Keliose Kauno mokyklose dirbantis rusų kalbos mokytojas Sergejus Kozlovas "Kauno dienai" sutiko papasakoti, kodėl, jo nuomone, miesto švietimo įstaigose ir toliau sėkmingai vedamos pamokos.

"Gal man dar neapkarto visa ši sistema, tačiau šitame vykstančiame chaose kažkodėl pamirštami vaikai – tie, kurie tiesiogine prasme lieka nuskriausti, nes pamokos nevyksta, o paskui jiems teks sparčiu tempu vykdyti programų užduotis", – vis į laikrodį dirsteldamas ir primindamas, kad reikia ruoštis rytojaus pamokoms, sakė pedagogas.

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje streikuoja apie 100 mokyklų ir 3 tūkst. mokytojų.  Tačiau šiame kontekste Kauno švietimo įstaigos laikosi gana taktiškai. Kol kas prie streikuojančiųjų prisijungusios tik Kauno rajono mokyklos. Ar mieste pedagogai problemų nemato? O gal streiko virusas dar tik ateina?

Prestižo neprideda

– Kokios nuotaikos ir nuomonės dėl pastarųjų įvykių mokyklose, kuriose jūs dirbate?

– Pusmečio pabaiga, turime daug darbų, todėl nėra kada apie tai daug kalbėti (šypsosi). Tačiau, neslėpsiu, ir patys mokiniai girdi apie vykstantį chaosą, klausia, ar ir mes prisijungsime prie streiko. Galiu patikinti, kad bent jau tose mokyklose, kuriose dirbu aš, apie tai nėra nė kalbos. Po etatinio apmokėjimo reformos, mano ir, kiek žinau, daugelio mokytojų atlyginimas kilo, na, bent jau nesumažėjo tai tikrai, todėl nėra priežasčių mesti svarbius darbus.

Tikrai šioje situacijoje labiausiai gaila tų mokinukų, kurie nori mokytis. Tai yra didžiausias streiko minusas.

– Kaip jūs vertinate šią situaciją ir ministerijos šturmą?

– Manau, kad tai ne tik šios reformos pasekmė. Žiūrint iš šono, atrodo, kad mokytojų kantrybės taurė pildėsi ne vienus metus, o tai buvo paskutinis lašas.

Galima kalbėti, kad galbūt situacija šalyje dėl mokytojo profesijos ir nėra pati geriausia, taip pat, gali būti, kad po reformos kitose mokyklose situacija pablogėjo.

Vertinti tai, ką šiuo metu daro mokytojai, ypač sunku. Nes tie žmonės susirinko iš skirtingų miestų, mokyklų. Tačiau yra dalykų, kurie pedagogo profesijai prestižo neprideda. Tiesioginės transliacijos viešojoje erdvėje atskleidžia net mažiausius niuansus. Kolegos turėtų tinkamai tai įvertinti.

Labiausiai kenčia vaikai

– Jei kuri nors iš jūsų mokyklų prisijungtų prie streiko, ar pats pasiduotumėte protesto bangai?

– Man nėra dėl ko. Vertinu šią profesiją su visais jos trūkumais. Galbūt nuskambės banaliai, bet man tikrai rūpi, kad vaikai tinkamu tempu mokytųsi mano vedamą dalyką. Turiu ir auklėtinius, kurie, be viso mokymosi proceso, su manimi kalba ir kitais, gyvenimiškais klausimais. Labiausiai nenorėčiau nuvilti jų ir kaip žmogus, ir kaip mokytojas.

Tikrai šioje situacijoje labiausiai gaila tų mokinukų, kurie nori mokytis. Tai yra didžiausias streiko minusas. Laimei, pasigirdo kalbų, kad mokyklas žadama jungti. Viliuosi, kad tuos mokytojus, kurie neveda pamokų, kažkas pavaduoja ar bent jau ketinama tai daryti.

– Mokytojai su profsąjunga priešakyje turi sąrašą reikalavimų. Ar pavyks pasiekti, kad juos įgyvendinti?

– Siekti konsensuso visada sveikintina. Tačiau daugeliu atžvilgiu matau daug nesusikalbėjimo. Gal dėl to ir ministrė buvo atstatydinta? Viliuosi, kad pedagogų nuomonė bus išgirsta, tačiau dėl noro didinti atlyginimą 20 proc. abejoju. Kyla klausimas, iš kur paimti pinigų? Tai, kiek pamenu, minėjo ir premjeras. Tačiau reikia siekti susitarimo, nes jei mokytojus iš ministerijos teks vyti jėga, sulauksime tikro sprogimo. To labai nenorėčiau.

Tiesioginės transliacijos viešojoje erdvėje atskleidžia net mažiausius niuansus. Kolegos turėtų tinkamai tai įvertinti.

Kaune viskas gerai?

– Kodėl prie streikuojančių mokyklų neprisijungia Kauno švietimo įstaigos?

– Esminis dalykas, mano akimis, tas, kad miesto mokyklose ši reforma didelės žalos nepadarė. Atvirkščiai, kai kurių mokytojų atlyginimas kilo net sumažinus darbo krūvį. Tačiau nereikėtų pamiršti ir tinkamo pasiruošimo pokyčiams. Manau, kad pirmiausia savivaldybė, o paskui pačių mokyklų vadovybė turėjo tinkamai paruošti mokytojus, paaiškinti ir reformą pritaikyti teisingai.

Galiu pateikti ir pavyzdį. Jei vienoje mokykloje yra septyni matematikos mokytojai, po etatinio apmokėjimo reformos jų gali tiek nereikėti. Tačiau jei mokykla sugebės tinkamai paskirstyti darbo krūvį, visi liks patenkinti. Nenoriu kalbėti už visas Kauno mokyklas, tačiau daugeliu atžvilgių reikia problemų ieškoti čia.

Nenoriu būti blogio pranašu, bet Kaunas gali nebent pasiduoti solidarumo bangai, kaip tą, manau, padarė pakaunės švietimo įstaigos. Tačiau tikiuosi taip nenutiks.

– Tai ši naujoji reforma, jūsų manymu, neturi trūkumų?

– Ji yra koreguotina, tačiau ar tai išspręs šį chaosą? Ar mokytojai tada bus patenkinti? Į šiuos klausimus dabar galima rasti atsakymus tik per dialogą, kurį, tikiuosi, pavyks tinkamai vesti naujai paskirtam Švietimo ir mokslo ministrui.

– Užsiminėte apie naują ministrą. Kaip manote, ar jį pakeitus situaciją pagerės?

– Naujas žmogus turės spręsti senas bėdas ir esamą sąmyšį. Tačiau, mano nuomone, pagrindinis tikslas bus susikalbėti su mokytojais ir išgirsti, ko jie nori. Taip pat suprantama kalba paaiškinti, ką padaryti įmanoma, o ko teks palaukti arba neįgyvendinti.