, – konstatavo pedagogė ir palygino, kad Estija turi tokį savo registrą.

Anot jos, šis registro klausimas Lietuvoje vis dar nepajudėjo iš mirties taško. „Mes, universitetų dėstytojai, jį keliame daugiau kaip dešimtmetį. Manau, atsiras tokia politinė valia ir pagaliau susiskaičiuosime, kiek yra mokančių. Apie tai buvo kalbėta ir susitikime su naujuoju švietimo, mokslo ir sporto ministru“, – nurodė V. Leonavičienė.

Ar realu, kad lietuvių kalbą moka dvigubai tiek, kiek yra gyventojų Lietuvoje? „Norėčiau tikėti. Man labai patiktų. Labai apsidžiaugčiau“, – neslėpė pašnekovė.