Jau turi skolų
55 metų Genadijus Peleckis Kaune susidūrė su gana tipiškais keblumais: jam pavyko įsidarbinti, bet netrukus darbdavys nustojo mokėti atlyginimą.
„Vis rytoj ir rytoj, bet žodžio niekada neištesi. Gyvename iš 470 eurų žmonos atlyginimo ir jau turime skolų, nes artėjant žiemai reikia pirkti briketus, kuriais mus priglaudusi šeimininkė šildo namą“, – sakė G.Peleckis.
Tramvajaus vairuotoju dirbęs G.Peleckis prieš karą gyveno Charkive. Kovo 6 d. daugiabučio durys buvo užkaltos ir visiems nurodyta skubiai evakuotis.
Išvyko su žmona (dukros užsienyje). Keliavo ir augintiniai: keturi šunys ir katė. Du šuniukai susirgo, neišgyveno. Liko labradoras Taifūnas, kalytė Čelsy ir katė.
Kompanija: G.Peleckį iš Charkivo į Lietuvą atlydėjusi savanorių atstovė Jovita rūpinosi ir augintiniais. (Asmeninio archyvo nuotr.)
Sutarė dėl atlyginimo
Lydimi savanorių į Lietuvą atvyko balandžio pradžioje, buvo apgyvendinti nedideliame dviejų kambarių bute. Prasidėjo darbo paieškos.
„Balandžio 15 d. internete radau skelbimą – montavimo darbus atliekančiai bendrovei „Oderena“ reikia darbininko, vairuotojo pažymėjimas būtų privalumas. Į darbą priėmė: gavau vadinamąjį kabluką, degalus pirkau pats. Į įvairius statybų objektus važinėjau iš Vilkijos, todėl susidarydavo nemažai kilometrų, kartais tekdavo važiuoti 60 ar net 90 km. Paskutinis objektas, kuriame dirbau, buvo Lampėdžiuose – rinkome turkiškas sandėlio konstrukcijas“, – apie darbo kasdienybės ypatumus pasakojo ukrainietis.
Pasak jo, buvo susitarta, kad mėnesio atlyginimas – 1 tūkst. eurų į rankas. Ukrainiečiui buvo suteiktas darbo legalumą patvirtinantis dokumentas – skaidriai dirbančiojo identifikacijos kodas, tad iš pradžių buvo vilčių, kad viskas klostytis sklandžiai.
Pinigai – žmonos
„Atlyginimas turėjo būti mokamas mėnesio 15 d. Pirmą atlyginimą už pusę balandžio gavau tvarkingai: gegužės 15 d. man buvo sumokėta 500 eurų. Paskui viskas ėmė keistis – atsiskaitymas vėlavo. Už liepą ir rugpjūtį negavau nė cento, taigi darbdavys man skolingas mažiausiai 2 tūkst. eurų. Neseniai jis paprašė grąžinti automobilį. Sakė, esą reikia atlikti techninę apžiūrą, bet, manau, automobilio jau negausiu“, – nuogąstavo G.Peleckis.
Prarastos dviejų mėnesių pajamos gerokai sukomplikavo ukrainiečių šeimos kasdienybę, atsirado nerimo dėl ateities.
„Anksčiau, kai buvome įsikūrę Kaune, gyvenome nemokamai, o dabar Vilkijoje reikia mokėti už nuomą, už kurą. Šeimininkė nupirko penkias briketų paletes po 350 eurų. Susitarėme sumokėti per pusę, už vieną briketų paletę jau sumokėjome, dar liko sumokėti už pusantros – taigi esame skolingi 525 eurus. Dar reikia gauti 150 eurų nuomai, apie 100 eurų už elektrą ir vandenį. Prekybos centre prekių rūšiuotoja dirbančios žmonos atlyginimas mažas, aš pats neturiu nė cento, o dar yra du šunys ir katė“, – pasakojo ukrainietis.
Perspėjimus ignoravo
Jo tvirtinimu, apie galimus nesklandumus dėl atlyginimo girdėjo vos tik pradėjęs dirbti bendrovėje.
„Sakė, kad iki galo neatsiskaityta su daug metų čia dirbusiu žmogumi. Man patarė bėgti kuo toliau“, – apie pasakojo G.Peleckis.
Tačiau dėl to jis nesirūpino, nes, pasak pašnekovo, tiesiog neturėjo kitokio pasirinkimo ir džiaugėsi atsiradusia galimybe įsilieti į normalų gyvenimą.
„Dirbome trise – aš, vaikinas iš Odesos ir vienas lietuvis. Kiek žinau, kiti irgi nesulaukia atlyginimo. Prieš mėnesį darbdavys sakė, kad mano atlyginimas pas buhalterę ir jis bus man pervestas, paskui buvo savaitgalis, paskui buhalterė sakė, kad kažkokios problemos dėl banko, sakė, reikia banką keisti, nes kažkokia klaida. Skambinau į savo banką, pasakė, kad nieko nėra. Šiandien vėl skambinau darbdaviui, sakė, sumokės šiandien, kai skambinau vakar, taip pat sakė, kad šiandien“, – apie nesėkmingus bandymus išsireikalauti užmokestį pasakojo G.Peleckis.
Nesavanaudiški globėjai
Keblioje situacijoje atsidūręs karo pabėgėlis tikisi pagalbos iš jam jau ne kartą padėjusių lietuvių.
„Tikiuosi, kad padės Laima ir Liudas. Jie pirmieji mus apgyvendino Kaune ir iki šiol nuolat mumis rūpinasi“, – pabrėžė G.Peleckis.
Paaiškėjo, kad Kulautuvoje gyvenantys sutuoktiniai Laima ir Liudas savanoriškai atlieka ir ukrainiečių šeimų rėmėjų, ir tam tikras socialinių darbuotojų funkcijas.
„Genadijų nuvežėme į Valstybinės darbo inspekcijos Darbo ginčių komisiją, už jį parašėme ir užregistravome skundą dėl nesumokamo atlyginimo. Jis pats to negali padaryti savarankiškai, nes dar nemoka lietuviškai, nežino, į kokias institucijas tokiais atvejais Lietuvoje reikia kreiptis“, – paaiškino Laima.
Lydėjo netikėtumai
Laima „Kauno dienai“ pasakojo, kaip į savo giminaičių butą priėmė ukrainiečius ir kokią atsakomybę dėl to teko prisiimti.
„Atrodo, kas čia tokio – priimi žmogų gyventi. Turi rūpintis jų poreikiais, tampi atsakingas už visą gyvenimą: algų nemoka, dar kažkokios problemos, turi skambinti darbdaviui, bendrauji su darbo inspekcija, šefuoji, lydi, pagal galimybes aprūpini baldais, buitine technika ir pan. Atvažiavo beveik nieko neturėdami – keliaudami į Lietuva pametė maišą su drabužiais. Buvo visokiausių bėdų, kurias reikėjo spręsti. Manau, turi būti Lietuvoje speciali institucija, kuri profesionaliai užsiimtų ukrainiečių integracija, rūpintųsi jais, padėtų išspręsti problemas, su kuriomis jie nuolat susiduria“, – įsitikinusi Laima.
Pasak pašnekovės, sprendimą apgyvendinti ukrainiečius lydėjo įvairiausi netikėtumai, su kuriais tvarkytis buvo gana sudėtinga.
„Tiesiog pamačiau nuotrauką, kaip ukrainiečiai iš autobuso išlipa su labradoru. Tada užsiregistravau į „Stiprūs kartu“ ir įdėjau skelbimą, kad priimsiu su labradoru. Kad su labradoru bus dar katinas ir keli šuniukai, nesitikėjau. Bet savanorė įkalbino“, – pasakojo Laima.
Laimai teko įkalbinti brolį ir brolienę, kad jie užleistų butą karo pabėgėliams, o patys kuriam laikui persikraustytų gyventi į Kulautuvą.
Kaimynų pretenzijos
„Ukrainiečiai su šunimis ir kate apsigyveno daugiabutyje. Keli šuniukai susirgo, gydėme. Netrukus dėl augintinių pradėjo skųstis daugiabutyje gyvenantys kaimynai. Teko ieškoti kito buto. Tada ukrainiečius perkraustėme į Lampėdžius, kur juos labai geranoriškai priėmė puikūs žmonės Inga ir Vytautas. Tačiau pretenzijas pradėjo reikšti jų giminaičiai. Nieko nepadarysi – ne visi juk Lietuvoje važinėja su Ukrainos vėliavomis“, – apgailestavo Laima.
Nuolat rūpindamasi ukrainiečiais ji pastebėjo žmonių reakcijų į Rusijos agresiją prieš Ukrainą skirtumų.
Stengiamės pasirūpinti dar viena Vilkijoje esančiame bendrabutyje gyvenančia ukrainiečių šeima – vežame jiems baldų, drabužių. Jie dirba vienoje gamykloje, gauna atlyginimus, bet mažesnius nei tą patį darbą atliekantys lietuviai. Tai mane labai stebina“, – sakė Laima.
Lemia pabėgėlių poreikiai
Pasak jos, keista ir tai, kad net ir artimų giminaičių požiūris į agresiją Ukrainoje labai skiriasi.
Dažniausiai ukrainiečiai kreipiasi dėl neišmokėto darbo užmokesčio, tokių prašymų yra apie 80 proc.
„Kai Genadijaus šeima gyveno Lampėdžiuose, kur juos šiltai primėmė Inga ir Vytautas, taisyti elektros įrangos buvo atėjęs ukrainietis. Jis pasakojo, kad yra dirbęs Baikonure, kur gaminamos raketos. Kalbėjo, kad Putinas dabar tas raketas leidžia ant jo ir jo namą sugriovė. Tai išgirdusi ukrainiečius priėmusių gyventi lampėdiškių giminaitė pabrėžė apie karą nieko nenorinti girdėti ir kad jam nereikėjo dirbti tame Baikonure. Kai mes atvažiuodavome į Lampėdžius, sulaukdavome priekaištų – ko jūs taip dažnai čia lankotės, jūs čia būnate ir būnate, iš kur jūs tiek laiko turite“, – pasakojo Laima.
Anot jos, atvažiuoti tenka dažnai, nes tai lemia karo pabėgėlių poreikiai.
„Kai gyveno Lampėdžiuose, skambinome jiems kas savaitę, domėjomės, ko reikia. Viryklę atidavė draugė, šaldytuvą, spinteles, komodas, sofas – viską patys vežiojome. Ne visi turi laiko, bet mes pensininkai, jo kažkiek turime“, – sakė karo pabėgėlių globėja.
Netrukus visą kuklų karo pabėgėlių turtą teko gabenti į Vilkiją, nes iš Lampėdžių reikėjo išsikraustyti.
„Kad ir kiek dėjome skelbimų, Kaune jokio buto neradome – niekas nenori priimti su dviem šunimis ir katinu. Teko viską vežti į Vilkiją. Čia ukrainiečiai įsikūrė pas rūpestingą ir geranorišką miestelio gyventoją Ireną“, – pasakojo Laima.
Tušti pažadai
„Kauno diena“ paskambino „Oderenos“ vadovui Remigijui Garmui ir paklausė, kodėl G.Peleckiui nesumokamas atlyginimas.
– Šiandien jis gaus tą algą, vėluoja užsakovai mokėti… šiandien žadėjo padaryti (pervesti pinigus – red past.).
– Bet panašių pažadų ukrainietis iš jūsų, atrodo, yra girdėjęs ne vieną kartą.
– Šiandien iki vakaro turi gauti… Kai užsakovai vėluoja mokėti, tai ką daryti, aš juk nepripaišysiu pinigų…
– Pasak G.Peleckio, skolingi jam esate porą tūkstančių.
– Taip taip, šiandien užsakovai žadėjo padaryti, tai padarysime iš karto.
Deja, pinigai minėtą dieną ukrainiečiui pervesti taip ir nebuvo.
Sulaukė pagalbos
„Kauno diena“, bendradarbiaudama su savo partneriais, kreipėsi į įvairias bendroves teiraudamasi dėl darbo ieškančio ukrainiečio.
Viena pirmųjų iniciatyvą parodė bendrovė „Stiklita“: praėjusią savaitę bendrovė pasikvietė ukrainietį pokalbio ir pasiūlė darbo sutartį.
Pagalba: „Kauno diena“, bendradarbiaudama su savo partneriais, kreipėsi į įvairias bendroves su pasiteiravimu dėl darbo ieškančio ukrainiečio. Viena pirmųjų iniciatyvą parodė bendrovė „Stiklita“. (Regimanto Zakšensko nuotr.)
„Kai galime, visada stengiamės padėti“, – sakė bendrovės „Stiklita“ vadovas Rimantas Nemeikštis.
Remiantis „Kauno dienai“ pateiktais Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) duomenimis, panaši pagalba Lietuvoje praverstų ne vienam ukrainiečiui.
„Į Darbo ginčų komisiją ukrainiečiai kreipiasi gana aktyviai. Iš viso iki šių metų rugpjūčio 24 d. gauta 113 Ukrainos piliečių prašymų. Dažniausiai ukrainiečiai kreipiasi dėl neišmokėto darbo užmokesčio, tokių prašymų yra apie 80 proc.“, - informavo VDI.
