Tėtis vežė lavonus
1941 metų birželio 14-ąją sugrūsti į gyvulinius vagonus lietuviai buvo ištremti į atšiauriausius Rusijos pakraščius. Maždaug trys tūkstančiai iš pirmosios tremties bangos po metų atsidūrė prie Laptevų jūros. Pusei jų ši vieta tapo pražūtinga. Trofimovsko tremtinė Lina Abromaitytė-Malinauskienė iki šiol mena, kaip jos šeimą vežė traukiniu, plukdė barža, nepravažiuojamais keliais kratė sunkvežimiais, o tada paleido prie ledo kalno. Moterims ir vaikams buvo liepta statyti barakus, tuo metu vyrus ir stipresnius jaunus vaikinus viršininkai išsiuntė žvejoti į kitą salą.
„Barakai nešildomi, o dar poliarinė naktis artėjo. Tiesa, tada mes nesupratome, kas tai yra“, – prisiminimais dalijosi tremtinė, kuriai tuo metu buvo vos penkeri.
Mažus vaikus tėvai palikdavo ant narų, o patys eidavo dirbti. Linos tėtis Jonas, apie kurį ji vėliau parašė knygą, dirbo sanitaru. Tiksliau – lavonų surinkėju. Drauge su kitais jis eidavo per barakus ir tikrindavo, kiek ten belikę gyvųjų.
Mamytė pasakodavo, kad rankomis liesdavo gulinčius ant žemės, tikrindavo kūnas vis dar šiltas ar jau atšalęs.
„Mamytė pasakodavo, kad rankomis liesdavo gulinčius ant žemės, tikrindavo kūnas vis dar šiltas ar jau atšalęs“, – nuo neseniai mirusių, anot tremtinės, utėlės dar nebūdavo atšokusios, todėl jomis aplipdavo rankos.
Mirusieji rogėmis buvo gabenami į vadinamąsias kapines, kurios buvo įrengtos vos už kelių šimtų metrų nuo barakų. Kūnai, kaip mena L. Abromaitytė-Malinauskienė, buvo dedami vienas ant kito.
„Baisiausia, kai kitądien atvežus naujus kūnus, vakarykščiai gulėdavo poliarinių lapių apgriaužtomis rankomis ir kojomis“, – pasakojo tremtinė.
Ekskursijų vedlė
Savo prisiminimais šeštadienio popietę su jurtos-žeminukės lankytojais dalijosi tremtinė Irena Saulutė Špakauskienė. 1941-ųjų birželį, kai buvo ištremta su visa šeima, jai buvo trylika metų. Irenos Saulutės tėtį geležinkelio stotyje iš karto atskyrė nuo šeimos ir įkalino Rešiotų lageryje. Mama su vaikais pateko į Altajaus kraštą, Turočiako gyvenvietę.
„1942 metais Kansko kalėjime tėvelis buvo sušaudytas…“, – I. S. Špakauskienė mena, kaip tų pačių metų vasarą jos šeima kartu su 3 tūkst. kitų pasmerktųjų buvo perkelta į Jakutiją, prie Laptevų jūros. Irena Saulutė atsidūrė Jakutijos Bulūno rajone. Tam, kad išliktų gyvi, tremtiniai iš velėnos, samanų ir medienos statėsi jurtas. Vėliau jas uždengdavo šlapiu sniegu, kuris virsdavo ledu.
Panašioje kaip anuomet, muziejuje atkurtoje jurtoje-žeminukėje I. S. Špakauskienė jau kone tris dešimtis metų Lietuvos liaudies buities muziejaus lankytojams pasakoja apie tremtinių buitį prie Laptevų jūros, tremties vagone – apie trėmimus į Sibirą, Lietuvos partizanus.
„Panašioje jurtoje kaip ši, mes ir gyvenome. Patys ją pastatėme ir prie Laptevų jūros, ir Rumšiškėse. Tik tikslai statytų skyrėsi. Pirmą kartą tai darėme, kad išgyventume, o antrą kartą tam, kad nepamirštume ir papasakotume kitiems“, – kalbėjo viena vyriausių tremtinių ir viena viena vyriausių dirbančiųjų Lietuvoje. I. S. Špakauskienei – 93 metai.
Žmogiškumo įrodymas
Nuo 1992-ųjų Lietuvos liaudies buities muziejuje vykstančių lapteviečių susitikimų jau bemaž dešimtį metų nepraleidžia ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kreipdamasi į susirinkusiuosius, žiaurumus išgyvenusius žmones, renginio viešnia pabrėžė, kad masiniai trėmimai – amžinas Lietuvos kančios ženklas, o tremtiniai – gyvas nesunaikinamo žmogiškumo įrodymas.
Laimučio Brundzos nuotr.
„Pirmiausia dėkoju, kad galiu būti čia, kad pakvietėte ir nepamiršote. Man per tuos dešimtį metų kai teko bendrauti su jumis, liko patys gražiausi atsiminimai, nes taip toli, taip žiauriai, turbūt lietuvis niekada nebuvo išsiųstas, ištremtas ir žlugdytas, – D. Grybauskaitė neslėpė apmaudo, kad tai, kas atrodė daugiau niekada nesikartos, šiandien ir vėl vyksta. – Tai matome šiandien, visiškai už savo sienos. Beveik po 80 metų, kai vien už tai, kad galvoja kitaip, nori laisvės, žmonės yra sodinami, kalinami, mušami, išsiunčiami, nuodijami. Todėl labai linkiu, kad jūsų stiprybė ir pavyzdys mokytų naujas kartas supratimo, kad už laisvę, už gyvybę visada reikia kovoti ne tik pas save, bet ir padėti kitoms tautoms. Ypač jei tai yra kaimynai.“
Kalnelyje – nauji ženklai
Minint 80-ąsias masinių tremčių metines, buvo įteikti Dalios Grinkevičiūtės atminties ir pagarbos medaliai. Vienas jų, už ištikimybę partizanų priesaikai, iškeliavo į Albino Kentros rankas. Dar du medaliai buvo įteikti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojams.
Eugenijui Peikšteniui už Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų paieškų koordinavimo darbus, o Daliui Žygeliui – už žuvusiųjų laisvės kovotojų archyvų ir palaikų paieškos archeologinių tyrimų ir identifikavimo organizavimo darbus.
Praeities išgyvenimus, viltis ir sugebėjimą išlikti net sunkiausiomis sąlygomis į broliją susibūrę lapteviečiai kasmet įamžina vis naujais ženklais. Šiemet šalia žeminukės besikuriantį koplytstulpių kalnelį papildė du tautodailininko Rimanto Zenkevičiaus kūriniai – skulptūros „Tremtis“ ir „Mes sugrįžome“. Abu juos pašventino kapelionas, o susirinkusieji padėjo gėlių.
Naujausi komentarai