Trečiadienio vakarą Vilkijoje buvo galima išvysti neįprastą vaizdą: Nemuno pakrante vaikščiojo indėniškai pasipuošę, galvas plunksnomis apsikaišę ir gąsdinančiais piešiniais veidus išmarginę žmonės.
Netrukus jie užlipo į prieplaukos pašonėje suręstą lauko sceną ir ėmė šokti pirmųjų Meksikos gyventojų – indėnų actekų – ritualinius šokius. Festivalio „Baltica“ koncerte ritualinius indėnų šokius atliko folklorinio šokio grupė iš Vakarų Meksikos, Gvadalacharos miesto.
Suskambus būgno, perkusinių instrumentų ir fleitos garsams, šokio ritualas prasidėjo keturių pasaulio šalių pasveikinimu. Netrukus vyras, kurio nuogą kūną vos dengė per strėnas permesta karoliukų ir metalo plokštelių juosta, ir moteris, ant juosmens pasikabinusi kaukolę, pradėjo judėti šokio žingsniu.
Paprastais, pasak kai kurių žiūrovų – primityviais – judesiais papasakota actekų legenda apie tris svarbiausias dievybes: Dievų motiną Coatlicue, pagimdžiusią Mėnulio deivę Coyolxaugui ir Karo dievą Huitzilopochtlį. Actekai tikėjo, esą Mėnulio deivė, sužinojusi, kad motina pagimdė antrą vaiką (kas neleistina dievybėms), ją nužudo. Už motinos mirtį imasi keršyti jos sūnus, Mėnulio deivės brolis Huitzilopochtlis. Nugalėjęs seserį, jis tampa svarbiausiu actekų dievu.
Grupės vadovas Rubenas Alejandro Hernandezas Granados, paklaustas, ar grupės nariai turi indėniško kraujo, išdidžiai atsakė: „Visi meksikiečiai turi indėniško kraujo.“
Meksikiečių pasirodymą stebėjo apie 200 žiūrovų. „Tai, ką mačiau – egzotika. Tiktai bet koks folklorinis dalykas, ištrauktas iš savo aplinkos, nebeturi savo kvapo ir tikrumo. Juk ritualiniai indėnų šokiai buvo šokami ypatingomis progomis, susirinkus visai genčiai, prie laužo, vigvamų. Ant scenos tai niekada neatrodys natūraliai“, – įsitikinęs meksikiečių pasirodymą žiūrėjęs ansamblio „Kupolė“ vadovas Antanas Bernatonis.
Naujausi komentarai