Kuria tradicijas

Linksmakalnį, buvusį slaptą ir uždarą sovietų kariuomenės miestelį, kuriame keli šimtai kariškių ir vertėjų klausėsi Europoje transliuojamų radijo stočių, paskutiniai sovietų kariai paliko 1993 m. birželio 16 d. 1995 m. Linksmakalnis perėjo Kauno rajono savivaldybės žinion. Tuščius butus buvo nuspręsta išdalyti pakaunėje dirbantiems mokytojams, švietimo ir kultūros darbuotojams, medikams, policininkams.

Nuo sovietmečio laikų Linksmakalnyje gyvena vos dešimt šeimų, atsikėlusieji neturi ilgamečių šaknų, o pats miestelis – nusistovėjusių tradicijų, tad jas dar tik kuria. Kariuomenės išvedimo iš Linksmakalnio 10-mečiui pažymėti skulptorius, medžio drožėjas Kazimieras Martinaitis miestelį papuošė "Angelo" skulptūra, o 2007 m. parodų rengėja, kraštotyrininkė Aida Žvirblienė įsteigė Angelų muziejų. Neatsitiktinai "Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022" šiuolaikinių seniūnijų projekte Linksmakalnis įsivardijo angelų miestu.

Mano skulptūros yra sukurtos liesti. Per tokią kūrinio ir žiūrovo komunikaciją atsiranda tikrasis skulptūros suvokimas.

Šios pusiau dieviškos būtybės miestelyje ėmė reikštis įvairiomis formomis. Pernai gegužę, pirmą kartą švenčiant Tarptautinę kaimynų dieną, įvyko žinomo italų režisieriaus, šiuolaikinio cirko meno profesionalo Roberto Magro bei jo trupės šiuolaikinio cirko šokio spektaklio "Radijo angelai" su bendruomenės nariais premjera. Birželį, Linksmakalnio vasaros šventės metu, dalyviai galėjo pasimatuoti angelo sparnus ir su jais nusifotografuoti. Tris unikalias angelo sparnų instaliacijas, sukurtas Samylų kultūros centro dailininkės Džinetos Urbonienės, padovanojo "Kaunas 2022" komanda. Prieš pat Kalėdas Linksmakalnyje nutūpė dar vienas angelas.

Prireikė 185 valandų

Iš dviejų Suomijos skaldykloje pirktų pilko granito blokų, svėrusių 4 ir 5 t, skulptorius A.Šlapikas per 185 darbo valandas išlukšteno originalų praktinį-meninį daugiau 3 t sveriantį dirbinį. "Dirbau pagreitintu tempu. Tai labai laikui imlus darbas, laimė, pasitaikė palankūs orai. Pjaunant specialiu disku granitą yra tam tikras greitis, proceso paskubinti negali. Kaip sparčiai judi į priekį, lemia ir dienos ilgumas, žiemą maksimaliai gali dirbti tik šešias valandas, vasarą darbo diena ištįsta iki dvylikos valandų", – pasakojo "Angelo suolo" autorius.

Dydis: mastelio „teisėju“ tapo žmogus: suolas turi būti toks, kad žmogus tilptų atsisėsti.

Menininko žodžiais, vidinės būsenos ir nuotaikos darbo tempui jokios įtakos neturi, įkvėpimas reikalingas tik idėjai, o jos atlikimas tėra kvalifikuoto darbininko darbas. "Kartais ką nors naujo sugalvoti tetrunka 10 minučių, tuomet iš plastilino lipdomas eskizas, o toliau jau laukia juodas darbas. Tavo nuotaikos čia niekam neįdomios, yra terminas, per kurį privalai atlikti užsakymą", – atviravo skulptorius.

Tebesipriešina kūrinio neliečiamumui

Vienas iš A.Šlapiko kūrybos bruožų yra taktiliškumas "Mano skulptūros yra sukurtos liesti. Per tokią kūrinio ir žiūrovo komunikaciją atsiranda tikrasis skulptūros suvokimas", – pabrėžė pašnekovas. Ne išimtis ir "Angelo suolas".

"Pavadinimas nesvarbus, aš nebandau jo minimalistiškai suliteratūrinti, šis kūrinys galėtų įvairiai vadintis. Pats darbas turi už save kalbėti, o pavadinimas – tik duoti užuominą. Dažnai muziejuose esame girdėję: negalima liesti, numesi, sudaužysi. O šiuo atveju pavadinimas skatina skulptūrą naudoti – atsisėsti angelui ant kelių. Gavus užduotį, man iš karto toptelėjo mintis, kad kūrinys galėtų būti pusiau vaizduojamasis, pusiau taikomasis menas", – šypsojosi menininkas.

Dar paprasčiau skulptoriui buvo "Angelo suolui" parinkti medžiagą. "Man patinka granitas, nes jis yra monumentalus ir patvarus, nes netgi marmuras Lietuvos gamtos sąlygomis kinta, aš jau nekalbu apie medžio skulptūros trumpaamžiškumą. Medžiagą renkiesi gavus užduotį, atsižvelgiant į aplinkos kontekstą, mastelį, gabaritus. Šiuo atveju viskas buvo labai paprasta: mastelio "teisėju" tapo žmogus: suolas turi būti toks, kad žmogus tilptų atsisėsti. Paprastai žiūriu į užduotį ir bandau improvizuoti ta tema. Stilizuoto monumentalaus angelo skulptūros–suolo koncepciją padiktavo aplinka", – sakė A.Šlapikas.

Išraiškos kaina

Savo veikloje skulptorius yra išbandęs įvairias medžiagas, o kūrybinius etapus taip ir vadina: medžio, metalo, granito. "Esu dirbęs su medžiu, vėliau perėjau prie metalo, dar vėliau – granito. Granitas monumentalus, turintis stabilumo jausmą, o bronza – judri ir puikiai tinkanti lauko sąlygoms, todėl šias medžiagas man patinka komponuoti kartu. Medis – jaukus, šiltas, bet nepatvarus lauke", – išbandytas medžiagas apibūdino menininkas.

A.Šlapiko žodžiais, įvairių medžiagų naudojimas menininkui yra tarsi užsienio kalbų mokėjimas: kuo daugiau medžiagų esi pažinęs, tuo daugiau savo minčių gali realizuoti, lengviau susišnekėti. "Kuo daugiau medžiagų esi įvaldęs, tuo platesnę idėjų amplitudę gali įgyvendinti pats. Jei nesi įvaldęs granito, šios medžiagos skulptūrai turėsi ieškoti meistro, stovėti už nugaros, rodyti, ką daryti. Jis gali atsakyti, kad taip padaryti negalima, o tu nežinosi, ar jis sako tiesą, ir patikėsi. Kai medžiagą esi įvaldęs, pats gali atlikti visą procesą. Kiekviena išraiška turi savo kainą. Tas gebėjimas turi ir trūkumų, nes kartais dirbi tiesiog kaip akmentašys", – sakė skulptorius.