Lemtingas pirkinys

Aleksote, siauroje nuosavų namų gatvelėje apsuptas kaimynų, praeivius iš tolo sveikina gerokai didesnis nei likusieji mūrinukas.

Už tvoros, erdviame jo kieme, rymo vaikiškos sūpynės, kiek tolėliau – plėvele trauktas šiltadaržis. Prie garažo durų – nedidukė medinė būda, o joje – keli ūsuoti snukučiai.

"Prieš metus katė atsivedė kačiukų, o vaikai šerdami juos prisipratino. Iškastravome ir palikome žiemoti. Negi vysi šalin", – plačiai, kaip ir savo širdį, nevalstybinių vaikų globos namų "Namų židinys" duris atvėrė jų vadovė Vida Grinienė.

Nespėjus nusimesti lauko drabužių, lakstančius žvilgsnius prikaustė nuotrauka ant koridoriaus sienos. Joje sustabdyta akimirka primena, kaip prieš dvi dešimtis metų atrodė pastatas, virtęs gyvenimo nuskriaustų vaikų namais.

"Kadaise už jį sumokėjome 60 tūkst. dolerių. Tuo metu tai buvo labai dideli pinigai", – prisiminusi nepriklausomybės laikus ir svarbų fondo pirkinį, viena jo įkūrėjų žengė žingsnį į šiluma dvelkiančio namo gilumą.

Skaudžios istorijos

Sakoma, jei sienos prabiltų – daug pasakytų. Vaikų globos namuose šios nesiliovė kalbėti. Siaurame koridoriuje segtukais prie virvelės prikabintas popieriaus lapas su spalvotais piešiniais ir linkėjimais išdavė, kad visai neseniai čia vyko svarbi šventė.

"Mūsų Miglė minėjo dešimties metų sukaktį", – vaikų užgultą stalą ir dovanotą tortą ant jo prisiminė pašnekovė.

Salone arčiau lango stabtelėti kvietė drąsių potėpių suaugusio žmogaus ūgio paveikslas, kurį tapė vaikai. Pakeliui į antrąjį aukštą, laiptelis po laiptelio, apie gyventojų kasdienybę pasakojo spalvota galerija: vienoje nuotraukoje liemenėmis pasipuošę, žygiui pasiruošę mažieji, kitoje – tie patys veidai, tik jau šalia didžiulio sniego senio.

"Stengiamės, kiek įmanoma įdomiau leisti laiką. Kai tik galime –  keliaujame. Štai ir šiemet Danijos Rotary klubo narių dėka savaitę lankysime šią šalį", – palypėjusi ant laiptų arčiau nuotraukų pašnekovė vylėsi, kad po išvykos sieną papuoš dar vienas spalvotas prisiminimas.

Nepamiršta savo mamos

Savo avalynę palikę batinėje, šalia kelių dešimčių suvarstomų sportinukų, žieminių aulinių ir laisvalaikio batelių, kojas apsiavėme vieno namų globotinio siūtomis šlepetėmis ir įsitaisėme kiek tolėliau nuo svetainės, iš kurios sklido tylūs vaikiški plepesiai.

Sukritę į odinį minkštasuolį, telefonus erdviausiame namo kampe maigė ir savas paslaptis vienas kitam kuždėjo du berniukai, skirtingai nei likusieji, tądien nėję į mokyklą.

"Vienas nuolat bėga pas mamą, nes jos labai pasiilgsta. Bėda ta, kad ji susidėjusi su benamiais, todėl vienintelė išeitis apsaugoti berniuką nuo nuklydimo – namų mokymas, – kito globotinio paslaptį V.Grinienė atskleidė tik užvėrus kambario, kuriame šnekučiavomės, duris. – Berniukas turi tuštinimosi nelaikymo problemą, kurią tėvai kažkada pražiūrėjo. Tiksliau, neskyrė medikamentinio gydymo. Ankstesnėje mokykloje dėl to patyręs bendraamžių patyčias, dabar jis negali pagalvoti apie jokią švietimo ir ugdymo įstaigą."

Be dviejų vėliausiai į šeimyną įsiliejusių berniukų, erdviame dviejų aukštų name, pasidaliję vienviečius, dviviečius ir vieną trivietį kambarius, šiuo metu gyvena dar vienuolika vaikų ir paauglių. Jauniausiai mergaitei – septyneri, vyriausiam namų gyventojui – septyniolika.

"Turime ir vieną aštuoniolikmetį. Tiesa, jis gyvena ne čia, – pro langą į socialinį pastatą, kuriame įsikūręs globos namų senbuvis, žvilgtelėjo pašnekovė. – Geras vaikis išaugo. Pas mus atėjo vos šešerių. Leidžiame gyventi čia tol, kol suras savo kelią."

Pareigos ir tradicijos

Sukdama ratus aplink svetainę, V.Grinienė ranka nubraukė kelis dar nuo pusryčių likusius trupinius nuo stalviršio.

Prie keliolika žmonių talpinančio masyvaus stalo kambario viduryje visi namų gyventojai paprastai sėda du kartus per dieną: anksti ryte ir vakare. Užklotas balta staltiese, nuklotas skaniausiais patiekalais stalas globotinius kviečia ir per svarbiausias metų šventes: Velykas, Kūčias ir Kalėdas.

"Turime ne tik įvairių tradicijų. Be abejo, turime ir pareigas", –  peržengusi virtuvės slenkstį, prieš šaldytuvo stabtelėjo globos namų vadovė.

Spalvotais magnetukais ant jo durelių pritvirtintas darbų grafikas vaikams nuolat primena, kas ir kurią savaitę atsakingas už indų švarą, tvarką drabužinėje ir kituose namų kampeliuose. V.Grinienė neslėpė, kad globotiniai ne visuomet noriai griebiasi šluotės ar šepečio, teisindamiesi, esą visi jų bendraamžiai nemėgsta tvarkytis.

"Nori, nenori, bet reikia. Juolab kad valytojos namuose nėra. Virėją turime. Beje, profesionalų, kuris, kaip ir jo žmona, sriubą gali išvirti iš kirvio. Maža to, į darbą jis nuolatos įtraukia vaikus. Žiūrėk, jau vienas bulves skuta, kitas lašinukus pjausto", –  šeimynos židinio puoselėtojais ir vaikų bičiuliais džiaugėsi V.Grinienė.

Netradiciniai sprendimai

"Negaliu patikėti", – atvėrusi pirmajame aukšte įsikūrusio globotinio kambario duris, aiktelėjo V.Grinienė. Dar prieš dieną kelių kvadratinių metrų erdvėse, pasak jos, buvo galima nusisukti sprandą, o susitikimo dieną kambarys priminė Luvro muziejų.

"Tvarkinga net ir spintoje, – nuo durų iš nuostabos atšoko pašnekovė. – Žinau priežastį. Pasakiau, kad kol nesusitvarkys ir neparuoš savaitės namų darbų, tol negaus dienpinigių. Veikia!"

Išradingumas ir netradiciniai sprendimai esant įvairioms situacijoms – globos namų darbuotojų kasdienybė. Fantazijos prireikia ne tik mokant padengti pietų stalą ar įsiūti pamestą sagą į palaidinę. Globos namų darbuotojai, kuriuos vaikai vadina tetomis, dėdėmis ar tiesiog šaukia vardais, meistriškai gesina ir konfliktines situacijas.

Jie užsidega kaip degtukai. Būtų blogai, jei degtume ir mes. Todėl situacijas glaistome juoku.

"Jie užsidega kaip degtukai. Būtų blogai, jei degtume ir mes. Todėl situacijas glaistome juoku, kutuliu, – darbuotojams už  kantrybę dėkojo V.Grinienė. – Žinoma, tai ateina su laiku. Ant auklėtinės rėkusiai socialinei darbuotojai, kurios elgesys  neseniai nuskambėjo per žinias, veikiausiai pritrūko ir kantrybės, ir supratimo. Kaip žmogus, ją suprantu, tačiau tikrai nepateisinu. Apie rankos pakėlimą net nenoriu kalbėti."

Viską laiko savyje

Daugiau nei prieš dvi dešimtis metų įkūrusi nevalstybinius globos namus V.Grinienė teigė, kad jos ir čia dirbančiųjų tikslas ne tik aprengti ar pamaitinti vaikus.

"Mūsų tikslas parodyti vaikams, kas yra namai ir kaip jie turi atrodyti: švarūs, tvarkingi. Aiškiname jiems, kad daiktai perkami, o pinigai nėra lengvai uždirbami. Kartu einame į parduotuves, kartu daug kalbame ir mokomės, – apie kasdienes gyvenimo pamokas kalbėjo pašnekovė. – Tai nėra lengva, todėl reikia ne tik kantrybės, apie kurią kalbėjau. Reikia dar ir didelės širdies."

Joje, pasak V.Grinienės, telpa visi vaikai: ir nuo epilepsijos priepuolių krentantis nagingas paauglys, ir uždaro būdo pradinukė. Tiesa, paliesti vaikų širdį gali ne kiekvienas. Neretai tokie vaikai išsirenka vieną ar kelis suaugusiuosius, kuriems atsiveria.

"Radę sielos draugą vaikai pasikeičia, tampa atviresni. Su jais lengviau bendrauti. Kokie jie būna iki tol? – į klausimą pašnekovė atsakė pavyzdžiu: – Vis prisimenu mažą mergaitę, kuri niekada neverkė – susigūždavo, susiraukdavo ir paskęsdavo savyje. Taip, vaikai čia ateina su sava patirtimi, o mes juos bandome atverti ir paleisti į gyvenimą. Su vienais lengviau, su kitais sunkiau, tačiau esu laiminga su kiekvienu ir už kiekvieną."