Liko žaizda delne

Praėjus vos dviem savaitėms nuo mirtimi vos nepasibaigusios nelaimės, jis nuo namų į "Kauno dienos" redakciją atkulniavo pėstute, spėriai užkopė laiptais. Tiesa, pavargsta jis greičiau nei anksčiau, pamaudžia širdį, skaudena šonkaulius, tenka vartoti gydytojų paskirtus vaistus, bet, atsižvelgiant į aplinkybes, jaučiasi pakankamai gerai.

Gydytojai jį įspėjo, kad padarinius gali jausti ir po mėnesio, ir po pusmečio, gali išryškėti ir nauji pojūčiai. "Aiškino, kad daugiausia paveikė širdį. Įtampa buvo sutrikdžiusi jos darbą", – sakė vyras, vis prispausdamas pleistro kamputį, kuriuo buvo užklijuota elektros išdeginta žaizda delne prie nykščio. Kitoje rankoje – dvi žaizdelės tarp pirštų.

Turėjo būti eilinė diena

Rugsėjo 4-oji turėjo būti jo, elektriko ir kabelininko, eilinė darbo diena. Gavo eilinę užduotį – Vytauto prospekte rasti miesto apšvietimo sistemos gedimo vietą.

Aišku, jo darbas yra didelės rizikos, bet net kelis dešimtmečius nei jis, nei jo bendradarbiai nebuvo taip skaudžiai pajutę kvapą gniaužiančios elektros jėgos. "Parodykite elektriką, kuris nebuvo gavęs elektra per nagus. Tokių nėra. Bet tai būdavo menkniekiai, kuriuos tuoj pat gali pamiršti", – lygino A.Mikalauskas.

Gedimo vietą ir tąkart bandė nustatyti atjungimo principu. "Atėjome prie stulpo – jis prie pat stotelės, buvusio kino teatro pusėje. Atsisėdau ant nedidelės kėdutės, atsidariau skydinę, esančią prie stulpo, – tokią dėžutę. Pradėjau skirti kabelį. Ir viskas. Daugiau nieko nepamenu. Svarbiausia, kad iki tos dienos atsimenu viską normaliai. Bet visa ta diena nuo pat ryto jau kaip per rūką, nors nelaimė įvyko perpiet", – įtempė atmintį vyras.

Gelbėjo bendradarbis

Su A.Mikalausku kartu dirbo du kolegos. Vienas jų, buvęs arčiau, Vidmantas Čečetas staigiai sureagavo ir ėmėsi veiksmų. "Jis mane ir atplėšė nuo stulpo, nes elektra mane buvo pritraukusi", – dėliojo iš pasakojimų tai, kas vyko po nelaimės.

Bendradarbis jam pasakojo, kad kai pamatė, jog šį ištikę traukuliai, krito ant jo ir taip numušė nuo stulpo. "Tokia procedūra vyko. Nors galėjo imti už drabužių ir traukti – mūsų visi specialieji drabužiai yra medvilniniai, jie nelaidūs elektrai. Bet sureagavo taip, kaip šovė į galvą. Ačiū jam už tai", – vertino kaunietis.

Po to bendradarbis jį ėmė gaivinti. "Jis man yra sakęs: jeigu labai skauda krūtinę ir veidą, nepyk. Gaivindamas trankiau tave kaip įmanydamas. Sakau, ačiū, kad gaivinai. Kad krūtinę daužei, suprantu, bet kam per veidą?" – juokėsi A.Mikalauskas, mėgstantis žvejoti, grybauti, minti dviračiu.

Jis pastebėjo, kad bendradarbiai apie tą dieną pasakoja gana skurdžiai – tikriausiai patys dar ištikti šoko, spėjo vyras.

"Pavyzdžiui, su Vidmantu ir šiandien kalbėjau. Dažnai pasiskambiname. Jis sakė, kad tik dabar pats pradeda atsigauti", – po įvykio praėjus dviem savaitėms teigė A.Mikalauskas.

Stovėjo žmona su dukra

Pirmi vaizdai ir pojūčiai, kuriuos jis pamena po nelaimės, – jau iš ligoninės, praėjus maždaug 4–5 val. "Pamenu, ir tai kaip pro rūką, kad pabundu – stovi dukra ir žmona. Nustebau, nesusigaudžiau, kur esu. Kažko jų klausiau ir vėl atsijungiau", – pasakojo vyras.

Jis jau buvo ties riba. Jam jau buvo skilvelių virpėjimas – tai labai rimta būklė.

Prieš tai, kai pateko į ligoninę, kol buvo laukiama medikų, jį gaivinti padėjo ir du praeiviai.

"Noriu padėkoti ir pirmą pagalbą suteikusiam bendradarbiui, ir dviem praeiviams. Nežinau, kas jie, nemačiau, kaip atrodo. Esu labai dėkingas ir greitosios medikams, ir Klinikų gydytojams", – vardijo A.Mikalauskas.

Per laimingą atsitiktinumą tą akimirką netoli nelaimės vietos buvo medikų ekipažas. Jie atvyko vos per minutę ir perėmė gaivinimą.

"Jis jau buvo ties riba. Jam jau buvo skilvelių virpėjimas – tai labai rimta būklė", – aiškino Kauno greitosios medicinos pagalbos stoties pamainos vyr. gydytoja. Pradėję gaivinti, jie sulaukė reanimobiliu atvykusių kolegų pagalbos.

Paplušėti teko ir Kauno klinikų Priimamojo skyriaus medikams. "Sakė, kad gaivino pasiraitoję rankoves. Pasakojo, kad viena koja buvau aname pasaulyje. Buvo sunku patikėti, kad tai apie mane pasakoja. Būdamas dar reanimacijos skyriuje galvojau, kad atsikelsiu ir važiuosiu namo, nes iš pradžių atrodė, kad iš tiesų man nieko nenutiko", – šyptelėjo kaunietis.

Tačiau netrukus pats pajuto, kad gaivinti jį stengtasi iš visų jėgų. "Nuotraukos nerodė, kad būtų lūžę šonkauliai, bet juos labai skaudėjo. Kai bandydavau atsikosėti, iš skausmo net ašaros byrėdavo", – sakė A.Mikalauskas.

Vengia nelaimės vietos

Išlydėdami iš ligoninės gydytojai jam griežtai nurodė laikytis trijų nurodymų. "Prisakė būti geros nuotaikos, tinkamai maitintis ir nekišti pirštų prie elektros", – šyptelėjo kaunietis.

Pastarojo prisakymo, anot jo, kol kas itin lengva laikytis. A.Mikalauskas prasitarė, kad nors apie įvykį nieko nepamena, tačiau nesąmoningai vengia net arčiau prieiti prie stulpų. "Netraukia jie manęs. Juos apeinu iš tolo", – bandė paaiškinti vyras.

Nemažai žmonių po nelaimės apsilanko vietoje, kur ji nutiko. "Nėjau ten, puikiai žinau, kaip tas stulpas atrodo", – sakė kaunietis. Jis išleistas iš ligoninės net nebuvo užsukęs apskritai į Vytauto prospektą.

Saugojo ir anūkas danguje?

Kalbėdamas apie nelaimės priežastis jis spėjo, kad galbūt bendradarbiai nesuprato vienas kito, galbūt pavedė radijo stotelės. Bet ir vėl akcentavo tai, kaip jam pasisekė.

Laimės dalykas, kad netoliese buvo medikų ekipažas, kad padėjo bendradarbis, kiti aplinkiniai. Man dar buvo liepta gyventi.

"Laimės dalykas, kad netoliese buvo medikų ekipažas, kad padėjo bendradarbis, kiti aplinkiniai. Man dar buvo liepta gyventi", – įvertino laimingų sutapimų virtinę. Tarp jų ir tai, kad prieš ketverius metus, galima sakyti per atsitiktinumą, metė rūkyti – per tą laiką sustiprėjo širdis, kitaip ji įtampos gal būtų neatlaikiusi.

A.Mikalauskas mano, kad sulaukė pagalbos ir iš anapus. Spalį sueis šešeri metai, kai mirė dukra, aštuntą mėnesį besilaukusi. Jai blogai pasijutus, abu ruošėsi į ligoninę, bet nebesuspėjo. Dukrai susmukus, tėvas puolė gaivinti. Gaivino tol, kol atvyko medikai. Bet ir jie buvo bejėgiai.

"Dukra mirė. Anūkas irgi danguje. Gal jis ir pasaugojo mane?" – susimąstė kaunietis.

Dukros atveju vėliau paaiškėjo, kad ją ištiko staigi mirtis ir tėvas ar kiti aplinkiniai jai padėti jau nebegalėjo, tačiau, A.Mikalausko nuomone, gaivinimo įgūdžiai – būtini. Būtina mokėti gaivinti ir nebijoti tai daryti. Turėti užtarėjus anapilyje yra gerai, tačiau pagalbą reikia mokėti suteikti ir šiapus.

A.Mikalauskas, peržvelgęs visą savo gyvenimą, sakė, kad jį visada lydėjo sėkmė, išskyrus tąkart, kai neteko dukros ir anūko. Nei jis kada nors skendo, nei ką nors buvo susilaužęs.

Tiesa, žmonai, jaunesniajai dukrai ir anūkėms buvo prireikę pavojingų operacijų. Visos jos buvo sėkmingos. "Gal mano nelaimė čia jau šito nelaimingo rato pabaiga?" – tikėjosi, kad jo šeimai daugiau nebereikės patirti skaudžių netekčių.

Beje, rūkyti jis metė, kai nuo anūkės, su kuria ligoninėje praleido nemažai laiko, užsikrėtė varginančiu rotavirusu. Parūkius būklė labai pablogėdavo, tad atsisakė cigarečių, ir tikisi, kad visiems laikams.