1919 m. Lietuvai buvo iškilusi didžiulė lenkų karinės organizacijos POW ("Polska organizacja wojskowa") grėsmė, tačiau jauna mūsų valstybė apgynė savo nepriklausomybę. Tai padaryti padėjo pirmoji moteris žvalgė Marcelė Kubiliūtė, jos bendražygė Aldona Čarneckaitė ir dar viena iki šiol buvusi nežinoma šios istorinės dramos veikėja.

Radinys bulvių lauke

1919 m. rugsėjo pabaigoje kauniečius stebino Jurgio Bobelio mokomosios kuopos karių elgesys vieno Kalnų gatvėje (dabar V.Putvinskio g.) medinio namelio sklype. Po bulvių lauką kariai vaikščiojo badydami žemę ant šautuvų užmautais durtuvais. Veiksmas vyko pavakarę maždaug toje dabartinės V.Putvinskio gatvės vietoje, kur dabar Žaliakalnio funikulieriaus papėdėje įrengtas mažas skverelis su gulinčia Broniaus Zalenso skulptūra "Mergaitė su dūdele".

Paieškos davė vaisių – netrukus atkaklūs kareiviai aptiko metalinę talpą su dokumentais (kita jų dalis buvo rasta namelio šeimininko malkinėje), kurie tapo akivaizdžiais įrodymais mirtiną grėsmę Lietuvos nepriklausomybei kėlusios POW narių teismo procese.

Kas buvo toji POW ir kaip pavyko išaiškinti jos sąmokslą, grėsusį jaunutei Lietuvos valstybei nepriklausomybės praradimu?

Kai 1918 m. nepriklausomybę paskelbusi Lietuva dar tik kūrė savo valdymo struktūras ir kariuomenę, Lenkija visa tai jau turėjo, tačiau nepanoro padėti apsiginti nuo 1918 m. pabaigoje įsiveržusios sovietų Rusijos kariuomenės, o 1919 m. pavasarį, net neinformavusi Lietuvos, okupavo Vilnių ir jo kraštą, pradėjo skverbtis gilyn į Lietuvos teritoriją.

Lenkijos vadovas Juzefas Pilsudskis kartu siekė įgyvendinti savo slaptą planą – nuversti Lietuvos vyriausybę iš vidaus ir kartu parodyti pasauliui, jog to nori patys Lietuvos gyventojai. Šis sumanymas turėjo būti įgyvendintas per ginkluotą sukilimą prieš nepriklausomos Lietuvos vyriausybę. Ją išvaikius, į jos vietą būtų pasodinta klusni lenkams valdžia, kuri paprašytų J.Pilsudskio ir Lenkijos seimo įjungti Lietuvą į Lenkijos sudėtį.

Šis mirtinai pavojingas Lietuvos nepriklausomybei perversmas buvo suplanuotas 1919 m. rugpjūčio 28-ąją, tačiau šį lenkų sumanymą sužlugdė puikiai dirbusi Lietuvos žvalgyba.

Atidėjo dėl pinigų

1918 m. pabaigoje į Kauną atvyksta leitenantas Raimondas Kovalecas (slapyvardis Adamas Juzwikas) dirbti lenkų gimnazijoje mokytoju. Po šia priedanga jis įkuria Kaune maždaug 100 narių POW skyrių, kurio nariai rezgė šios organizacijos tinklą visoje Lietuvoje.

POW branduolį sudarė Lietuvos kariuomenėje tarnavę lenkų tautybės karininkai, veikę labai profesionaliai. POW faktiškai kontroliavo Lietuvos automobilių ir aviacijos kuopas, artilerijos bateriją. Artimiausio R.Kovaleco pagalbininko Jono Nekrašo brolis Stasys vadovavo Lietuvos kariuomenės sandėliui, tad nemaža ginkluotės pateko į POW rankas.

Lietuvos žvalgyba nesnaudė – nuo gegužės sekė J.Nekrašo namą Kaune ir, matyt, žinojo, jog POW atstovai susitikinėja su Lietuvos nepriklausomybės akto signataru Stanislovu Narutavičiumi ir su Krašto apsaugos ministerijoje dirbusiu karininku Jurgiu Aukštuolaičiu. Abu jie buvo sąjungos su Lenkija šalininkai, jiems POW pažadėjo postus būsimoje vyriausybėje. Buvo pažadėta ir pinigų, tačiau jie buvo atvežti beverte valiuta – rubliais, ir lenkų kurjeris buvo priverstas grįžti su kupiūrų prikimštu lagaminu į Varšuvą. Tad sukilimą teko atidėti kelioms dienoms.

Tačiau apie tai, matyt, nieko nežinojo POW aktyvistai – jie jau buvo pradėję pjauti Lietuvos teritorijoje telefono ir telegrafo stulpus, karpyti laidus, kai kur ardyti geležinkelius.

Rengė antrą perversmą

Perversmo išvakarių ankstyvą rytą premjeras Mykolas Sleževičius pranešė prezidentui Antanui Smetonai apie jau įvykdytas diversijas. Deja, prezidentas tuo nepatikėjo ir uždraudė pradėti maištininkų suėmimus. Tačiau M.Sleževičius, pasitaręs su vyriausiais karininkais, ryžosi veikti savo rizika, ir Liudo Giros vadovaujamas Žvalgybos skyrius per kelias dienas suėmė apie 200 maištininkų bei patį J.Aukštuolaitį, kuris taip ir nesulaukė būsimoje perversmininkų vyriausybėje aukšto posto. Bet būta ir nesėkmės – tada dar nepavyko sugauti R.Kovaleco – svarbiausio POW veikėjo Kaune.

Deja, po sėkmingos Lietuvos žvalgybos operacijos POW gana greitai atsigavo, ir rugsėjo 17-ąją Vilniaus saugumo vadas Mariamas Koscialkovskis įsakė rengtis dar vienam perversmui Lietuvoje. Štai šiuo laikotarpiu – nuo nepavykusio perversmo iki kito – svarų žodį tarė lietuvės moterys. Viena jų – pirmoji Lietuvos karinė žvalgė Marcelė Kubiliūtė (1898–1963), kurią istorikė dr. Vanda Daugirdaitė–Sruogienė yra pavadinusi tyliąja heroje.

Cherchez la femme?

1919 m. lenkų okupuotame Vilniuje buvo likę lietuvių, pasiryžusių čia kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės ir lietuvybės Rytų Lietuvoje. Tarp tokių pasiryžėlių buvo ir M.Kubiliūtė su broliu.

Marcelė niekaip negalėjo susitaikyti su Vilniaus praradimu, aršia lietuvių lenkinimo politika, todėl nesunkiai įsitraukė į kontržvalgybos sūkurį, kuris ypač sustiprėjo, kai lenkai Kaune pradėjo kurti slaptą karinę organizaciją POW.

M.Koscialkovkis, įsakęs POW rengtis dar vienam perversmui, nieko nežinojo nei apie M.Kubiliūtę, nei apie jos santykius su Petru Vrublevskiu, kuris buvo minėto M.Koscialkovskio padėjėjas ryšiams su Kauno POW, sekė lietuvius inteligentus Vilniuje ir cenzūravo lietuvių laikraščius.

Kaip rašo savo prisiminimuose M.Kubiliūtė, jos pažįstama Aldona Čarneckaitė dirbo dienraščio "Glos Litwy" atsakingąja redaktore. Spaustuvėje ji susitiko su laikraščio cenzoriumi P.Vrublevskiu, su šiuo sakė mokiusis vienoje mokykloje. Jaunas lenkų kariuomenės leitenantas netrukus įsimylėjo A.Čarneckaitę ir pasidalijo su ja noru padėti Lietuvai – sužlugdyti POW sukilimą.

Naktinis žvalgės žygis

Kadangi A.Čarneckaitė buvo lenkų sekama, todėl ji paprašė M.Kubiliūtės padėti P.Vrublevskiui realizuoti pastarojo sumanymą. M.Kubiliūtė, anuomet jau įsitraukusi į kontržvalgybos sūkurį, sutiko. Pirmas jos ir P.Vrublevskio pasimatymas įvyko dr. Jono Basanavičiaus bute.

Savo prisiminimuose M.Kubiliūtė vėliau teigė, kad P.Vrublevskio naktinio budėjimo valandomis ji du kartus lankėsi POW štabe Vilniuje. Žvalgė norėjo pati įsitikinti, kad jos pažįstamo šaltkalvio pagaminti pagal P.Vrublevskio piešinį raktai tikrai atrakins nedegančią spintą, kurioje buvo saugomi POW dokumentai. Merginą į kabinetą įsivedė pats P.Vrublevskis, įbrukęs štabo sargui pusbutelį degtinės ir pasakęs jam einąs su seserimi. Kitą dieną P.Vrublevskis paėmė svarbiausius POW dokumentus, instrukcijas, šifro raktą ir visa tai atnešė M.Kubiliūtei.

Trys dokumentų siuntos

Naktį atrinkę svarbiausius maištininkų dokumentus, rugsėjo 21-osios rytą M.Kubiliūtė ir P.Vrublevskis išsiskyrė – lenkų karininkas persirengė M.Kubiliūtės parūpintais civiliais drabužiais, pasiėmė duonos, lazdelę ir išėjo į Kauną su Jono Daukanto dokumentais bei leidimu pereiti sieną.

M.Kubiliūtė liko Vilniuje ir tą pačią dieną svarbiausius dokumentus perdavė Ignui Jonynui, kuris su Tautų sąjungos kontrolės komisija buvo atvykęs iš Kauno į Vilnių. Šie dokumentai laimingai pasiekė Kauną.

Kitą dokumentų dalį rugsėjo 23-iąją žvalgė perdavė Lietuvos užsienio reikalų ministrui Augustinui Voldemarui, kuris buvo atvažiavęs į Vilnių su anglų karininkais jų karine mašina. Ir šie dokumentai tą pačią dieną pasiekė Kauną.

Likusius dokumentus M.Kubiliūtė perdavė per žvalgybos kurjerę Oną Mikalauskaitę.

Dar viena moteris

Nors šiai žvalgybos operacijai Vilniuje vadovavo M.Kubiliūtė, tačiau reikėtų grįžti prie A.Čarneckaitės (1898–1997). Po POW dokumentų ir P.Vrublevskio dingimo, ji, būdama lenkų žvalgybos akiratyje, turėjo skubiai sprukti į laikinąją sostinę.

Iš A.Čarneckaitės prisiminimų paaiškėja, kad būtent P.Vrublevskis parūpino jai leidimą išvažiuoti į Kauną, brikelę, arklį, patikimą vežiką. A.Čarneckaitė kartu teigia, jog visus dokumentus jie (matyt, abu su P.Vrublevskiu) perdavę iš Kauno į Vilnių atvykusiai komisijai susisiekimo reikalais.

Pavogti dokumentai buvo įdėti į automobilio padangą ir paprašyta juos atiduoti susisiekimo ministrui Valdemarui Čarneckiui – A.Čarneckaitės broliui.

Nesutapimai prisiminimuose

Savo prisiminimuose apie šią svarbią dokumentų vagystę ir pergabenimo per sieną operaciją A.Čarneckaitė, deja, nemini M.Kubiliūtės, o ši savo prisiminimuose vardija konkrečias datas, pavardes, vietas ir, žinoma, savo draugę A.Čarneckaitę. Nepaisant tokių neatitikimų, abi buvo apdovanotos Vyčio Kryžiaus ordinais už POW sąmokslo atskleidimą.

Lenkų pareigūnai, įtūžę dėl pabėgusios į Kauną A.Čarneckaitės,  pasirodė ir Aušros vartų bendrabutyje, kuriame gyveno M.Kubiliūtė. Laimei, ji jau buvo atsikračiusi P.Vrublevskio paliktos lenkiškos karinės uniformos, o kratą dariusi lenkų milicija nekreipė dėmesio į jo kepurę, užkritusią už krosnies.

Krikšto dukters paslaptis

Žinoma Vilniaus ir jo krašto patriotė kaunietė Birutė Fedaravičienė, įžengusi į antrą gyvenimo šimtmetį, gerai prisimina prof. Tado Ivanausko pasakojimą apie dar vieną šios istorinės dramos epizodo dalyvę, kuri niekada anksčiau nebuvo minima istoriniuose šaltiniuose.

B.Fedaravičienės prisimena profesorių pasakojus apie vieną 1919 m. rugsėjo antros pusės dieną, kai pas jį, tuomet dirbusį Žemės ūkio departamente patarėju, užsuko Žaliakalnyje gyvenusi krikšto dukra. Mergina draugavo su lenkų kilmės karininku, iš kurio viename jaunimo vakarėlyje, sužinojusi, kad svarbūs POW dokumentai yra paslėpti pas J.Nekrašą, gyvenusį Kalnų gatvės pradžioje.

Prieš atskleisdama paslaptį, mergina T.Ivanausko paklaususi, kas yra svarbiau: meilė vyriškiui ar meilė Tėvynei. Išgirdusi profesoriaus atsakymą, krikšto dukra šiam atskleidė POW paslaptį.

Padėkojęs krikšto dukrai už pranešimą, žinomas gamtininkas nuskubėjęs pas Senamiestyje gyvenusį prof. Zigmą Žemaitį, su kuriuo buvo vieni iš Aukštųjų kursų Kaune įkūrėjų ir abu – Lietuvos savanoriai.

Z.Žemaitis pasiūlęs žinią skubiai perduoti Lietuvos saugumo vadui L.Girai. Pastarasis jau žinojęs apie rengiamą sąmokslą, tik buvę neaišku, kur Kaune ieškoti POW narių sąrašų.

Deja, šio fakto be B.Fedaravičienės niekas nebegali patvirtinti, nes kalbinti prof. T.Ivanausko giminaičiai ar artimai jį pažinoję žmonės neprisiminė nei jo krikšto dukters, nei juolab jos vardo ar pavardės. Tačiau tai neneigia fakto: Lietuvos žvalgyba anuomet dirbo puikiai ir jai savo noru talkino Lietuvos šviesuomenė, jaunimas.

Radinys J.Nekrašo darže

Tą pačią dieną, kai į Kauną grįžo iš Vilniaus A.Voldemaras su dokumentais, buvo sučiuptas R.Kovalecas, o J.Nekrašo sklype netrukus buvo surasti svarbūs dokumentai su 396 lenkų – POW narių ir jiems simpatizavusių 122 lietuvių pavardėmis, perversmininkų vyriausybės narių sąrašu ir kt.

Šie dokumentai vėliau tapo neginčijamais įrodymais POW narių teismo procese, kuriame buvo pateikti kaltinimai 117 asmenų.

Taip baigėsi jaunutės Lietuvos žvalgybos operacija, kurioje sėkmingai dalyvavo pirmoji Lietuvoje moteris žvalgė, kitos merginos.

Už galvą – 5 000 zlotų

Vilniuje likusios M.Kubiliūtės neišgąsdino lenkų milicininkų vizitas į jos bendrabučio kambarėlį – ji Žvėryno ligoninėje lankė nepriklausomybės kovose sužeistus karius, kurių net 19 pati palaidojo Rasų kapinėse. Ji pati veždavo karstus samdytu arkliu su vežimu, pati samdė duobkasį, kartu su drauge Elžbieta Matulionyte statė kryžius, užrašydavo palaidotų karių vardus, pavardes. Drauge ji dar atliko daug svarbių Lietuvai žvalgybos užduočių.

Vėlų 1922-ųjų rudenį M.Kubiliūtei, kurios veiklą nuo 1920 m. koordinavo jaunas žvalgas Juozas Matusaitis, iškilo mirtinas pavojus – Vilniaus gatvėse kabojo plakatai su jos atvaizdu, siūlantys už moters galvą didžiulę sumą – 5 000 zlotų. Tad žvalgei teko bėgti į Kauną. Likusį savo gyvenimą ji paskyrė kovai už Lietuvos nepriklausomybę.

Komentaras

Aušra Jurevičiūtė

Istorikė

POW maišto likvidavimas buvo svarbus mūsų jaunos valstybės žvalgybos laimėjimas, išryškinęs moterų pasiryžimą ir gebėjimą greta vyrų kovoti su valstybės priešais, gelbstint Lietuvos nepriklausomybę. Rašinyje minima nežinoma herojė – tai dar vienos moters pėdsakas POW demaskavimo byloje. Teismo kpt. Juozas Papečkys, parašęs kaltinamąjį aktą POW byloje, šį įvykį vertino taip: "POW byla mūsų tautinio gyvenimo istorijoje užima ne eilinio, bet išimtinai ypatingo didžiulės politinės reikšmės ir prasmės įvykio vietą, lygiagrečią mūsų kariuomenės laimėjimams karo laukuose, nes buvo suduotas smūgis lenkų ekspansijos akcijai, kuri turėjo uždavinį paralyžiuoti mūsų tautos gyvybines pajėgas."