Kasdienė savanorystė
"Gal ir gerai, kad mano dešimtmetį trunkančią savanorystę prie Nemuno kažkas pastebėjo, įvertino. Vadinasi, ne visi abejingi mažesniųjų už save kančiai, visuomenėje randasi vis daugiau žmoniškumo, atjautos tiems, kurie silpnesni už mus, kenčia dėl žmonių žiaurumo, nesupratimo, abejingumo", – samprotavo Loreta, žiemą po penkias valandas kasdien skirianti vandens paukščiams lesinti, benamių keturkojų globai ir nuolatinei kovai už jų geresnį bei saugesnį būvį.
Net ir būdama namuose Loreta pro savo daugiabučio langus Žemuosiuose Šančiuose mato pro Jiesios piliakalnį, vadinamą Napoleono kalnu, srūvantį Nemuną ir jame plaukiojančius vandens paukščius. Kiekvieną žiemos rytą, nesvarbu, kad ir koks šaltas būtų oras, pūstų svilinantis skruostus vėjas ar snigtų, švintant ji regi pradedančias traukti žemyn upe, lesyklos link, gulbes ir anteles. Ta pusės tūkstančio vandens paukščių valgykla žinoma ne vienam jautrios širdies kauniečiui, kuris savaitgaliais atvažiuoja prie šios Nemuno pakrantės vietos su vaikais, su įvairiausiais lesalais gulbėms ir antelėms.
Negi žmonės žiemą nevalgo?!
Žinoma, visada atsiras teigiančiųjų, kad nereikia lesinti laukinių sparnuočių, – tegul skrenda žiemoti kur šilta, tačiau tokie "mokytojai" painioja paukščių lesinimą šiltuoju metų laiku ir žiemą. Taip, šiltuoju metu negalima lesinti nei gulbių, nei ančių, bet jei jau šie paukščiai liko, patikėję mūsų dosnumu ir apgaulingai šilta žiemos pradžia, tai per šalčius mes turime jiems padėti. Kitaip jie išgaiš, kaip atsitiko vieną žiemą Estijos saloje, kurioje niekas nelesino likusių žiemoti gulbių. Ar šito norime?
"Negi žmonės žiemą nevalgo?! Negi nesupranta, kad likusiems žiemoti paukščiams reikia padėti maitintis – juk po ledu žolė neauga... Bet aš nepykstu ant neišmanančiųjų ar nejautriųjų – stengiuosi apie juos galvoti šviesiai ir, kiek leidžia mano sveikata, padėti gyvajai gamtai. O sveikata iki šiol nesiskundžiu, ne vieną valandą kasdien praleidžiu gryname ore, su paukščiais. Patekti pas juos tokią žiemą kaip ši nėra lengva – po atlydžio status šlaitas upės link apledėja. Dėkinga sūnui, kad atsiuntė man specialius apkaustus batams, kad nepaslysčiau. Kitaip jau seniai būčiau traumatologijos skyriaus pacientė", – tvirtino pašnekovė.
Gal susidomės miestas?
Anot Loretos, jei ne kaimynas iš gretimo daugiabučio Stasys Ignatavičius, ji viena nepajėgtų atsigabenti tų maišų su grūdais iš jų saugojimo vietos iki Nemuno. Tai Stasys atlieka šį sunkų darbą – sukrauna maišus (šaltomis dienomis reikia maždaug 200 kg grūdų) ant rogių, atveža prie statatus kranto ir nuridena juos nuo šlaito. Po to tuos maišus reikia sustatyti, atrišti, semti iš jų nedideliais kibirais grūdus ir, nunešus prie vandens, juos išpilti per ilgą pakrantės ruožą taip, kad visi paukščiai gautų palesti. O ypač jauniklės gulbelės, kurias visada aplenkia, nustumia nuo kranto suaugėlės.
Negi žmonės žiemą nevalgo?! Negi nesupranta, kad likusiems žiemoti paukščiams reikia padėti maitintis – juk po ledu žolė neauga...
"Kartais pritrūkstu nuridentuose nuo šlaito maišuose grūdų – tada pati einu jų atsinešti, bet lipti apledėjusiu po atlydžio šlaitu labai pavojinga. Gerai, kad yra toks nuostabus žmogus Dalius Tumynas – bendrovės "Kauno švara" generalinis direktorius, kuris visada parūpina žvyro, kuriuo barstau tą pavojingą šlaitą.
Manau, kad šis šlaitas, kurio apačioje, prie upės, kasdieną susikaupia apie pusė tūkstančio gražuolių vandens paukščių, galėtų tapti turistų lankoma ir labai mėgstama vieta. Juk tokio didingo, gražaus paukščių būrio niekur kitur nepamatysi. Tai gal miesto vadovai, tarnybos tuo susidomėtų? O jei susidomėtų, gal ir lėšų šiai vietovei sutvarkyti skirtų? Juk seniūnijai ši paukščių karalija nerūpi", – apgailestavo Loreta.
Lesino drauge su kaimynėmis
Loretos nuomone, ligos jos nepuola dar ir todėl, kad sveikai maitinasi. "Esu vegetarė, todėl mėsos, suprantama, nevalgau. Labai mėgstu žuvis. Deja, žuvys labai brangios, o aš gyvenu tik iš pensijos. Bet gal tai ir saugo nuo prabangaus, bet vargu ar naudingo sveikatai maisto", – svarstė Loreta. – Gal todėl, kad kukliai maitinuosi, kad nenešioju širdyje pykčio ir kasdieną būnu gryname ore, net neperšalu? Tfu-tfu-tfu – neduok Dieve susirgti. Juk nežinočiau, kam galėčiau gulbes palikti lesinti", – pripažino Loreta.
Pašnekovė teigė, kad prieš daugel metų, kai dar niekam, net ir ornitologams nerūpėjo žiemojančių gulbių lesinimas, ji su anuomet dar tvirtos sveikatos kaimynėmis Irena, Genute, Danguole, Česlova su vyrais ir dar keliomis moterimis kiekviena atskirai savo namuose šutindavome didžiuliuose puoduose kruopų, grūdų, bulvių mišinius ir jais maitindavome išbadėjusius paukščius. Žinoma, tiek daug, kaip dabar, gulbių nebūdavo. Ir žiauraus ar neapgalvotai žiauraus elgesio su šiais paukščiais anksčiau nebuvo tiek, kiek dabar.
Džiaugiasi gelbėtojais
"Aš neįsivaizduoju, kaip galima nesuteikti pagalbos sužalotam ar susižalojusiam laukiniam gyvūnui... Beje, tokiu atveju man visada atskubanti į pagalbą Lolita Grėblikienė iš "Laukinės Lesės" yra sakiusi, kad nedalyvavo Aplinkos ministerijos skelbtame konkurse dėl laukinių gyvūnų globos finansavimo todėl, kad tokia globa yra numatyta naikinti, o ne gelbėti sužalotus gyvūnus. Tiesiog labai džiaugiuosi, kad ne taip seniai vilniečio kelyje sužalota stirnaitė pateko būtent į vilniškės "Grindos", o ne į konkurso laimėtojų rankas", – neslėpė džiaugsmo Loreta.
Anot pašnekovės, kai ji pamato susižalojusį ar sužalotą paukštį, prisimena ne tik Lolitą, bet ir Beną Noreikį, kuris kažkada vadovavo Smulkių laukinių gyvūnų reabilitacijos skyriui. Tai jo išgelbėta ir išgydyta jaunutė gulbė iki šiol kasdieną atplaukia lesti grūdų į Šančių lesyklą. "Būnu laiminga, kai išgirstu, kad su kokia nors negalia paukščius priglaudžia kaimo sodybų savininkai ar net Grūto parkas. Tai sužinau iš Lolitos. Ji šiomis dienomis išsivežė gulbę su sužalotu kaklu. Nežinau, kaip tas paukštis susižalojo – greičiausiai atsitrenkė į aukštos įtampos ir kitokius nepaženklintus laidus, tįsančius tai vienur, tai kitur virš Nemuno", – svarstė Loreta.
Gelbsti ir kates
"Gulbę su kraujuojančiu kaklu reikėjo atiduoti "Laukine Lesei" dar ir todėl, kad kiti šio paukščio gentainiai vis žnaibė ir žnaibė šios nelaimėlės kaklą kraujuojančioje jo dalyje, – aiškino Loreta, glostydama prieš pusmetį pasiimtą iš "Lesės" Rainę. Kodėl šią katę parsinešė namo? Todėl, kad trys ją paėmę į namus žmonės grąžino katytę į prieglaudą. Matyt, nepatikdavo jos negalia – ši jauna katytė dėl kažkokio stuburo pakenkimo yra pajėgi užšokti tik ant sofos, vaikšto kažkaip prigulusi prie žemės, tačiau yra labai švelni, tvarkinga ir labai dėkinga ją priglaudusiai Loretai.
Kita Loretos priglausta katytė Juodė žiemą mėgsta snausti specialiame minkštame guolyje, prie palangės. Šią nelaimėlę, sulysusią, išvarvėjusiomis akimis ir su žeme besivelkančia pilvo išvarža Loreta parsinešė ankstyvą rudenį nuo Panemunės tilto. Dabar ši išgydyta ir sterilizuota juoda katė su įgimtu baltu kryžiumi ant nugaros nė iš tolo neprimena to keturkojo padaro, kuriam į akis jau žiūrėjo mirtis. O štai Margutė į Loretos namus atkeliavo prieš aštuonerius metus, kai jos atsisakė ankstesni šeimininkai.
Meldžiasi ir dėl gyvūnų
Kiekvieną rytą Loreta pirmiausia paduoda pusryčius savo keturkojėms augintinėms, išvalo jų tualetus. Tik tada gali skirti laiko maldai, savianalizei.
"Meldžiuosi ne atmestinai, ne mechaniškai, o nuoširdžiai. Net ir dėl paukščių meldžiuosi – kad į juos vaikigaliai nemėtytų ledo gabalų, kad sparnuočių nevaikytų baidarininkai, kad gulbės nesusižalotų į nepaženklintus virš Nemuno laidus, kad tie, kuriems priklauso tai padaryti, kuo greičiau tai atliktų, kad nepritrūkčiau grūdų lesinti – juk šaltą žiemą lesalų prireikia iki dešimties tonų. Ta proga dėkoju visiems, kurie šią žiemą padeda gyventi gulbėms: LR Seimo nariams Kaziui Starkevičiui, Ramūnui Karbauskiui, "Lytagros" valdybos pirmininkui Adomui Balsiui, "Agrokoncernui" , "Kauno grūdų" generaliniam direktoriui Tautvydui Barščiui ir tos pačios įmonės darbuotojui Modestui Sedekerskiui, ūkininkui Ričardui Čiupui iš Garliavos seniūnijos, ornitologams Mariui Karlonui ir Juliui Morkūnui, ūkininkams iš Varėnos rajono Donatui Kosinskui ir Vytautui Keršiui, kitiems geriems žmonėms", – vardijo Loreta.
Meldžiuosi ne atmestinai, ne mechaniškai, o nuoširdžiai. Net ir dėl paukščių meldžiuosi – kad į juos vaikigaliai nemėtytų ledo gabalų, kad sparnuočių nevaikytų baidarininkai, kad gulbės nesusižalotų į nepaženklintus virš Nemuno laidus.
Ypač rūpi jauniklės
Pašnekovė, nusileidusi slidžiu šlaitu į pakrantę, rado kaimyno Stasio atgabentus maišus su lesalais. Jei saulėta, šilta, grūdų reikia gerokai mažiau – kartais ir 100 kg pakanka, bet jei atšąla, tai tą kiekį tenka padvigubinti. Kadangi susitikimo su Loreta dieną nebuvo didelio šalčio, tai pakrantėje stovėjo keli maišai grūdų. Juos Loreta sėmė iš maišo nedideliu kibiru ir nešė prie vandens.
"Štai ši Nemuno pakrantė kiekvieną rytą tampa fronto linija, prie kurios pirmiausia išsirikiuoja stambiausios, tvirčiausios gulbės, o už jų – jauniklės pilkšvai rusvos spalvos plunksnomis. Jų man labiausiai gaila, nes jos gauna palesti tik tada, kai suaugėlės atsitraukia nuo šios fronto linijos", – tvirtino Loreta.
Kad tik nepritrūktų gerumo
Ir iš tiesų jauniklės gulbės grūdosi už senbuvių nugarų, laukdamos savo eilės. Kai kurios senbuvės gulbės po pusryčių neskuba pasitraukti iš valgyklos – atsitupia taip, kad jų nepajudinsi iš vietos. Tokias tenka varu varyti į vandenį, kad į jų vietą atplauktų alkanos jauniklės. Po pastarųjų ateina antelių eilė, o po jų, jei dar lieka kokių grūdelių, juos surenka varnos.
"Baisiausia buvo, atrodo, 2009–2010 m. žiema, kai visas Nemunas buvo užšalęs ir tik ties upės vingiu buvo išlikusi properša – ten teko vežti gerų žmonių suaukotus grūdus rogėmis. Meldžiuosi už juos, už tai, kad jų širdys neapkarstų, kad vandens paukščiams mūsų mieste žiemoti būti gera, kad jų niekas neskriaustų", – tyliai kalbėjo Loreta, berdama grūdus jauniklių gulbių pulkeliui, pagaliau prasibrovusiam į priešakinę maisto fronto liniją.
Naujausi komentarai