Siautėjantys neblaivūs benamiai ligoninių priėmimo skyriuose – mūsų gyvenimo kasdienybė, tačiau tai, reikalauja medikai ir sunkiai sergantys jų pacientai, ilgiau tęstis nebegali. Miesto vadovai juos guodžia pažadais.

Per metus – beveik 4 tūkst.

Purvini, kraujuoti, apiplyšę, skleidžiantys bjaurų tvaiką. Neblaivūs. Neretai agresyvūs. Utėlėti.

Tokių žmonių ligoninių priėmimo skyriuose vienu metu būna du trys ar net dešimt–penkiolika. Kauno greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojai patyrė, kad jie susitaria susirinkti vienoje vietoje, pavyzdžiui, prie Kryžių kalnelio VI forte, tuomet vienas ar du gula prie pat gatvės, kad būtų pastebėti praeivių ar pravažiuojančiųjų. Šie iškviečia greitąją medicinos pagalbą. Iš šio rajono pagal teritorinį pasiskirstymą medikai ligonius veža į Respublikinę Kauno ligoninę.

"Neblaivių pacientų per pusę metų turėjome 1 853. Iš jų tik penktadaliui reikėjo medicinos pagalbos, bet apžiūrėti, įvertinti sveikatos būklę, stebėti, kol išsiblaivys, privalome visus", – konstatavo Respublikinės Kauno ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus vedėja Inga Aleknienė.

Šie 1 853 ligoninės medikų pacientai, daugiausia vyrai, čia apsilankė toli gražu ne vieną kartą. Ir kaskart buvo apsibrozdinę, sušalę, šlapi. Medikai juos nuprausia, perrengia iš labdaros organizacijų ar net ligoninės darbuotojų atneštais drabužiais, pagirdo šilta arbata, rytą duoda pusryčių nuo bendro visų ligonių stalo.

Nuolatinius pacientus personalas pažįsta, žino vardus, pavardes. Vienas tokių, pasakojo gydytoja I.Aleknienė, rytą apautas vieno gydytojo dovanotais batais, vakare grįžo avėdamas vėl savais, visiškai sudėvėtais. Dovanotus pardavė, kad nusipirktų alkoholio.

Daugėja ir jaunėja

Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus pacientams tokia "kolegų", neretai agresyvių dėl alkoholio vartojimo paveiktos psichikos, bendrija yra nepakenčiama. Ligoniams baisu, nes jie šaukia, keikiasi, priekabiauja prie laukiančiųjų apžiūros ar tyrimų rezultatų.

Neblaiviems asocialiems pacientams kiekvienoje miesto ligoninėje įrengtos atskiros palatos su žemesnėmis lovomis, kad neiškristų, atskiru tualetu ir praustuve. Beje, šis inventorius neretai nukenčia. Kai palatoje būna keli tokie ligoniai, jie neretai susimuša. Būna, prasiblaivę apsičiuopia turį butelį, ir tada prasideda balius. Medikams tenka kviesti ir apsaugą, ir policiją.

Gydytoja I.Aleknienė tvirtina, kad neblaivių, asocialių pacientų ligoninėse nemažėja, anaiptol, bėgant metams, daugėja, jų amžius jaunėja. Neretai paaiškėja, kad vizualiai į penkiasdešimtmetį panašus žmogus iš tiesų yra perpus jaunesnis. Išvaizdą keičia gyvensena.

"Šokiruoja, kai išsiblaivęs dvidešimt penkerių vyras sako: neturiu namų. Viena didžiausių problemų – kad tokie pacientai integruoti į priėmimo skyrius, neatskirti nuo bendro pacientų srauto", – įvardija I.Aleknienė.

Po gydymo – vėl į gatvę

Antroji problema yra ta, kad šiems žmonėms dažniausiai reikia ne medicinos, o socialinės pagalbos. Tačiau medikų pareiga, prisiekus Hipokratui, – konsultuoti kiekvieną pacientą.

"Net ir antrą kartą tą pačią dieną atvežtas tas pats pacientas turi būti iš naujo apžiūrimas: gal paslydo, gal galvą susitrenkė. Simptomai ne visada aiškūs iš karto. Paaiškėjus, kad dėl patirtos galvos traumos kraujuoja į smegenis, ligonį pervežame į Kauno klinikas. Dažnam diagnozuojame alkoholikams būdingas kepenų ligas, kraujo nusilpimą. Neseniai vienam tokiam pacientui net du kartus teko perpilti kraują", – apie nelaimėlių ligas pasakoja gydytoja I.Aleknienė.

Ne vienas tokių ligoninės pacientų neturi ne tik namų, bet ir dokumentų. Niekur nedirba, nemoka mokesčių, todėl ligonių kasos už jų gydymą medikams neapmoka. Per pusę metų Respublikinėje Kauno ligoninėje beveik dviem tūkstančiams neblaivių asmenų ne tik buvo suteiktos Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus medikų paslaugos. Iš jų 409 pacientai konsultuoti gydytojų psichiatrų, 297-iems suteikta skubi psichiatrinė pagalba. Dar kitus konsultavo ir gydė chirurgai, gastroenterologai, kitų specialybių gydytojai.
Didelė bėda ta, kad suteikus medicinos pagalbą šie žmonės grįžta į gatvę ir į jų sveikatą įdėtos medikų labdaros lėšos nueina perniek.

Vienas kitas išsikapsto

Kaune veikia Vyrų, benamių ir moterų nakvynės namai. Vyrams yra skirta 130 vietų. Tačiau jie mieliau renkasi ligoninės paslaugas.

"Jie piktybiškai kviečiasi greitąją, imituoja ligas, nors aš prašau, kad važiuotų pas mus, į Nakvynės namus. Sakau, juk medikai – aukštos kvalifikacijos specialistai, atgaivina mirusiuosius, netrukdykite jiems dirbti", – nuoširdžiai kalba Kauno nakvynės namų direktorė Zita Verbavičienė.

Respublikinės Kauno ligoninės medikai nuolatiniams savo pacientams padeda sutvarkyti dokumentus, kad tokie žmonės gautų socialinę paramą ir galėtų gyventi Nakvynės namuose. Praradusiuosius sveikatą nukreipia į slaugos ligonines. Tačiau ten daug kam nepatinka, nes reikia būti blaiviems, laikytis režimo.

Gydytoja I.Aleknienė džiaugiasi tais žmonėmis, kurie susimąsto ir bando pakeisti savo gyvenseną. Jiems suteikiama galimybė įsikurti Nakvynės namuose, padedama susirasti darbo. Tokių, tvirtina, pasitaiko. Tačiau pavieniai atvejai, anot gydytojos, neišsklaido tiršto problemų debesies.

"Seniai ir garsiai apie tai šnekame, savivaldybė viską žino. Reikia įstaigos, kur būtų ir medicinos, ir socialinis darbuotojas, kad padėtų susirasti nuolatinę gyvenamąją vietą, susitvarkyti dokumentus", – svajoja gydytoja I.Aleknienė.

Galima padėti kitaip

Prieš dvejus metus Kaune veikė programa, kurią finansavo Kauno savivaldybė ir vykdė Kalniečių, Dainavos, Šilainių poliklinikos. Jų medikai tikrino socialiai nedraustųjų sveikatą, gydė juos. Neišgydomiems nustatė neįgalumo lygį ir jie gauna neįgalumo pensiją.

"Šie žmonės labai džiaugėsi jiems parodytu dėmesiu. Stojosi ant kojų, nes patys nesugeba susitvarkyti dokumentų, juolab sveikatos. Vienas, prisimenu, sako: direktore, einu praustis, nes eisiu pas gydytoją", – prisimena Kalniečių poliklinikos, kurioje glaudžiasi Kleboniškio miško benamiai, direktorė Virginija Gailienė.

Šios poliklinikos Šeimos klinikos vyresnioji specialistė šeimos gydytoja Violeta Platūkienė ne kartą važiavo į Nakvynės namus skaityti paskaitų apie sveikatą, jos saugojimą, pasakodama apie tai paprastais žodžiais, įtaigiais pavyzdžiais. Sunku patikėti, bet, tvirtina gydytoja, jų buvo noriai klausomasi. Kai V.Platūkienė vieno Nakvynės namų gyventojo, sirgusio plaučių vėžiu, paklausė, kaip jis jaučiasi, žmogus buvo labai nustebęs ir sujaudintas: jo niekas niekada neklausė, kaip jis jaučiasi. Humaniškasis faktorius veikia visus, net ir tuos, kurių sielos, mūsų akimis, yra surambėjusios.

Europos Sąjungos teisės aktais įpareigoti gerbti žmogaus teises ir todėl teikdami asocialiems, benamiams žmonėms pagalbą ligoninių priėmimo skyriuose privalome diferencijuoti šias paslaugas. Tuo įsitikinę bent kartą susidūrusieji su šia problema.

Receptas labai paprastas

Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Marių sektoriaus vyr.psichiatras docentas Rytis Leonavičius neseniai lankėsi Vokietijoje, Baden-Viurtembergo žemės ligoninėse. Jis parvežė paprastą receptą, kaip pasirūpinti vadinamaisiais pakraščio žmonėmis.

"Pas mus gydymo įstaigos atlieka socialinę funkciją, dėl to nukenčia kiti ligoniai. Juk atvežtas neblaivus prasiskėlęs galvą pacientas ištiriamas be eilės, jam neatidėliojant atliekami magnetinio rezonanso, kompiuterinės tomografijos tyrimai, o dirbantieji, mokantieji mokesčius ir padoriai gyvenantieji laukia po kelias savaites ar mėnesius", – konstatuoja docentas R.Leonavičius.

Mūsų humanizmas, anot jo, gana keistas. Pas mus gydomi žmonės, kurie kelia mums problemų, bet jos nesprendžiamos. Vokietijoje niekada nedirbusiais, nemokančiais mokesčių, prasigėrusiais, asocialiais žmonėmis yra rūpinamasi, bet jie subtiliai atskirti nuo visuomenės.

"Jiems suteikiama nakvynė, bet ne ligoninėje, o minimaliai įrengtuose namuose. Jiems neleidžiama valkatauti, prižiūrima, kad nedarytų nusikaltimų. Jie maitinami, aprengiami, bet turi laikytis nustatytų taisyklių: negirtauti, būti švarūs. Tai žmonės, į kurių sveikatą neverta investuoti, nes jie niekada nepasveiks", – aiškina gydytojas psichiatras R.Leonavičius.

Tokių namų yra kiekviename mieste, netgi jų centre, prie universitetinių ligoninių. Juos išlaiko savivaldybė, dirba labai daug savanorių: kareivių, bažnyčios tarnų, vienuolių, studentų, miestiečių, kurie, užuot sėdėję prie televizoriaus, prasmingai leidžia laiką. Savanoriaujantys jaunuoliai, prieš rinkdamiesi profesiją, pasitikrina, ar jiems šis darbas tinka.

Atkristų du trečdaliai

Rūpinimasis tokiais žmonėmis – humanizmo, meilės savo miestui išraiška.

Tai, pastebėjo docentas R.Leonavičius, yra racionalu ir socialiai, ir ekonomiškai. Niekas neverčia šių nelaimėlių laikytis ligoninės taisyklių, gerti vaistų. Tai kitokie, savimi nesugebantys pasirūpinti žmonės, kurių problemos pas mus užkrautos vien medikams.

Vokietijoje dauguma neblaivių asmenų vežami į psichiatrijos ligonines. Priverstinė hospitalizacija Lietuvoje turi dar labai daug spragų. Turbūt niekur pasaulyje medikai neatlieka socialinių funkcijų. Respublikinės Kauno ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus vedėja I.Aleknienė įsitikinusi, kad du trečdaliai nuolatinių skyriaus nakvininkų atkristų, jei miesto savivaldybė imtųsi jų socialinių problemų.

"Kauno savivaldybė sprendžia šias problemas. Prie Priklausomybės ligų centro esančiose laisvose patalpose, Giedraičių g., numatyta įkurti socialinės paskirties įstaigą, kurioje bus suteikiamos paslaugos neblaiviems asmenims", – patikino Kauno mero pavaduotojas Kazimieras Nausėda.

Šios įstaigos techninis projektas jau parengtas, bet dar neparinktas rangovas, kuris ją įrengs. Darbams numatytos lėšos – 300 tūkst. litų – bus skirtos iš Privatizavimo fondo.
"Kai patalpos bus įrengtos, naujai įstaigai funkcionuoti reikalingos lėšos bus skirtos iš Kauno miesto savivaldybės biudžeto", – sako vicemeras K.Nausėda.

Jis žino, kad absoliučiai daugumai neblaivių asmenų, atvežamų į miesto ligonines, reikalingos ne medicininės, o socialinės paslaugos, ir tikisi, kad naujoji įstaiga užgydys šį sopulį. Kada taip bus, deja, vicemeras nenurodė.

Komentarai

Lina Bušinskaitė, Valstybinės ligonių kasos atstovė

Būtinoji medicinos pagalba teikiama visiems, kai jos prireikia, o už šias paslaugas sumoka ligonių kasa  Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis. Nesvarbu, ar ligonis draustas privalomuoju sveikatos draudimu, ar ne. Tai, kas minima straipsnyje, nėra būtinoji medicinos pagalba, todėl ji negali būti apmokėta PSDF lėšomis. VLK yra susirūpinusi, kad medikai turi dirbti ne tiesioginį savo darbą, kad dėl to kenčia ne tik jie, bet ir pacientai. Juk galbūt trūksta vietų tiems, kuriems tikrai reikalinga medikų pagalba, o jie priversti laukti eilėse.

Kauno savivaldybė turėtų būti suinteresuota, kad į gydymo įstaigas neplūstų neblaivūs gyventojai, ir ieškoti galimybių, kur juos priglausti. Asocialių asmenų blaivinimas yra socialinė problema. Sveikatos sistemos įstatyme numatyta, kad valstybės laiduojamos sveikatos priežiūros paslaugos apmokamos ne tik iš PSDF, bet ir valstybės ar savivaldybių biudžeto. Asocialių asmenų blaivinimo paslaugų teikimo ir apmokėjimo problema galėtų būti sprendžiama savivaldybės lygiu.

Rimantė Šalaševičiūtė, sveikatos apsaugos ministrė

Sveikatos apsaugos ministerijai yra žinomos problemos asmens sveikatos priežiūros įstaigų priėmimo ir skubios pagalbos skyriuose, kai greitosios medicinos pagalbos specialistai atveža neblaivius asmenis dėl įtariamos sveikatos būklės. Vėliau paaiškėja, kad stacionarinis gydymas jiems neindikuotinas, o reikalingos tik laikino apnakvindinimo paslaugos. Problemų nekyla tada, kai yra aiškios indikacijos hospitalizacijai: apsinuodijimas alkoholiu ar kitomis psichiką veikiančiomis medžiagomis, sąmonės netekimas, koma, traumos. Tačiau yra kita dalis asmenų, kuriems reikalingos higienos, priežiūros, maitinimo, laikino apnakvindinimo paslaugos.

Ligoninių duomenimis, tik kas penktam neblaiviam asmeniui reikalinga būtinoji medicinos pagalba. Kitiems ligoninės priverstos teikti  socialines paslaugas. Apie 50 proc. neblaivių asmenų yra kviečiamas gydytojas psichiatras dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant psichoaktyviąsias medžiagas. Geros patirties pavyzdys – Vilniaus miesto savivaldybės įkurta socialinės globos įstaiga "Sala", skirta socialinės rizikos asmenims.

Sveikatos apsaugos ministerija organizavo tarpžinybinį posėdį šia tema, bet skirtingų institucijų – Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos savivaldybių asociacijos, ligoninių atstovams sunku rasti bendrą sprendimą. Tai kompleksinis klausimas, reikalaujantis visų atsakingų institucijų bendradarbiavimo. Vienas iš siūlymų buvo savivaldybėms steigti įstaigas (laikino apnakvindinimo ir kt.) neblaiviems asmenims, kuriems netikslingos nei policijos, nei asmens sveikatos priežiūros paslaugos.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija teigia, kad išblaivinimo paslaugos nėra priskiriamos prie socialinių paslaugų, nes jas, kaip ir kitas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, gali teikti tik medicininį išsilavinimą turintys darbuotojai. Taip pat, anot Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovų,  nakvynės namai turi būti skirti padėti laikinai apgyvendintiems asmenims, praradusiems socialinius įgūdžius, grįžti į visavertį gyvenimą. Siūloma viena iš alternatyvų – atskiri kambariai prie ligoninių arba prie Priklausomybių ligų centrų.

sudaro tarpžinybinę darbo grupę, įtraukiant visų suinteresuotų institucijų –  Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos savivaldybių asociacijos, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Greitosios medicinos pagalbos asociacijos, didžiųjų ligoninių atstovus. Šiai grupei bus pavesta ieškoti alternatyvų, kaip spręsti neblaivių asmenų asmens sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų poreikius.