Ne žodžiais, o savo pavyzdžiu neigia, kad moterys yra silpnoji lytis Pereiti į pagrindinį turinį

Ne žodžiais, o savo pavyzdžiu neigia, kad moterys yra silpnoji lytis

2025-03-10 15:01

Jau kuris laikas diskutuojama, ar stereotipas, tvirtinantis, kad vyrai yra stiprioji lytis, nepasenęs. To „Kauno diena“ paklausė trijų vienaip ar kitaip su pakaune susijusių moterų. Jos pasidalijo ne tik asmeninėmis įžvalgomis, bet ir gyvenimo istorijomis. Kiekvienos pašnekovės kelyje buvo visko, bet išmoktos pamokos užaugino, suteikė stiprybės ir leidžia į pasaulį žvelgti atvirai.

Ieva Adomavičiūtė (I. A.) – Kauno rajone gimusi ir augusi Lietuvos irkluotoja, pernai Paryžiaus olimpinėse žaidynėse pavienių dviviečių valčių klasės irklavimo varžybose kartu su porininke Kamile Kralikaite iškovojusi penktą vietą.

Justė Pinkevičienė (J. P.) – COSMOWAY kosmetikos fabriko, veikiančio Taurakiemio seniūnijoje, bendraturtė, verslo plėtros vadovė, CELEMI kosmetikos prekių ženklo kūrėja. Kauno rajono savivaldybė ją pripažino 2024-ųjų nominacijos „Moteris versle“ nugalėtoja.

Laima Jankauskienė (L. J.) – Ringaudų gyventoja, viena nuo septynių mėnesių auginanti dabar jau trimetes trynukes Aivą, Liepą ir Luną.

– Ar pritariate stereotipui, kad moterys yra silpnoji lytis?

I. A.: Nors vyrai stipresni ir fiziškai, ir turbūt emociškai, mažiau jautrūs, šiandien sakyti, kad jie yra stiprioji lytis, neteisinga, manau, viskas jau susilygino.

J. P.: Nepritariu. Akivaizdu, kad moterų ir vyrų lytys turi labai daug skirtumų. Tačiau teigti, kad moteris yra silpnesnė, manau, neteisinga, nes kai kuriose srityse moterys daug stipresnės nei vyrai. Moterys, manau, daro klaidą, kai, norėdamos jaustis lygiavertės vis dar gana vyriškame verslo pasaulyje stengiasi tarsi suvyriškėti. Tai visiškai nereikalinga, nes nuo vyriškesnės elgsenos moteris vyru netaps, o moteriškų stipriųjų savybių taip ir neišnaudos. Moteris prigimtinai gavo labai daug savybių, kurios yra nepakeičiamos ir vyrų labai sunkiai įvaldomos versle. Taigi, gal moteris ir negali pakelti tokio pat sunkaus svarmens sporto salėje kaip vyras, bet tai niekaip jos nepaverčia silpnąja lytimi nė vienoje iš gyvenimo sričių. Tikiu, kad moterims ir vyrams, būtent dėl didelių lyčių skirtumų, nereikia konkuruoti vieniems su kitais. Nereikia vienos iš lyčių vadinti silpnąja, kitos – stipriąja. Geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai abi šios lytys veikia kaip labai stipri, viena kitą papildanti, komanda.

L. J.: Nepritariu! Tai – absoliučiai pasenęs mąstymas. Šiais laikais, manau, tikrai yra daugiau stiprių moterų nei stiprių vyrų.

Veikla: trynukės užsiima tarpusavyje, susigalvoja savų žaidimų. / Regimanto Zakšensko nuotr.

– Ar tarpusavyje dera moters stiprumas ir moteriškumas?

J.P.: Moteris yra moteriškai stipri ir tai natūraliai suderinta gamtos ir neįtikėtinai galinga. Tik gal ne kiekviena moteris šį derinį nori išnaudoti, priimti. Būtent stereotipinis mąstymas, manau, ir bando šiuos du dalykus atskirti. Tarsi moteris turi ką nors nuolat rinktis. Jeigu būsi stipri, būsi nepakankamai moteriška, jeigu norėsi siekti karjeros aukštumų – būsi nepakankamai šeimiška. Jeigu šeimoje norėsi turėti lygiavertę sprendimo teisę – vėl būsi per daug vyriška. Vis dar išgirstu pasakymą „moteris su kiaušais“ ir niekaip negaliu patikėti, kad atsiranda žmonių, kuriems apsiverčia liežuvis taip pasakyti, nes būtent tai puikiai atspindi, kad stereotipinis mąstymas vis dar gyvas. Moteriai nereikia „kiaušų“, kad ji būtų stipri ir žinotų, ko ji nori, ko siekia ir ko yra verta. Ši stiprybė yra labai moteriška, nes moteris gimė neįtikėtinai stipri. Taigi, manau, stiprybės ir moteriškumo atskyrimas yra labai neteisingas. Moteris neturi rinktis, nes būtent moteriška stiprybė padeda gebėti suderinti daug įvairių dalykų efektyviai ir su meile.

I. A: Stiprumas ir moteriškumas tikrai dera tarpusavyje. Nereikia eiti į kraštutinumus. Pavyzdžiui, man patinka būti stipriai, nes jei jaučiuosi fiziškai stipri, taip pat jaučiuosi ir psichologiškai. Tačiau kartu stengiuosi išlaikyti ir moteriškumą, rūpinuosi savo grožiu. Tikrai nereiškia, kad jei būsiu stipri, elgsiuosi kaip vyras ir man bus visiškai nesvarbu, kaip atrodau. Mano nagai turi būti nulakuoti ir tai man netrukdo kilnoti svorių.

L. J.: Be jokios abejonės: dera! Stipri moteris šiais laikais – ne siekiamybė, tokia ji privalo būti. Moteriška moteris ir yra stipri.

– Kokios stiprios moterys jums imponuoja, ką laikote pavyzdžiu?

J. P.: Mano abi močiutės ir mama – šios trys moterys man tikru pavyzdžiu rodė, kad neturiu atsisakyti jokių man svarbių dalykų todėl, kad esu moteris. Todėl nė viena perskaityta įspūdinga istorija apie sėkmingą moterį negali nurungti šių mano autoritetų. Nors močiutės Valentina ir Antanina gyveno turėdamos absoliučiai kitas galimybes, nei dabar turiu aš, jos man ne kartą parodė, kad kiekviena moteris yra savaip stipri, darbštumo, atkaklumo galią. Abi jos buvo labai moteriškos ir mylimos mano senelių. Mano mama man rodo pavyzdį iki šių dienų. Jos dėka man niekada nekilo klausimas: ar man reikia rinktis šeimą, ar karjerą, stiprybę ar moteriškumą. Ji parodė, kad norint – viskas suderinama. Svarbiausia nebijoti klysti, mokėti vertinti tai, ką jau turi, džiaugtis šiandiena ir drąsiai svajoti apie rytojų. Ji dažnai primena: „Norėk visko, juk taip gyventi įdomiau. Svarbiausia neišsigąsk, jeigu ko nors negausi, nes ambicingi tikslai – įdomumui, o ne laimei.“ Gal todėl ir esu gana drąsi imdamasi vis ambicingesnių verslo tikslų, nes žinau, kad man tai tiesiog – įdomus žaidimas, o ne mano laimė. Jeigu turėsiu savo mylimus žmones šalia, laiminga būsiu ir nepasisekus verslo projektui.

Versli: J. Pinkevičienę Kauno rajono savivaldybė pripažino 2024-ųjų „Moteris versle“ nominacijos nugalėtoja. / Regimanto Zakšensko nuotr.

I. A.: Sakau atvirai: neturiu stiprios moters pavyzdžio, į kurį lygiuočiausi. Juk būna, kad įsivaizduoji, kad kuris nors sportininkas yra idealus, o kai tenka daugiau pabendrauti, supranti, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo iš šono. Tačiau mane išties žavi stiprios moterys, kurios sugeba ir vaikus pagimdyti, ir grįžti į sportą, turi tikslą, siekia jo nesiskųsdamos ir neieškodamos lengvesnio kelio. Negalėčiau pasakyti konkretaus vardo ir pavardės, idealo neturiu, galiu tik įvardyti patinkančias charakterio savybes.

L. J.: Stiprios moters pavyzdys? Sunkus klausimas. Kito autoriteto, be savo mamos, neturiu, į ją lygiuočiausi labiausiai.

Stipri moteris šiais laikais – ne siekiamybė, tokia ji privalo būti. Moteriška moteris ir yra stipri.

– Jus taip pat drąsiai galima vadinti stipria moterimi. Kur glūdi jūsų stiprybė?

J. P. Disciplinoje. Tikiu, kad galiu turėti viską, ko tik noriu, jeigu sugebėsiu būti disciplinuota. Disciplina man – ne įspraudimas į rėmus, nepajudinamas taisykles. Disciplina man – gebėjimas žinoti prioritetus kiekviename gyvenimo etape. Todėl aš niekada nesakau, kad neturiu laiko. Visada turiu laiko tam, kam noriu, ir skirtingais gyvenimo etapais norai turi turėti savo vietas ir aiškumą, kokiomis priemonėmis juos patenkinsiu. Kiekvieną rytą pabudusi sau primenu, kad šiandien turiu gyventi taip, kad rytoj galėčiau tęsti ir siekti pačių aukščiausių savo tikslų. Taigi, kiekvieną dieną vis iš naujo įvertinu, kas tą dieną man svarbiausia, ir ar vakar dienos planas išliks toks pat, ar turės būti koreguotas. Netikiu pasakymais, kad mes planuojame, o Dievas juokiasi. Netikiu, kad kas nors iš mūsų juokiasi, bet tikiu, kad gali norėti patikrinti, kaip sugebame priimti besikeičiančias sąlygas, neatsisakant savo tikslų. Aš niekada neatsisakau savo tikslų, niekada nepasiduodu norui dėl jų kovoti, nes žinau, kad priimsiu pokyčių tiek, kiek reikės galutiniam norimam rezultatui pasiekti. Niekada nesitikiu, kad turi būti lengva, bet žinau, kad privalo būti verta. Šis mano požiūris, manau, ir yra esminė mano stiprybė.

L. J.: Esu psichologiškai stipri. Nuo mažų dienų stiprios moters modelis buvo mano mama, turbūt kitokia ir negalėjau užaugti, būti silpna net negalėčiau.

– Kas, jūsų nuomone, lemia, kad moterys užauga arba tampa stiprios?

I. A.: Aš stipri tapau ir pagrindiniu tikslu nekėliau ką nors laimėti, ką nors aplenkti. Fizinė stiprybė man asocijuojasi su psichologine stiprybe. Man patinka tas jausmas. Mano požiūriu, jei gerai padirbėsiu treniruotėje, stipresnis bus ne tik kūnas: turėsiu stipresnę valią, lengviau pakelsiu psichologines problemas. Juk tie žmonės, kurie silpni fiziškai, dažniausiai būna silpni ir psichologiškai. Tie dalykai tarpusavyje labai glaudžiai susiję.

Anksčiau lygybės ženklo dėti tarp fizinės ir psichologinės stiprybės negalėjau. Tai ateina su patirtimi. Dabar jau keleri metai galiu. Man lūžio taškas buvo, kai 2021 m. dėl dopingo taisyklių pažeidimo diskvalifikavo dvejiems metams. Sąmoningai nieko nevartojau, gal draudžiama medžiaga – higenaminu – buvo užteršti papildai, nes nė ant vienų pakuotės ši medžiaga nebuvo nurodyta. Tada supratau, kad galiu sakyti, ką noriu, niekas nepasikeis. Tiesiog turiu pati savimi tikėti ir nepalūžti. Kad suprasčiau, kas įvyko, ir persilaužti užtruko metus. Manau, tai, kas baisiausia mano atveju, jau nutiko, dabar man jau niekas nebaisu. Po to atvejo jaučiuosi itin sustiprėjusi psichologiškai, žinau, ko noriu ir ką daryti, kad pasiekčiau savo tikslą, aplinkinių palaikymo praktiškai nebereikia.

Vaikystėje sportiškumo atžvilgiu talentingu vaiku nebuvau, mokykloje nekenčiau kūno kultūros pamokų, niekam nė mintis nekilo, kad būsiu sportininkė. Tačiau nuo vaikystės buvau labai užsispyrusi. Per pamokas man nesisekdavo padaryti 30 atsilenkimų. Tačiau, kas man labiausiai nesisekė, būtinai norėdavau padaryti, įrodyti kitiems, ir, žinoma, sau, kad galiu. Tą užsispyrimą iškart pastebėjo ir treneris. Mano pasiekimai nebuvo lengvi.

Stipri: I. Adomavičiūtė  pernai Paryžiaus olimpinėse žaidynėse pavienių dviviečių valčių klasės irklavimo varžybose kartu su porininke K. Kralikaite iškovojo penktą vietą. / I. Adomavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

J. P.: Manau, aplinka, kurioje auga mergaitės, turi vieną didžiausių poveikių. Kalbu ne tik apie šeimą, bet ir mokyklas, įvairių komunikacijos kanalų poveikį ir pan. Taigi, ne kalbos, o realūs pavyzdžiai mergaičių įgalinimui įvairiose srityse nuo pat vaikystės yra labai svarbu. Mane tėvai augino kaip visų savo svajonių galinčią siekti moterį, o ne žmogų, kuris tikėsis, kad svajones už mane išpildys kas nors kitas, pvz., vyras. Linkiu kiekvienai mamai ir tėčiui, auginantiems dukras, suprasti, kiek daug jie gali padėti mergaitei užaugti stipria, savimi pasitikinčia moterimi.

L. J.: Pritariu, kad galima ne tik augti psichologiškai stipriai, bet ir tą stiprybę įgyti ar tapti dar stipresnei ištikus sunkumų. Kai trynukėms buvo beveik septyni mėnesiai, mane paliko vyras. Nėštumas buvo sudėtingas, nebuvau atsigavusi po jo ir sunkaus gimdymo, o mergytės – dar kūdikėliai. Šokas, nežinomybė – pradžia buvo labai sunki, vien ašaros. Tai truko savaitę. Vieną rytą atsikėliau ir pasakiau sau: privalau stotis ir eiti, nes turiu tris vaikus, negali būti tik aš. Jei nebūčiau buvusi stipri psichologiškai, turbūt būčiau nesusitvarkiusi su šia situacija. Žinoma, mane labai palaikė tėvai, ypač tėtis, kuris ir anksčiau sakydavo, kad jei atsitiks taip, kad tapsiu vieniša mama, ne tragedija, užsiauginsiu viena, be vyro. Be to, paprašiau pagalbos – nuėjau pas psichologą. Jis padėjo išsipasakoti, suprasti, kas buvo negerai, kodėl taip atsitiko. Man buvo paskirta socialinė darbuotoja, grįžo seni draugai – jie sukūrė gerą psichologinę atmosferą. Visa tai, kartu su vidine stiprybe, man padėjo atsistoti ant kojų.

Tai, kad likimas apdovanojo iš karto trimis mažylėmis, yra pranašumas. Kai auga vienas vaikas jam labiausiai reikia mamos. Dėl to ir sunku, kad mamos negali turėti nė kiek ramybės, visą dėmesį turi sutelkti į vaiką. Man lengviau dėl to, kad trynukėms smagiau, kad jos turi viena kitą, užsiima tarpusavyje. Žinoma, poreikiai išlieka, ypač dabar ir to dėmesio reikia išties daug, vakare jėgų visai nebelieka, tik kristi į lovą.

Žinoma pasitaiko sunkių dienų, tačiau jų – mažai, save padrąsinu: viskas praeina. Esu pozityvi, į viską žvelgiu optimistiškai, tai padeda susitvarkyti beveik visose gyvenimiškose situacijose.

Teko būti ir stipriai fiziškai. Kaip dukras nuraminsi, kai visos trys pradeda verkti? Prisimenu jų kūdikystę: gaminu valgį, vienoje rankoje šaukštas, ant kitos – kuri nors mergytė, kitos dvi – šalia ant grindų supamuosiuose gultuose, kuriuos paeiliui sūpuoju koja. Nuolat tekdavo daryti kelis darbus vienu metu, atrodo, kitaip net nesugebėčiau.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra