Daug važiuojančiųjų į medinukus Žaliakalnio oazėje žvelgia kaip ir į patrauklius sklypus naujoms pilaitėms. Kol kas tik vienas kitas žavisi senais, remonto stingančiais namais. Norint šį trapų grožį išsaugoti reikia būti ne vien dvasios turtuoliais.

Įsimintinas pokalbis lange

"Kartą valiau langus. Pro šalį ėjo vyras su moterimi ir pradėjo mano namą fotografuoti. Aš nustebau, kodėl fotografuoja mano apšepusį namą. Bet fotografas išgyrė mane beplaunančią langus, kad nieko šiame name nesugadinau", – įsimintiną įvykį pasakojo apskritoje gatvėje – Minties Rato g. gyvenanti pensininkė Algė Dereškevičiūtė. Tik vėliau ji sužinojo, kad jos namą fotografavo žinomas fotografas Andrius Surgalis, kuris fotokamera įamžino Kauno medinį paveldą. Vėliau knygoje pasirodė ir A.Dereškevičiūtės, ir kiti mieste išlikę seni medinukai.

Tąkart moteris lange nesibodėjo padiskutuoti su praeiviais. Komplimentais apiberta A.Dereškevičiūtė paaiškino fotografui: "Nesugadinau namo, nes neturiu tam pinigų." Kartu ji pasiteisino, kad neišgali namo perdažyti, aptvarkyti, dėl to jis atrodo apšepęs.

"Aišku, net ir turėdama pinigų aš savo namo negadinčiau. Labai vertinu senienas, praėjusių kartų pastangas", – priėmusi žurnalistus juokėsi moteris. Ji šmaikščiai pavadino save elgeta milijoniere. Visi mano, kad turėdama dviejų aukštų 10 kambarių namą prie pat Ąžuolyno, jaukioje Žaliakalnio gatvelėje, ji yra turtuolė. Tačiau šiam namui restauruoti, kapitaliniam remontui pensininkė lėšų neturi ir jai belieka tik stebėti, kaip tėvo statytas namas pleiskanoja, pamažu linksta prie žemės.

Nuomoti butus apsimokėjo

Algės tėvas Jonas Dereškevičius buvo mokytojas ir, pasak dukters, labai norėjo turėti savo namą. Jis nusprendė būstą pastatyti ne tik sau. Paėmė banko paskolą ir 1928 m. surentė keturbutį dviejų aukštų namą Žaliakalnyje. Namą projektavo technikas Ignas Gastila.

Viename bute gyveno paties mokytojo šeima, o kitus butus nuomojo po 100 litų per mėnesį. Šeimos galva netruko grąžinti bankui paskolą, namas liko jo nuosavybė. A.Dereškevičiūtė pasakojo, kad sovietmečiu namas nebuvo nacionalizuotas, laisvuose butuose dažniausiai gyveno giminės.

Šiame name A.Dereškevičiūtė užaugo ir gyveno beveik visą savo gyvenimą. Kol buvo gyvas tėvas, jis rūpinosi namu. Pasak dukters, tėvas buvo valdingas, sveikuolis, neleido name nieko perdaryti be jo žinios, o pro langus švilpiantį vėją vadino puikia ventiliacija.

Slaugydama ilgaamžius tėvus ir augindama globotinę, apie namo remontą A.Dereškevičiūtė negalvojo. Vis dėlto atėjo diena, kai ji liko viena keturių butų name, iš viso – 10 kambarių. Ilgainiui dėl prasto grunto namas pradėjo smukti.

Nuomininkus išgąsdina šildymas

Santaupų investicijoms į namą pensininkė teigė neturinti, medikės specialybė turtų jai nesukrovė. A.Dereškevičiūtės namas rąstinis, apkaltas dailylentėmis, viduje sienos tinkuotos. Dažai nuo dailylenčių nesilupantys, vidinių sienų tinkas byra. Mediniai langai dvigubi, tačiau dideli ir labai nesandarūs, lyginant su šiuolaikiniais stiklo paketais. Kad bent laipsniu viduje būtų šilčiau, iš vidaus langai apkalti polietileno plėvele.

Moteris vis ieško nuomininkų, tačiau vos tik gavę sąskaitas už dujų suvartojimą šildymui jie pabėga. Studentės ankstesniais metais, paprašytos sumokėti už nedidelio butelio šildymą 500 litų, kaipmat iškūrė ieškoti pigiau atsieinančio būsto.

Kad pačiai reikėtų mokėti mažiau, A.Dereškevičiūtė ankstesniais metais nusprendė nebešildyti buvusio tėvų buto antrajame aukšte. Tad pakvietė santechniką ir paprašė išleisti iš radiatorių vandenį. Atėjus didiesiems šalčiams, radiatoriai vis tiek prakiuro. Pasirodo, seni radiatoriai buvo užakę, juose buvo užsistovėjusio vandens, kuris neišbėgo ir virto ledu, o šis pažeidė radiatorius. Tad dabar, norint šaltuoju metu gyventi šiame bute, reikėtų dar ir radiatorius pakeisti.

Kadaise namą kiekviename bute šildė malkinės krosnys, bet atėjus "civilizacijai", jos buvo išgriautos, pastatyti dujiniai katilai. Tada šildymas dujomis nebuvo brangus ir perpučiami langai nebuvo didelė problema.

Malkinių krosnių neliko

Kad prieš 85 metus statytas namas būtų ne tik estetiškai patrauklus, bet ir patvarus, funkcionalus, ekonomiškas, reikia ne vieno šimto tūkstančio litų investicijų. Namo rąstinės sienos, savininkės žiniomis, yra puikios būklės, tačiau reikia pašalinti nuo dailylenčių senus dažus ir jas perdažyti, kai kurias kitas namo išorės dekoro detales –  keisti, atnaujinti.

Medinių langų restauravimas, stiklo paketų įdėjimas išlaikant autentišką jų suskaidymą kainuotų mažiausiai kelias dešimtis tūkstančių litų. Name yra 23 langai, vien mintys apie jų angų sutvarkymą verčia A.Dereškevičiūtę griebtis už galvos. Keisti langus  įprastais plastikiniais kur kas pigiau, todėl , moters teigimu, daugelis taip ir padaro, nepaisydami nei pastato istorinės vertės, nei architektūrinės išraiškos.

A.Dereškevičiūtė mano, kad namą reikėtų šiltinti, nes, spėja jie, ne vien langai yra didžiausias šalčio laidininkas. Anksčiau visuose butuose stovėjo krosnys, tad patalpas prišildydavo, o sovietmečiu krosnis išgriovė ir įvedė dujinį šildymą. Kol tėvų bute radiatoriai nebuvo susprogę, Algė su globotine migruodavo į vieną iš dviejų butų, priklausomai nuo to, iš kurios pusės pučia vėjas.

Kaimynai pardavę rauda

Siūlymai namą ar dalį jo parduoti pensininkę tik suerzina: "Čia aš gimiau, augau, čia mano kiemas. Kur nors bute aš tiesiog uždusčiau", – tvirtino ji. Parduoti savo tėviškės ji nenori ir dėl to, kad kaimynystėje matė ne vieną pavyzdį, kai naujieji naujakuriai medinukus išniekino ar visai nugriovė.

"Vieni kaimynai pardavė dalį savo medinio namo. Jų pavyzdys parodė, kad bendradarbiavimas su pirkėjais – neįmanomas. Kaip jie po to verkė – man gaila į juos žiūrėti. Todėl aš sakau: arba viskas, arba nieko!" – nuostatą išsakė moteris.

Pirmame aukšte apsigyvenę kaimyninio namo naujakuriai nusprendė savo įgytas medinuko erdves padaryti madingas. Kitaip tariant, išgriauti vieną sieną ir sujungti virtuvę su svetaine. Po to viršuje gyvenantiems buvusiems savininkams pradėjo smukti žemyn grindys.

Žmonės iškvietė statybos inspekciją, už neteisėtus darbus skirta bauda, o situacija liko tokia, kokia buvo, – siena, A.Dereškevičiūtės žiniomis, nebuvo atstatyta.

Kitaip nei dirbantys žmonės, pensininkė negalėtų gauti banko paskolos ir taip investuoti į namą, o tada dalį jo išnuomoti. Neguodžia jos ir įvairių fondų galima parama. Moteris domėjosi ir sužinojo, kad galėtų gauti Norvegijos fondų paramą, tačiau jai pačiai tektų apmokėti bent 10 proc. restauravimo darbų – tam gali prireikti kelių dešimčių tūkstančių litų. Tiek A.Dereškevičiūtė teigia neturinti – ir taip vos sudurianti galą su galu.

Parduoti išnyksta

Ne kažin kuo gali pagelbėti ir už medinio paveldo išlikimą kovojantys mokslininkai, paveldosaugininkai. Jų parama, pasak moters, daugiau moralinė. Kol kas vienintelis galimas kelias – viešinti problemą, nes medinis paveldas iki tos dienos, kai bus pradėtas tinkamai vertinti, gali ir nebeišlikti.

A.Dereškevičiūtė nedažnai sutinka tokių žmonių, kaip Kaune apsigyvenęs prancūzas tapytojas Gilles Vuillard'as. Moteris su juo yra bendravusi prancūziškai. Užsienietis, pasak jos, stebisi, kad mūsų valstybė taip nevertina medinukų ir nesirūpina jų išlikimu. Jis, pasak A.Dereškevičiūtės, pranašauja, kad po 20 metų tokie namai kaip jos bus didžiulis turtas.

Minties Rato g., A.Dereškevičiūtės skaičiavimu, yra maždaug šeši apytuščiai apleisti namai, kurių savininkai nepajėgia restauruoti. Kai kurie namai, patekę į naujas rankas, jau nušluoti nuo žemės paviršiaus.

"Aš labai noriu šį turtą išlaikyti. Bet kaip man tai padaryti?" – retoriškai klausė pensininkė, namui padedanti tik tiek, kiek pajėgia savo moteriškomis rankomis.

Komentaras

VDU profesorė, projekto "Archimedė" vadovė Nijolė Lukšionytė

Tokių medinių namų, kurių savininkai dar nesugadinę ir nori juos tokius išlaikyti, Kaune yra labai nedaug. Gerai prižiūrimais laikome ir tuos namus, kuriuose atliekama bent palaikomoji priežiūra, namas nepaliktas griūti. Norint rimtai restauruoti reikia dar daugiau pinigų nei naujam namui pastatyti, o nusprendus rimtai renovuoti galima galbūt išsiversti ir su mažesnėmis sumomis. Minties Rato g. 24-ojo namo pavyzdys rodo, kad  net ir renovacija eilinio žmogaus kišenei nepakeliama. Labai dažnai namai išliko autentiški iki šių dienų tik dėl to, kad žmones neturėjo pinigų pakeitimams.

Turintieji bent trupučiuką pinigų namus sėkmingai gadina. Pirmiausia susideda plastikinius langus, paskui nugriauna verandas, kad nereiktų jų remontuoti, panaikina puošmenas, sienas apkala metalo plokštėmis ar plastiku. Galima sugadinti namą ir turint, ir neturint pinigų. Laimė, yra ir sąmoningų piliečių. Per projektą "Archimedė – Kauno miesto medinės architektūros duomenų bazė" bandome burti medinių namų savininkų bendruomenę ir bendrauti su jais. Jau surengėme ne vieną susitikimą, seminarą, į juos atvyksta vadinamieji žmonės "su pliuso ženklu". Jie nori saugoti medinį paveldą, kai kurie savo namus jau yra pasitvarkę. Aišku, autentika ne visada išlieka. Pavyzdžiui, mediniai langai nauji, bet išlaikytas autentiškas jų skaidymas.

Šiandienė klijuota mediena atrodo kitaip nei senieji langų rėmai, bet nieko nepadarysi. Restauracija – tai atkūrimas pagal pradinius pavyzdžius iki smulkmenų, o renovacija – kai pastatas atnaujinamas nedarant esminių pakeitimų, išlaikant tą patį tūrį, tik iš naujų medinių medžiagų. Protinga renovacija geriau nei griūvantis namas. Žmonėms reikia sąlygų gyventi, todėl kai kas medinukus iš išorės apšiltina akmens vata. Tai nėra pigu, nes reikia nuimti dailylentes ir iš naujo užkalti jas ant viršaus. Šiltinimo iš vidaus technologijos Lietuvoje dar menkai išplėtotos, ypač medienai. Medžiui labai svarbu, kad sienos kvėpuotų. Kol kas niekaip negalime padėti šiems žmonėms prižiūrėti medinukų. Jei savivaldybės turėtų politinį norą paremti medinukų savininkus, skirtų nors nedidelę paramą, aišku, kad būtų paskata. Tačiau mūsų politikams tai neaktualu, dabar yra eilutė daugiabučių renovacijai, tai pagal šią liniją ir dirbama.

Valstybė gali paremti tik idealiai restauruotų medinių pastatų šeimininkus. Fondų parama? Pavyzdžiui, norvegų fondai teikia paramą trejų metų laikotarpiui mediniams pastatams atnaujinti – jos užteks vos keturiems pastatams visoje Lietuvoje. Be to, ši parama teikiama tik juridiniams asmenims. Dalis Kauno medinių gyvenamųjų namų yra įtraukti į Kultūros vertybių registrą, jie privalo būti saugomi. Kur kas didesnė dalis medinukų yra saugomose vietovėse, pavyzdžiui, Naujamiestyje, Žaliakalnyje. Paveldo institucijos prižiūri, kad jie nebūtų besąlygiškai naikinami. Vis dėlto, jei namas supuvęs ir sutrešęs, gali duoti leidimą jį nugriauti ir statyti. Neseniai taip įvyko Minties Rato ir Šviesos g. sankirtoje. Tikriausiai neretai palaukiama, kada namas supus, kad būtų galima griauti.