41-ų pedagogę Ž.Žarskienę šią savaitę kartu su dar keturiais kolegomis iš Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių miesto ir rajono Švietimo ir mokslo ministerija apdovanojo Metų mokytojo premijomis. Jos dydis – 15 tūkst. 600 litų. Dienraščio kalbinama mokytoja kukliai sako nežinanti, kodėl nusipelnė šio apdovanojimo. Tikino, kad mažai kuo išsiskiria iš kolegų: visi darbštūs, dirba atvira širdimi. Ž.Žarskienė spėjo, kad mokiniai ją galėtų apibūdinti kaip lengvai bendraujančią, paprastą, per pamoką sugebančią suderinti juokus ir laiką darbui. Būtent nuo jos iš dalies priklauso, kokios kokybės mėsos produktų rasime parduotuvių lentynose.

– Mokytojo profesija nėra itin populiari, gerai apmokama. Kaip pasirinkote pedagogės kelią?

– Mokytojauti tikrai niekada nesvajojau. Po vidurinės mokyklos baigiau mokslus Veterinarijos akademijoje, Gyvulininkystės technologijos fakultete. Gavusi zooinžinieriaus technologo magistro diplomą su mėsos perdirbimo technologijos specializacija, maniau, dirbsiu didesnėje ar mažesnėje mėsos perdirbimo įmonėje technologe. Nuo to ir pradėjau savo darbinę veiklą. Vėliau, keičiantis Lietuvos ekonominei padėčiai ir netekusi darbo, buvau paprašyta padirbėti vaduojančia biologijos mokytoja. Tada supratau, kad mano misija ir yra mokyti. Ilgai nedvejojusi įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą ir baigiau pedagogikos studijas.

– Kuo ši profesija jus žavi?

– Mokytojo profesija – tai nenuilstamas bendravimas su jaunimu, kuris neleidžia užmigti, vis skatina tobulėti. Šiuolaikinis jaunimas yra smalsus, puikiai valdantis pačias naujausias technologijas, todėl reikia vis tobulėti, aplenkti juos nors vienu žingsniu. Profesijos mokytojos specialybę pasirinkau, nes taip galėjau suderinti abu savo aukštojo mokslo diplomus. Mėsos technologiją ir pedagogiką.

– Ar nuomonė apie mokytojos darbą nepasikeitė, kai padirbėjote ilgiau?

– Tikrai ne. Patekau į nuoširdų ir bendradarbiaujantį kolektyvą. Man, jaunai specialistei, kolegos suteikė visokeriopą pagalbą ir paramą. Ačiū jiems.

– Ar niekada nebuvo minties keisti profesijos?

– Dirbdama profesijos mokytoja galiu save realizuoti ir kaip technologė, ir kaip pedagogė. Ši profesija dabar yra mano gyvenimas: ir darbas, o kai kada net ir laisvalaikio praleidimo būdas.

– Ko palinkėtumėte, ką galėtumėte patarti pradedančioms profesijos mokytojoms?

– Į mokymo centrus dažniausiai ateina mokytis jaunnuoliai, siekiantys įgyti profesijos, dažniausiai nė nenutuokiantys, kokios profesijos atstovu norėtu būti. Norėdamas perduoti žinias pradedantysis mokytojas privalo apsišarvuoti kantrybe, būti tolerantiškas ir nebijantis iššūkių. Reikia su mokiniais bendrauti jų kalba, ieškoti būdų juos sudominti, kad jie pamiltų pasirinktą profesiją.

– Ar mokiniai jums yra iškrėtę pokštų?

– Per tiek metų gal buvo ir iškrėtę, bet kadangi tie pokštai nebuvo pikti, tai ir neprisimenu.

– Ko mokiniai mokomi jūsų vadovaujamoje mėsos labratorijoje?

– Mokinius mokau mėsos perdirbimo technologijos. Tai yra skerdenų išpjaustymas, mėsos žaliavos paruošimas įvairiems gaminiams ir dešroms, gaminių formavimas, terminis apdorojimas ir realizacija. Būtinai į programą įtraukiu ir Lietuvos paveldo mėsos gaminius. Reikia mokėti ne tik dirbti su naujomis technologijomis, bet nepamiršti ir senųjų tradicinių.

– Ką sunkiausia mokiniai išmoksta?

– Pastebiu, kad mokiniams yra sunkiau mokytis sausos teorijos, o praktika ir laboratoriniai darbai jiems yra visada įdomūs. Per praktinius užsiėmimus jie savarankiškai gamina mėsos produktus, kuriuos vėliau gali degustuoti ir įvertinti, palyginti su gaminiais, perkamais prekybos centruose.

– Dažniausios mokinių daromos klaidos, mitai apie mėsos perdirbimą?

– Dažniausiai įstoję mokytis mokiniai mano, kad mėsos perdirbimo laboratorijoje kraujas liesis laisvai, kad skerdenas išpjausto tik vyrai. Pradėję mokytis pamato, kad kraujo čia yra minimaliai, o merginos puikiai valdo peilį ir geba kruopščiai iškaulinti skerdenas.

– Kokie yra jūsų mokiniai? Kokios yra jų profesinės svajonės?

– Mokymo centras nėra izoliuotas nuo visuomenės. Kaip ir visose mokyklose ar gimnazijose, čia yra visokių mokinių, daugiau ar mažiau motyvuotų, bet jie visi atėjo įgyti profesijos. Dauguma jų siekia tapti savo srities specialistais ir užsitikrinti vietą darbo rinkoje. Dauguma jų yra 17–20 metų, bet mokosi ir vyresnio amžiaus žmonės, norintys pakeisti savo kvalifikaciją.

– Kaip per pastaruosius penkerius metus pasikeitė jūsų mokykloje besimokantys mokiniai?

– Keičiasi požiūris į profesinį mokymą, vis daugiau mokyklų atvyksta į mokymo centrą susipažinti su mokymo programomis, mokymo baze, kuri mūsų centre yra moderni ir šiuolaikiška. Turint stiprią mokymo bazę, galime paruošti gerus specialistus, kurie puikiai įsilieja į darbo rinką. Mūsų mokiniai praktiką atlieka visose didžiosiose Lietuvos įmonėse ir prekybos centruose. Darbdaviai mūsų paruoštus mokinius charakterizuoja puikiai.

– Kiek laiko jūs pati praleidžiate savo virtuvėje?

– Ten praleidžiu tiek laiko, kiek ir kiekviena šeimininkė, kuri turi šeimą. Vyras ir dukra mėgsta mano gaminamą maistą. Valgome daugiausia naminį. Namiškių gaminti nemokau, nes neturi tam noro, pašaukimo. Virtuvėje karaliauju viena.

– Ar jau nusprendėte, kam išleisite gautą Metų mokytojos premiją?

– Dalį gautos premijos panaudosiu savo sveikatai pagerinti, o kitą dalį skirsiu dukrytės studijoms. Mano dukra mokosi Lietuvos sveikatos mokslų universitete, yra pirmojo kurso studentė. Pinigėlius, skirtus hobiui ar buičiai, su vyru taupome iš atlyginimų.

– Koks jūsų laisvalaikis?

– Laisvalaikis žmogui yra būtinas, ir nors jo lieka nedidelė dalis, bet stengiamės išnaudoti būdami kartu. Labai mėgstame lankytis Kauno valstybiniame muzikiniame ar Kauno nacionaliniame dramos teatre. Su šeima savaitgaliais keliaujame po Lietuvą ar kaimynines šalis. Atšilus orams būname senelių sodyboje.

– Kiek tam lieka laiko nuo darbo?

– Darbo diena prasideda anksti, nes mokymo centre esu atsakinga už mėsos perdirbimo laboratorijos veiklą – esu laboratorijos vedėja. Reikia užsakyti žaliavų ir jas priimti, užtikrinti, kad mokiniams nieko netrūktų per praktinius mokymus ar per laboratorinius darbus.