Sumestinis krovinys

Į kelionę Kaunas–Kijevas–Poltava–Kaunas pajudėjo šešių žmonių komanda keturiais automobiliais: trimis krovininiais mikroautobusais ir vienu visureigiu „Hyundai Terracan“, kuriam buvo lemta pasilikti kariauti. Šešetukas – jau buvęs Ukrainoje, tad ruošiantis nereikalingų klausimų nekilo: visi žinojo, kur ir kodėl važiuoja. Krovinys – sumestinis. Po pirmosios ekspedicijos į Ukrainą, kurioje dalyvavo pusė dabartinės komandos narių, nutarėme, kad galime patys žymiai prisidėti prie paramos rinkimo.

Be to, palaikėme ryšius ir visokiais būdais padėjome kitoms Ukrainą remiančioms organizacijoms ir žmonėms: „Pagalba LT“, Praeities žvalgui, „Blue / Yellow“ (B / Y), „LDK palikuoniams“.

Tikslas: Poltavą sėkmingai pasiekė „Kauno dienos“, B/Y, „LDK palikuonių“, motociklininkų klubo „Road Brothers“ ir Osle gyvenančių lietuvių surinkta parama. (Kęstučio Markevičiaus asmeninio arch. nuotr.)

Iš anksto nusistatėme kelionės datą, o galutiniai maršruto taškai paaiškėjo likus vos dienai iki išvykimo.

„Kauno dienos“ pastangomis surinkta parama neturėjo privalomo adresato, todėl maršrutą planavome atsižvelgdami į partnerių poreikį. „LDK palikuonių“ surinkti daiktai turėjo pasiekti Kyjivą, tikėjomės ten pristatyti ir B / Y paramą. „Į Kyjivą dabar nieko vežti nereikia; reikia nuvežti arčiau fronto – į Poltavą“, – pranešė pirmosios kelionės metu Ukrainoje sutiktas Saulius.

Poltava – 350 km į Rytus nuo Kyjivo, arčiau fronto, bet vis dar zona, kurioje nėra aktyvių karo veiksmų. Sutikome. Galų gale, transporto priemones užpildėme „Kauno dienos“, B / Y, „LDK palikuonių“, motociklininkų klubo „Road brothers“ ir Osle gyvenančių lietuvių surinkta parama.

Pasienio ypatumai

Kaunas–Chelmas (Lenkijos miestas prie pasienio su Ukraina) –Kijevas–Poltava – maršrutas taikos metu driekiasi daugiau kaip 1 400 km. Ukrainoje komendanto valandos metu judėti negalima, todėl nutarėme į jos teritoriją įvažiuoti kiek įmanoma anksčiau.

Po pirmosios kelionės dienos pernakvojome Chelme, o 5 val. ryto jau buvome prie sienos, tačiau čia pamatėme maždaug 10 km automobilių eilę. Akimirksniu suradome maršrutą, kuris leidžia šalutiniais keliais išvažiuoti prie pat kontrolės punkto. Tačiau čia susitikome su rūškano veido pasieniete lenke, kuri mums piktai paaiškino, kad be eilės pervažiuosime tik tokiu atveju, jei turime kažkurio Lenkijos ministro pasirašytą leidimą. Bandėme derėtis, tačiau ji pagrasino policija ir nubidzeno atgal į savo būdelę.

Daugelis kontrolės postuose sutiktų ukrainiečių į lietuvius žiūri geranoriškai, nesikabinėja, palydi su šypsena.

Stoti į eilės galą noro neturėjome. Vienas vairuotojas numykė, kad šioje eilėje jau trečią dieną laukia. Nutarėme laimės ieškoti kitame artimiausiame pasienio punkte prie Zosino kaimo.

Pasienio kontrolės punktą pasiekėme vietinės reikšmės keliukais ir galėjome į automobilių eilę įsilieti likus vos keliems šimtams metrų iki patikros. Mus sutikę policijos pareigūnai bandė prieštarauti, tačiau po malonių lenkiškų bendražygio Kęstučio žodžių buvome nukreipti į antrąją eismo juostą su galimybe Lenkiją palikti be eilės. Pareigūnams paaiškinome, kad mūsų koloną sudaro keturi automobiliai. Pakilo automatinis užkardas. Pirmasis stovėjęs visureigis, „VW Crafter“ ir „Mercedes Benz Sprinter“ pervažiavo sieną, bet užkardas nusileido prieš pat mūsų ketvirtojo automobilio „Iveco“ nosį. Pasienietis pareiškė, kad jis per didelis. „Iveco“ vairavęs Dovydas bandė prieštarauti, rodyti dokumentus, kad „Iveco“ nelaikomas sunkvežimiu, yra lengvasis krovininis automobilis, tačiau lenkas buvo neperkalbamas: „Neturiu laiko, važiuok iš čia.“

Dar bandėme kalbinti kitus pareigūnus, tačiau šiems mūsų bėdos nerūpėjo, liepė sėsti į automobilius ir laukti eilėje. Dovydas ir Aistė liko Lenkijoje su padėklais „Kėdainių konservų“ sriubų skardinėse pakuotėse ir dėžėmis su kokybiška kariška apranga.

Prasmukusiems ekipažams kelionė per valstybių sieną užtruko kone dvi valandas. Lenkai niekur neskuba, o ukrainiečiai dirba chaotiškai. Paramos vežimo tvarka vis griežtėja, teko pildyti deklaracijas, pereiti papildomą patikrinimą ir t.t.

Per tą laiką Dovydas ir Aistė su „Iveco“ nuriedėjo iki trečiojo pasienio punkto, kuriame eilių visiškai nebuvo, todėl Ukrainos žemę jie pasiekė tik truputį vėliau nei likusi karavano dalis. Nutarėme, kad trys automobiliai važiuos priekyje, žvalgys teritoriją, o vėliau visi susitiksime kažkur pakeliui link pirmosios nakvynės Kyjive.

Amortizatorius salone

Dėl maršruto apsisprendėme išvakarėse. Didžioji dalis automobilių srauto nuo Lenkijos–Ukrainos pasienio Kyjivo link juda pro Lucką, Rivnę ir Žytomyrą. Tačiau kelyje labai intensyvus eismas, kalbėta apie dideles spūstis prie sostinės, todėl nutarėme pasinaudoti vieno konsultanto patarimu važiuoti tiesiausiu keliu pro Kovelį ir Sarnus.

Ilgą laiką šiuo keliu pasiekti Kyjivą buvo neįmanoma – jį kontroliavo Rusijos okupantai. Be to, netoli Borodiankos susprogdinti keli tiltai. „Tuo keliu važiavau prieš dvi dienas. Kelias geras, važiuoti įmanoma, nebent prie vieno tilto bus sunkiau, nes važiuojate su sunkiu kroviniu. Blogiausiu atveju ties šia vieta pasuksite žemyn link Žytomyro trasos“, – išvakarėse informavo lietuvis.

Maršrutas geras. Ukrainos keliai – ne visada. Juose niekada negali atsipalaiduoti. Vienu metu atrodo, kad važiuoji geros kokybės asfaltu, ramiai leki gan dideliu greičiu, bet akimirksniu prasideda labai didelių ir skaudžių duobių ruožas. Vienam tokiam ruožui prasidėjus už Sarnų, Manto vairuojamas baltas mersedesas sustojo šalikelėje. Trumpai apžiūrėjęs automobilį Mantas nupasakojo padėtį: „Į saloną išlindo amortizatorius.“ Taip ir buvo – vienas amortizatorius savo darbo nebedirbo, bet važiavome toliau – kitos išeities nebuvo.

Be kotletų ir alaus

Prieš keliaujant į Ukrainą būtina pasiruošti. Svarbiausi dalykai: kai kur kelią lengviau atveriantys dokumentai ukrainiečių kalba, degalai, ukrainietiška mobiliojo ryšio kortelė, maistas bent dviem dienoms, grivinos.

Pažintys pažintimis, o antrąją Velykų dieną rasti veikianti autoservisą – misija neįmanoma.

Kiekvienoje didesnėje kelių sankryžoje, ypač prie miestų, Ukrainoje įrengti kontrolės postai, kuriuose, priklausomai nuo sankryžos reikšmingumo, kiaurą parą budi kariškiai arba vietinės gynybos būriai. Kontrolės posto taisyklės paprastos – sustoji, kur nurodyta, pateiki dokumentus. Tamsiuoju paros metu būtina išjungti žibintus, įjungti avarinį ženklą, šviesą – salone, laikyti rankas matomoje vietoje. Dažniausiai postuose užtenka pirmojo kolonos automobilio vairuotojui parodyti dokumentus, pasakyti, kiek kolonoje automobilių važiuoja, ir keliauji toliau be jokių trikdžių. Kartais pasus tenka parodyti visiems, retsykiais reikia atidaryti krovinių skyrių. Tačiau kai kuriuose postuose prašo oficialių raštų, parašytų ukrainietiškai, kad konkretus žmogus konkrečiu automobiliu veža paramą konkrečiam adresatui. Geriausia, kad raštas būtų gautas iš valdžios institucijų arba karinių dalinių. Tokius dokumentus turėjome, todėl kontrolės postus kirtome be problemų. Daugelis kontrolės postuose sutiktų ukrainiečių į lietuvius žiūri geranoriškai, nesikabinėja, palydi su šypsena.

Degalai Ukrainoje – didelė problema, ypač trūksta dyzelino. Prie pat sienos leidžiama į bakus pilti tik po 20 l degalų, o nuo sienos iki Kyjivo – daugiau kaip 500 km. Sostinėje dyzelino irgi kiekvienoje degalinėje nerasi, leidžiama įsipilti ribotą kiekį; veikiančiose degalinėse gali nusidriekti eilės, todėl svarbu į Ukrainą įvažiuoti pilnais degalų bakais ir turėti maždaug tiek pat atsargų kanistruose.

Naudotis lietuviško operatoriaus mobiliuoju ryšiu ir internetu Ukrainoje labai brangu. Ukrainoje veikiančio mobiliojo ryšio operatoriaus kortelių galima įsigyti bet kurioje degalinėje. Kaina – 2,5–5 eurai. Už šią kainą suteikiamų pokalbių ir mobiliojo interneto duomenų kelių dienų kelionei mums visiškai pakako.

Eurus į grivinas gali nesunkiai iškeisti pasienyje besitrinančios bobutės. Kursas neblogas – apie 40 grivinų už 1 eurą.

Po praėjusios kelionės truputį grivinų dar turėjome, visi pasidalijome prisiminimais, kad pirmųjų kelionių metu nė neprireikė. Kam keisti?

Kam reikia keisti, sužinojome degalinėje netoli Malyno miesto. Joje – didelė įvairių prekių pasiūla, veikia kavinė. Nusprendėme, kad tai gera vieta palaukti Dovydo ir Aistės. Pasiėmėme po mažą buteliuką alaus, kavos, užkandžių į kelionę, čia pat užsisakėme barščių, kotletų – ketinome pailsėti valandėlę. Kol neatėjo atsiskaitymo minutė – banko kortelėmis atsiskaityti neįmanoma. Atšaukėme barščių ir kotletų užsakymus, sudėjome alų atgal į šaldytuvus ir patraukėme tolyn.

Raketa pradingo

Maždaug toje greitkelio vietoje jau matyti akivaizdūs karo pėdsakai – apgriauti namai, sprogimų krateriais nusagstyti laukai, degimo žymės ant asfalto dangos.

Artėjant prie Kyjivo srities pasitinka pirmasis apgriautas tiltas, ne kartą matytas interneto platybėse. Viena eismo juosta eismas vyksta, kitos viduryje – sprogmens palikta kelių metrų skersmens skylė.

Toliau – tiltas, apie kurį konsultantas pasakojo kaip apie galimą problemą. Tiltu priešinga kryptimi važiuojantis visureigis pristabdė, su vairuotoju pasisveikinome rankos mostais, sustojome, nusileido vairuotojų durelių stiklai. „Sveiki, nepravažiuosite“, – tarė nepažįstamasis.

Aiškiname, kad, mūsų žiniomis, pažįstamas žmogus prieš porą dienų pravažiavo sėkmingai.

„Prieš dvi dienas buvo galima pravažiuoti, pats važiavau, tačiau dvi dienas lijo, gruntas išplautas, aš net su visureigiu nerizikavau, o jūsų prikrautos mašinos niekaip nepravažiuos“, – aiškina ukrainietis. Jis gyvena Kyjive, tačiau vis lankosi netoliese esančioje sodyboje – tikrina, ar į ją nenusitaikė vagys.

Kol vyriškis rankomis ore braižė priverstinės apylankos maršrutą, prie mūsų prisistatė trys peralkę šunys. Diana stryktelėjo iš mašinos, pravėrė krovinių skyriaus duris ir ištraukė pakuotes su šunų ėdalu – tokiam susitikimui su keturkojais buvo pasiruošusi jau Lietuvoje.

„Kai važiuosite šiais miškais, laikykitės toliau nuo kelkraščių. Rusai juose užkasė daug minų, neseniai sprogo apsisukti mėginęs vilkikas. Miškuose minų pilna. Grybauti į mišką greitai neisime, – konstatavo vyras ir netrukus pasiteiravo: Norite pamatyti nukritusią, bet nesusprogusią raketą?“

Mes nedrąsiai linktelėjome, vyriškis nupėdino kelkraščiu ir žengė ant miško paklotės. Po jo žodžių apie minas, nesijautėme patogiai, laikėmės truputį atokiau, ėjome nenužengdami nuo asfalto dangos. „Jau išvežė, greitai čia pas mus viską tvarko“, – apie raketos dingimą informavo nusivylęs nepažįstamasis.

Vėliau pamatyti vaizdai tik patvirtino jo žodžius. Nuo Rusijos okupantų atlaisvintas arba jų raketomis suvarpytas teritorijas ukrainiečiai tvarkė labai greitai. Važiavome keliais, kurie driekiasi per mūšių laukus, kovų požymių matėme visur, bet radome vos dvi sudegusias šarvuotas karines transporto priemones – visos kitos jau surinktos ir išvežtos, gatvės iššluotos.

Sukrečia: vaizdai Kijevo priemiesčiuose atėmė norą kalbėtis, o ir pasakoti, matant tai, nebuvo ką. (Tado Širvinsko asmeninio arch. nuotr.)

Radijo stotelės nutilo

Apylanka neatrodė labai ilga, bet kelias vingiuotas ir primena važiavimą slalomo trasa – manevruoji ne tam, kad išvengtum duobės, o tam, kad įvažiuotum į kaip įmanoma mažesnę.

Prieš apylanką Dovydą ir Aistę informavome, kad maršrutas keičiasi, jie gali į pietus nusukti anksčiau, su jais susitikome apylankos pusiaukelėje. Ši maršruto korekcija mums kainavo valandą, o išlindome beveik toje pačioje magistralės vietoje – to paties susprogdinto tilto kitoje pusėje.

Saulė jau beveik pradėjo leistis, priartėjame prie Borodiankos. Pravažiavome pirmąjį blokpostą, judėjome lėtai, mūsų naudotos radijo stotelės nutilo. Gatvėse nebuvo sveiko, raketomis ar bombomis neapgadinto namo – nebuvo noro kalbėtis.

Dar vienas sugriautas tiltas – dvi plokštės viena nuo kitos atsiskyrė per vidurį, nugarmėjo žemyn, tačiau galai liko savo vietose, suformuodami V raidės formą. Kelininkai jos vidurį užpylė žvyru, to ir užteko, kad tiltą būtų galima įveikti.

Netrukus privažiavome Bučą ir Irpinę. Kalbėtis ir toliau nesinorėjo, o ir pasakoti nėra ką. Visas pasaulis matė vaizdus iš šių Kijevo priemiesčių. Kokia neviltis ir liūdesys ten apima, kad to nepasakos jokie žodžiai, jokios nuotraukos.

Išvažiavome iš Irpinės laikinu keliu, kuris padarytas prie dar vieno sugriauto tilto. Jau beveik tamsu. Išlipome, tylime. Dovydas priėjo prie savo mašinos krovinių skyriaus: „Man reikia įsipilti degalų.“

„Neverta, jau atvažiavome“, – duetu ištariame su Mantu.

Mes visi neteisingai įsivaizdavome fronto linijos lokaciją. Atrodė, kad okupantai beginklius gyventojus plėšė, prievartavo ir žudė maždaug 40 km nuo Kyjivo, o iš tiesų tai vyko priemiestyje.

Sirenos dėmesio nesulaukė

Kyjive mus pasitiko Azovo kovotojai. Turėjome nakvoti vienoje jų bazėje. Prie įėjimo į pastatą budi kariai, pirmajame aukšte prie langų sukrauti maišai su smėliu, prie mums skirtų kambarių išklausome instruktažą.

„Šviesą galima uždegti tik vonios kambariuose, užuolaidų atitraukti negalima. Miego metu galite uždaryti duris, kai išeinate, durys turi būti paliktos neužtrenktos. Jei užtrenksite, atidaryti nebus paprasta – raktus turi du žmonės, kurie ne visada būna vietoje. Daiktus galite ramiai palikti kambaryje – pas mus vagysčių nėra buvę“, – instruktavo pusamžis vyras kariška uniforma.

Prie mūsų pabendrauti prisijungė keli Azovo kovotojai. Tarp jų – Kitty – jauna moteris, kuri čia turi balsą, Kęstutis ją jau pažinojo. Abejojame, kad tai tikrasis jos vardas, galbūt jį užsitarnavo, nes Azovo bazėje gyvena su dviem juodomis katėmis.

„Kitty, mūsų vienas automobilis sugedęs, o per rytdieną mums reikia dviem mašinomis pasiekti Poltavą ir grįžti atgal į Kyjivą, kol neprasidėjo komendanto valanda. Reikia šiandien arba rytoj labai anksti ryte iškrauti krovinį, kuris skirtas jums“, – aiškino Kęstutis.

Pokalbiai apie karą, gyvenimą ir krovinį užtrunka gal 20 min., tada Kitty pasiūlo leistis į pirmąjį aukštą – ji parodys, kur galime iškrauti daiktus. Nusileidome. Tamsu. Vos matyti gal keturiasdešimties susigrūdusių vyrų kontūrai. „Ramiai, čia savi, tik ko jie čia susirinko, gal kas puola?“ – svarsčiau.

Paaiškėjo, kad jie čia sušaukti iškrauti mūsų automobilių. Kovotojams atidavėme dalį savo jėgomis, dalį Oslo lietuvių pastangomis surinktos paramos, vaistų, „Volfas Engelman“ ir „Kėdainių konservų“ fabriko perduotą paramą – energinių gėrimų, sriubų ir kareiviško maisto davinių.

Bekraunant sugaudė sirena, perspėjanti apie oro pavojų. Jos skleidžiamas garsas labai nemalonus, sukelia nesaugumo jausmą, bet niekas nereagavo – dirbo toliau.

Ukrainiečiai prie sirenų jau pripratę, bet tai negerai. Vėliau tarpusavyje kalbėjome, kad civilių aukų būtų mažiau, jei sugaudus sirenoms visi bėgtų slėptis. Kita vertus, sirena praneša apie artėjantį priešų lėktuvą arba raketą, tačiau tai nereiškia, kad jų taikinys yra būtent ta vieta, kur paleidžiama sirena.

Iškrovę krovinį dar pabendravome, išgėrėme alaus, o laikrodis jau rodė beveik 2 val. nakties. Skubėjome su Diana miegoti, nes po kelių valandų mūsų laukė specialioji misija.

Specialioji misija

Kijeve gyvena Dianos pusseserė Inga. Iki karo pradžios su ja bendravome mažai. Per pirmąją kelionę į Ukrainą jos neaplankėme. Buvome gal už 70 km nuo sostinės, bet labai stigo laiko. Laiko trūko ir šioje kelionėje, tačiau būdami Kyjive aplankyti privalėjome.

Mieste lankėmės stačiatikiams švenčiant Velykas. Dėl to sostinės valdžia paskelbė apie komendanto valandos sutrumpinimą nuo 23 iki 5 val. 5.06 val. jau sėdėjome mašinoje, po pusvalandžio su lagaminu dardėjome asfaltuotu daugiabučių rajono takeliu. Lagamine – gėrybės iš Lietuvos. Tai jau trečiasis siuntinys Ingai. Šįkart jame – ukrainiečių labai mėgstama lietuviška juoda duona, lašiniai ir t.t.

Mainais gavome Velykinę paschą – pyragą, kurį stačiatikiai valgo vieną kartą per metus – per Velykas.

Pasisvečiavome porą valandų, prieš 9 val. ryto jau buvome viešbutyje. Nekantravome išvykti. Iki Poltavos – 350 km. Nežinome, kokios būklės keliai mūsų lauks, reikėjo ne tik nuvažiuoti pirmyn ir atgal, bet dar ir iškrauti krovinį, visa tai turėjome spėti iki komendanto valandos, kitu atveju tektų nakvoti mašinose. Anksčiau išvažiuoti negalėjome, nes pažadėjome, kad 9 val. papusryčiausime su kovotojais.

Toks buvo planas. Jis griuvo, kai Mantas išeidamas iš savo kambario užtrenkė duris, ko pusamžis vyras nerekomendavo daryti. „Aš juk sakiau, kad man viską išverskite iš rusų kalbos, juk nieko nesuprantu: man niekas nieko apie duris nepasakė“, – į priekaištą dėl durų atsakė Mantas.

Išvakarėse nusprendėme, kad važiuoti į Poltavą užtenka dviejų automobilių: Kyjive liks Mantas ir Kęstutis, kurie pabandys suremontuoti „Mercedes“. Tačiau jame – dokumentai, kuriuos būtina pasiimti į Poltavą, o automobilio raktai – Manto kambaryje. Laikas ėjo, valgėme dirsčiodami į laikrodį.

Pasiūlymas, kurio atsisakėme

Po pusryčių Manto kambarį jau radome atrakintą. Vėlavome, bet dar nepanikavome. Paaiškėjo, kad to ir nereikėjo daryti: į Poltavą kelionė pasirodė lengvesnė, nei galvojome. Dėl užminuoto tilto teko važiuoti maždaug 100 km nelabai gerai keliais, vedančiais per kaimus, tačiau vėliau atsivėrė puikus greitkelis, tad nuvažiavome greičiau, nei tikėjomės.

Į Poltavą vežėm B/Y paramą, kurios galutinis tikslas – Charkivas. Didžiąją dalį krovinio sudarė medicininės priemonės ir įranga, kariška apranga, dėžė termovizorių ir taikiklių. Dėžė nedidelė, o jos vertė – mažiausiai 20 tūkst. EUR.

Poltavoje mus pasitiko Aleksandras. Susitikome degalinėje. „Saša, žydas“, – prisistatė vyriškis.

Jis užmetė akį į krovinį ir išpyškino pasiūlymą: „Ar jūs nenorite važiuoti iki Charkivo? Čia šalia – tik 120 km liko, ir nereikės gaišti laiko perkrovimui.“ Tuo metu Charkivas Rusijos kareivių buvo apsuptas U raidės forma, įvažiuoti buvo galima tik iš pietų pusės. Saša su savo pasiūlymu atstojo tik po kelių griežtų „Ne“.

Vėliau apie tokį Sašos įkalbinėjimą aplankyti Charkivą papasakojome Sauliui, kuris ir koordinavo šio B/Y krovinio pristatymą į Poltavą. „Ne iš tavęs pirmo girdžiu, kad jis labai vilioja į Charkivą. Jis taip daro specialiai – nori, kad kuo daugiau žmonių pamatytų, kas ten vyksta, šokiruoti juos, kad dar labiau užsidegtų rinkti ir vežti paramą Ukrainai“, – Sašos sumanymą atskleidė Saulius.

Daiktus perkrovėme tiesiog degalinės teritorijoje iš mūsų mikroautobusų į vilkiko priekabą. „Jei tik reikės kokios nors pagalbos, skambinkite – mūsų rankos ilgos“, – atsisveikindamas tarė Saša. Saulius pasakojo, kad Aleksandras – Charkive įtakingas veikėjas, turintis ryšių visoje šalyje.

Toje pačioje degalinėje prisipylėme degalų. Kuo toliau į rytus, tuo daugiau leido pirkti. Mūsų vizito metu Poltavoje leido įsipilti net 100 l degalų, tačiau, tikėtina, norma kitą dieną pasikeitė. Mums grįžtant į Kyjivą sulaukėme žinučių iš pažįstamų su klausimais, ar mums gerai: kai išvažiavome iš Poltavos, į ją atskriejo šešios Rusijos kariuomenės raketos, mažiausiai viena krito į degalų saugyklą.

Į Kyjivą grįžome be nuotykių, iki komendanto valandos dar buvo likusi gera valanda, ją išnaudojome lankydami Maidaną. Mantas ir Kęstutis mašinos nesuremontavo – kas gi dirbs per Velykas, bet aplankė Kyjivo senamiestį.

Maloni pažintis

Antrą vakarą Azovo bazėje susipažinome su Jevgenu. Jauno malonaus vyro istorija – neeilinė. Jis tarnauja nuo 2014 m. vykstančio konflikto su Rusija pradžios, prieš šešerius metus prarado koją, tačiau tarnybos nė neketino mesti – kokybiškas kojos protezas leidžia tinkamai atlikti pareigą tėvynei. Jo specializacija – snaiperis. Todėl su Jevgenu greitai bendrą kalbą rado Dovydas, kuris yra šaudymo sporto entuziastas. Kai kalba pasisuko apie kulkų tipus ir parako rūšis, kiti į pokalbį įsiterpti nebegalėjo.

Tiesioginis tiekimas konkrečiam adresatui leidžia skirti tikslinę paramą. Tokią, kurios reikia būtent tam, kam labiausiai reikia ir kada reikia.

Paskaita apie ginklus tapo įdomesnė, kai Jevgenas sutiko parodyti savo įrankius. Vienas iš ginklų skirtas darbui sutemus – jis pabalnotas optiniu taikikliu su termovizoriumi, todėl leidžia nesunkiai įžiūrėti ir taikliai šauti į taikinius, nutolusius iki 800 m. Kito taikymosi atstumas – gerokai daugiau nei kilometras, jo vamzdis nutildytas duslintuvu.

Per ilgą pokalbį paaiškėjo, kad karys nori tarnauti dar geriau – už savo santaupas tarnybai įsigyti visureigį, sukauptos sumos jau beveik pakako. Reikalavimų mašinai nedaug: geras pravažumas, varomas dyzelinu, pageidautina – su automatine pavarų dėže, nes tokį automobilį patogiau vairuoti su kojos protezu.

„Paprašysiu jūsų Lietuvoje pažiūrėti kelis modelius. Nors ten ir žiūrėti nelabai yra ką. Esu pirkęs iš Lietuvos ne vieną automobilį – lietuviais pardavėjais galima pasitikėti, užtenka telefonu pakalbėti“, – savo nuomone apie sąžiningus lietuvius automobilių pardavėjus truputį nustebino Jevgenas.

Vėliau su mūsiškio karavano nariais pakalbėjome, kad reikėtų jam padėti daugiau, o ne tik ieškant tinkamo automobilio. Skirmanto Malinausko padedami, nupirkome visureigį, o praėjus mažiau nei dviem savaitėms po mūsų pokalbio su Jevgenu automobilis jau buvo Kyjive. Tačiau tai jau kita istorija.

Laikrodyje valandas rodanti rodyklė jau seniai praslinko 24 val., skubėjome miegoti – kitą dieną laukė ilgas kelias nuo Kyjivo iki Lietuvos.

Nuo vilko – ant meškos

Nusprendėme rinktis tą patį maršrutą, kuriuo atvažiavome, tačiau norėjome išvengti tos ilgos, duobėtos apylankos, surasti ir patikrinti kelią, kuriuo mums prieš dvi dienas nerekomendavo važiuoti vietinis.

Iš kitos pusės privažiavome tiltą, kurį reikėjo apvažiuoti prieš dvi dienas. Tiltas sugriautas nepravažiuojamai, jo papėdėje matėsi ne tik konstrukcijos nuolaužų, bet ir keli per bombardavimą nublokšti apgadinti automobiliai. Tolumoje išvydome tarp krūmų per pievą vinguriuojančiomis vėžėmis lėtai judantį baltą visureigį, tikėjomės, kad jis čia atkeliavo iš anos tilto pusės ir kad tai yra įveikiamas takas. Iš toli mojome vairuotojui.

Tado Širvinsko asmeninio arch. nuotr.

„Pravažiuoti neįmanoma. Važiuokite paskui mane, paprašiau vietinio pažįstamo, kad parodytų kitą kelią. Kažkur netoliese yra medinis tiltas, sako, kad jis įveikiamas“, – iš apačios šaukė visureigio vairuotojas.

Mūsų koloną prisivijo ir aplenkė žiguliukas. Tai – mūsų vedlys. Netrukus jis iš pagrindinio kelio nusuko į šunkelį, kurio būklės apibūdinti net neįmanoma. Mes šį kelią rinkomės ne tik norėdami sutaupyti laiko, bet ir bandydami išvengti duobių, nes mūsų „Mercedes“ – gerokai nukentėjęs...

Baisios kokybės keliukas netrukus įsirėmė į išmaurotą pažliugusią pievą, atrodė, kad ja sunkiasvoriai traktoriai važinėjo visą savaitę. Žiguliukas įsibėgėjęs tiesiog skrido per purvą. Judėjome iš paskos, tačiau galiniais ratais varomas, nepakrautas „Crafter“ užstrigo jau pirmoje didesnėje duobėje, iš jos sunkiai išsikapanojo tik po kelių bandymų. Tai buvo dar tik didžiulės pievos pradžia. Varyti visus tris automobilius į šią pelkę neatrodė pats geriausias sumanymas.

„Nerizikuokime: jei nors vienas įstrigs, be traktoriaus neišsiversime“, – konstatavo Kęstutis.

Nuo medinio tilto atvažiavo keli automobiliai, visi labai sunkiai, bet prasimušė, jų vairuotojai pasakojo, kad mums svarbiausia nusigauti iki tilto – už jo danga gerokai tinkamesnė važiuoti. Pabirome į kelias skirtingas puses žvalgyti pievos. Nusprendėme mestis į dešinę, kur matėsi senos vėžės, bet pastarosiomis dienomis jomis nevažiuota.

Važiavome po vieną. Užduotis aiški – spausti ir neatleisti akceleratoriaus pedalo – nesustoti permirkusioje pievoje, nes vėl pajudėti būtų neįmanoma. Lauką skrodėme be jokių sunkumų, pasimaišė pora skaudžių duobių, salone šokinėjo daiktai, bet užtikrintai judėjome pirmyn. Atkarpos iki tilto pabaigoje gilaus purvo išvengti nepavyko, padidinome greitį, mašina riaumojo, bet judėjo užtikrintai: pagaliau mes ant tilto.

Čia blogo kelio istorija nesibaigė – atsirado naujų kraterių. Judėjome lėtai, nes miško kelias toks išvagotas taip, lyg būtų bombarduotas. Beje, iki to nedaug trūko, kelias vingiuoja mišku, kuris atsidūrė karo sūkuryje: medžiai apdegę, dažnas nukirstas per puse, neretas – su šautinėmis skylėmis.

„Kažin, ar laiko sutaupėme, bet duobių gavome daug daugiau, nei būtume važiavę ta apylanka“, – nusijuokė Diana, kai pagaliau išlindome į normalų greitkelį.

Lėta kelionė namo

Sustojome toje pačioje degalinėje, kurioje negavome alaus ir kotletų. Šįkart banko kortelėmis atsiskaityti galima. Barščiai buvo skanūs.

Laukė lengvoji kelionės dalis, bet mums nepavyko apsaugoti mersedeso – eiliniame duobių ruože jo salone atsidūrė ir antrasis amortizatorius, kai iki sienos su Lenkija dar buvo likę apie 150 km. Negalėjo padėti nei Kovelyje reziduojantys lietuviai, nei Saša iš Poltavos su „ilgomis rankomis“: pažintys pažintimis, o antrąja Velykų dieną rasti veikianti autoservisą – misija neįmanoma.

Mersedesui niekas nepadėjo ir Lenkijoje, tačiau pagalbos ir neprireikė – jis pamažu, bet sėkmingai nuriedėjo iki Lietuvos.

Visi šios kelionės nariai nutarė, kad artimiausiu metu į Ukrainą negrįš, nes paramą rinkti vis sunkiau, biurokratija vis labiau apsunkina sienos kirtimą, o ir pats karas, tikėjomės, jau greitai baigsis. Tačiau Aistė ir Dovydas praėjusį savaitgalį jau vėl buvo Kyjive, o likusi komandos dalis aktyviai darbuojasi renkant paramą, padeda kitiems tai daryti.

Kodėl reikia tai daryti?

Ukrainai skiriama daugybė paramos, tačiau ji ilgai užsiguli sandėliuose, keliauja labai lėtai. Per lėtai. Tiesioginis tiekimas konkrečiam adresatui leidžia skirti tikslinę paramą. Tokią, kurios reikia būtent tam, kam labiausiai reikia ir kada reikia.

Pavyzdžiui, Azovo kovotojams reikalingų vaistų sąrašą gavome antradienį, ketvirtadienį jie buvo nupirkti, šeštadienį – iškrauti sandėlyje Kyjive, sekmadienį – išsiųsti į frontą.

B/Y sandėlyje Vilniuje gulėjęs dezinfekcinis skystis iki galutinio taško būtų judėjęs gal savaites, o mes paletes skysčio ir dėžes medikamentų mikroautobusais į Poltavą pristatėme greičiau nei tris paras. Dar po dienos daiktai jau buvo Charkivo ligoninėje.