Bijo, nes baimė jos tėvynėje jau tapo kasdienybe. "Net tolimiausiuose Minsko pakraščiuose vakarais girdėti žmonių pagalbos šauksmai, garsūs riksmai, aimanos. Baisu iškišti nosį į lauką. Baisu užmigti, nes nežinai, ką rasi išaušus rytui", – apie pastarųjų dienų įvykius pasakoja Kaune gyvenanti, čia gražią šeimą sukūrusi ir du vaikučius auginanti Natalija (moters vardas pakeistas), su artimaisiais kasdien bendraujanti tik per socialinius tinklus.

– Papasakokite, kokie jūsų ryšiai su Baltarusija ir kada pastarąjį kartą lankėtės pas savo giminaičius?

– Baltarusijoje gimiau, užaugau, baigiau universitetą, pradėjau dirbti. Mano tėvai į Minską atsikraustė iš Bresto ir Gomelio apskričių. Jie ir dabar tebegyvena Minske, ten ir mano brolis, daug giminaičių.

Pastarąjį kartą Minske lankiausi 2019-ųjų rugpjūtį. O tėvelius mačiau prieš Kalėdas – jie buvo atvažiavę į Lietuvą. Paskui prasidėjo pandemija. Sienos užsidarė. Dabar, jei norėčiau ten vykti, turėčiau dvi savaites karantinuotis. Auginant du vaikučius – dvylikos sūnų ir devynerių dukrą – man tai per didelė prabanga: jiems reikia manęs čia.

Kai bendraujame per vaiberį, visuomet iš anksto apgalvojame žodžius, neminime vardų, pavardžių. Žodžiu, kalbamės kaip kokie pokario ryšininkai.

Be to, vykti šiomis dienomis baisu. Nė nežinau, kas laukia manęs pasienyje. Savo socialiniuose tinkluose aš aktyviai pasisakau už Baltarusijos laisvę, žmogaus laisvę. Daugybę metų lankydama tėvus Baltarusijoje matau, kokie darbštūs ir tvarkingi šios šalies žmonės. Netgi dabar, po mitingų, paskui save susirenka visas šiukšles. Kodėl, sakykit, jie negalėtų gyventi kaip vokiečiai, prancūzai ar mes – lietuviai?! Juk ir šitie žmonės gimė laisvi ir turi tam teisę!

– Ar pastarosiomis dienomis turite galimybę pasikalbėti su giminaičiais? Įdomu būtų išgirsti jų liudijimą, kas šiuo metu vyksta Baltarusijoje.

– Telefonu mes nešnekame. Toks jausmas, kad visų, kas vienokiais ar kitokiais ryšiais susijęs su Baltarusija, pasiklausoma. Bandome bendrauti per vaiberį. O žinios tokios, kad šiuose rinkimuose dalyvavo tikrai didelis srautas žmonių. Ir balsavo jie, kaip žinoma, ne už Aliaksandrą Lukašenką. Mano artimieji sako, kad tokio susidomėjimo rinkimais dar nėra buvę, bet kai kuriuos, atėjusius balsuoti, siųsdavo atgal, sakydami, kad nebeliko balsavimo biuletenių.

Kai buvo paskelbti balsavimo rezultatai, apie kurių tikruosius rezultatus mes galime tik spėlioti, prasidėjo taikių žmonių masiniai protestai. Žmonės ėjo į gatves išreikšti savo valios ir pasakyti, kad tai buvo melagingi rinkimai. O baisiausia, kas tą vakarą nutiko ir kas tęsiasi iki šiol, kad A.Lukašenka išleido į gatves omonininkus ir spec. smogikų dalinius, kad susidorotų su taikiais žmonėmis. Lazdomis, dujomis, kuokomis puolė jie paprastus, beginklius žmones.

Tomis dienomis visiškai nedirbo viešasis transportas, tad žmonėms tekdavo eiti po darbo pėsčiomis. Mano brolis, grįždamas namo po naktinės pamainos, savo akimis matė, kaip prie žmonių sustojo autobusiukas, iš kurio pasipylė civiliniais drabužiais apsirengę žmonės ir tempė į vidų pasimetusius praeivius. Ačiū Dievui, jam pavyko to išvengti.

Bet naktį brolis, tėvai, gyvenantys pakankamai toli – per 40 min. (važiuojant viešuoju transportu) nuo centro, vis tiek negalėjo užmigti: po langais girdėjosi riksmai, šaudymai, žmonių klyksmai, prašymai gelbėti.

– Turbūt socialiniuose tinkluose turite ir daugiau baltarusių draugų, su kuriais pasišnekate apie tai, kas dabar vyksta šalyje. Ar matote daugiau, nei TV žinios rodo mums, lietuviams?

– Feisbukas, instagramas užkimšti vaizdais, kai absoliučiai taikūs žmonės – netgi niekuo nenusikaltę pensininkai tampa policijos bei omonininkų atpirkimo ožiais. Štai neseniai mačiau, kaip policininkas sustabdo važiuojančią mašiną, tyčia nudaužia jos veidrodėlį, o išlipusiam senjorui neleidžia nė prasižioti – iš greta stovinčio autobusiuko bematant iššoka omonininkai, duoda senoliui lazdų, įsitempia į autobusiuką ir nuvažiuoja. Ant kelio lieka stovėti tik vargšo žmogaus mašina nudaužtu veidrodėliu.

Šiais vaizdais žmonės kalba, kad šiandien baltarusiams visai nereikia būti protestuotojais. Kad užsitrauktų A.Lukašenkos spec. būrių nemalonę, užtenka atsidurti ne vietoje ir ne laiku. Gaudomi nieko nepadarę taikūs žmonės, nenorintys veltis į konfliktus. Aišku, kad tokiais veiksmais norima žmones įbauginti, kad nekištų nosies į gatves ir sėdėtų tyliai namuose.

Brolis pasakoja, kad gali net nekovoti už laisvę, o stovėti šalikelėje ir rūkyti cigaretę, bet jei tave sučiups – apskaldys taip, kad maža nepasirodys. Vien dėl to, kad įbaugintų kitus.

– Gera žinia: pastarosiomis dienomis sulaikyti žmonės jau išleidžiami. Daugiau nei 600 nukentėjusiųjų pateikė skundus dėl teisėsaugos pareigūnų jiems sukeltų sunkių kūno sužalojimų. Kaip manote, ar tai jau pabaiga, o gal tik atokvėpis prieš audrą?

– Per žinias girdėjau, kad Baltarusijoje nuo rinkimų vakaro sulaikyta maždaug 7 tūkst. žmonių. Skelbiama, kad vienas žmogus žuvo per protesto akciją, dar vienas – po sulaikymo. Anot mano giminaičių, šie skaičiai – tik žiedeliai. Kas žino, kiek ir kaip ten yra iš tikrųjų. Juk viskas kruopščiai slepiama.

Opozicijos duomenimis, sulaikymo įstaigose dar tebėra apie 4 tūkst. protestų dalyvių. O paleisti juos, žmonės kalba, pradėjo dėl to, kad nebeturi kur tų sulaikytųjų dėti: jais užkimštos ne tik areštinės, bet ir mokyklų aktų bei sporto salės. Manau, kad dabar dalį jų paleis, aišku, sumušę iki mėlynumo (kad šie būtų tarsi gyvi lavonai-liudytojai, kas laukia visų nepaklusniųjų), o paskui bus antroji suėmimų banga… Jie nori mus įbauginti.

– Ir jiems neblogai sekasi. Žiūrėkit, jūs, net būdama Lietuvoje, nesijaučiate rami, bijote išduoti savo vardą, bijote kalbėtis su giminaičiais telefonu.

– Manau, kad esu stebima. Visų pirma dėl to, kad turiu daug giminaičių Baltarusijoje, o pati esu čia, Lietuvoje. Antra, esu Baltarusijos ambasados Vilniuje sąrašuose. Trečia, kai anksčiau bandydavau skambinti mamai telefonu, nuolat girdėdavosi kažkokie trukdžiai. Netgi dabar, kai bendraujame per vaiberį, visuomet iš anksto apgalvojame žodžius, neminime vardų, pavardžių. Žodžiu, kalbamės kaip kokie pokario ryšininkai.

Juokinga? Visai ne. Dar prieš porą metų vienam giminaičiui buvo toks nutikimas. Sugalvojo žmogelis vieną vakarą, pasikvietęs kaimyną į svečius, virtuvėje prie taurelės iš širdies pakalbėti apie netikusią baltarusių valdžią. Pokalbis vyko jo namuose. "Tuomet nesupratau, kodėl tas mano telefonas kvailioja: tai įsijungia, tai išsijungia", – sakė jis, kai po kelių dienų buvo pakviestas ant kilimėlio ir įspėtas daugiau neužsiimti antivalstybine propaganda. Kitąsyk padariniai bus skaudūs, – be užuolankų buvo pasakyta jam.

– Ruošiantis prezidento rinkimams jūs jau prieš mėnesį gavote iš Baltarusijos ambasados Vilniuje užklausą ir prašymą patikslinti, ar esate Lietuvoje.

– Tikrai taip. Iš pradžių pasirodė keista, nes sienos tuo metu buvo uždarytos dėl pandemijos. Niekur išvažiuoti tiesiog fiziškai negalėjai. O tuomet sulaukiau antrojo užklausimo dėl prezidento rinkimų – domėjosi, ar aš atvažiuosiu balsuoti. Tai vyko maždaug mėnesį prieš rinkimus. Beje, rinkimų dieną ambasada dirbo tik iki 12.30 val., nors įprastai jų darbo valandos baigiasi 17 val. Aš balsavau gerokai anksčiau, bet nemanau, kad mano biuletenis buvo panaudotas. Nes turiu asmeninės patirties iš tų laikų, kai dar gyvendama ir dirbdama Minske dirbau rinkimų komisijoje.

– Kada tai vyko ir ko jūs ten prisižiūrėjote?

– Tai buvo seniai – gal prieš 15 ar 16 metų. Tebuvau labai mažas sraigtelis toje jų rinkimų mašinoje. Man reikėjo specialiame žurnale pažymėti balsuoti atėjusį žmogų ir paduoti jam rinkimų biuletenį. Paskui, pamenu, skaičiavome juos, bet ne iki galo. Būdavo, truputį paskaičiuojame, ir tuos biuletenius iš mūsų atima. Liepia nunešti į kitą kambarį, į kurį galėjo patekti tik aukštesni rinkimų komisijos nariai.

– O ką jūs studijavote Minske?

– Stojau į Minsko technologijos universitetą 1998-aisiais, mano specializacija buvo maisto technologė. Įdomiausia, kad tais laikais visi studentai turėjo stoti į tokią a la visuomeninę (o iš tiesų – partinę) organizaciją – BRCM. Nes aplink Baltarusiją jau jautėsi atšilimas: žmonės važiavo į užsienį, o grįžę pasakojo, kaip ten gerai kiti gyvena. O mūsų valstybės politika (kaip ir tada, taip ir dabar) liko tokia pati: duoti žmogui uždirbti tiek, kad užtektų pavalgyti ir susimokėti už butą. Apie kažkokias pramogines keliones į užsienį – kaip mes dabar keliaujame ir poilsiaujame negalėjo būti nė kalbos.

Taigi, kai baigiau mokslus ir gavau savo pirmąjį darbą, tapau tos organizacijos sekretore (tame savo darbe). Turėjau raginti jaunus žmones stoti į šitą organizaciją, žadėti jiems visokias smagias atrakcijas. O iš tiesų po tomis skautiško tipo iškylomis gamtoje slėpėsi ne kas kita, bet partinė ideologija ir jos demagogija, pudrinanti jaunimui smegenis. Laimė, ji nemokė ir neprašė skųsti žmonių. Bet žiauriausia buvo tai, kad jei atsisakydavai stoti į šitą organizaciją, negalėjai tikėtis jokios karjeros darbe.

– Sakykite, kaip Minske iki šių kruvinų rugpjūčio įvykių gyveno jūsų tėveliai, brolis?

– Sunkiai. Kiek galime, tiek jiems padedame. Štai ir brolį buvo pasikvietę padirbėti į Lietuvą. Jis dirbo vienoje transporto kompanijoje (iškraudavo ir pakraudavo vilkikus), tai čia, Lietuvoje, gaudavo apie 1 tūkst. eurų į rankas, kai Minske už tą patį darbą – tik 400 eurų per mėnesį. Mamos pensija – 60 eurų, bet, patikėkite, kainos Baltarusijoje tokios pačios kaip ir pas mus. Maistas brangus. Jei nori nueiti į kavinę, nusiteik mokėti tiek, kiek ir Lietuvoje. Tiesa, degalai ten truputėlį pigesni. Baltarusijos valdžios politika aiški – duoti tiek, kad liaudis nenumirtų iš bado, bet, šiukštu, – ne daugiau! Baltarusijoje (kaip ir Rusijoje) nėra vidurinės klasės, tik apačios ir viršūnės.

Baltarusijos valdžios politika aiški – duoti tiek, kad liaudis nenumirtų iš bado, bet, šiukštu, ne daugiau! Baltarusijoje (kaip ir Rusijoje) nėra vidurinės klasės, tik apačios ir viršūnės.

– Ar brolis nenorėjo likti Lietuvoje?

– Na, žinote, mes labai skirtingi. Kaip jis sako, jam daug nereikia. Trupučio pinigėlių, kad galėtų sočiau pavalgyti, dar trupučio – kad galėtų geriau apsirengti, ir viskas. Be to, jis pratęs gyventi prie tėvų, nenori jų palikti vienų…

– Kaip, jūsų nuomone, dabar galėtumėte padėti savo kraštiečiams, Minske likusiems artimiesiems?

– Pastarosiomis dienomis tik verkiu ir verkiu. Nebegaliu be ašarų į tuos TV vaizdus žiūrėti: nes aš – čia, o visi žmonės – ten. Mes negalime būti kartu. Žinau, kad ašaromis niekuo nepadėsiu. Turime išlikti stiprūs. Priešas tik ir laukia, kad mes palūžtume. Turime būti stiprūs dvasia. Todėl vos išgirdę apie "Laisvės kelią", išsyk su vyru ir vaikais į jį užsiregistravome.

Girdėjau, kad į gyvąją grandinę jau vien per praėjusią savaitę užsirašė daugiau nei 30 tūkst. dalyvių. Dabar atidaryta registracija į antrąsias "Laisvės kelio" linijas.

Šnekamės apie tai, kas vyksta Baltarusijoje, ir su vaikais. Jie turi žinoti, kas darosi jų mamos gimtinėje, kuo šiomis dienomis gyvena jų seneliai. Labai laukiu šio sekmadienio, rugpjūčio 23-iosios, istorinės Baltijos kelio dienos, kai 19 val. į "Laisvės kelią" stos visi neabejingi šių dienų įvykiams Baltarusijoje žmonės. Todėl visus nuoširdžiai kviečiu prisijungti – jei ne fiziškai, tai bent mintimis.

Turime suteikti baltarusiams dvasios tvirtybės, solidarizuotis su jais, parodyti, kad savo kovos lauke jie ne vieni. Turime deklaruoti, kad žmogaus dvasios jėga yra kur kas galingesnė už bet kokį fizinį ginklą, kuriuo jie mus gąsdina.