Mažylių mažėja

Iki 2020 m. Lietuvoje turėtų nelikti didžiulių vaikų globos namų. Ši reforma turėtų paliesti ir kūdikių namus. Tokių šalyje yra penki. Kaune jie įsikūrę žalioje Vilijampolės oazėje.

Saulės atokaitoje įrengtoje žaidimų aikštelėje krutėjo iš tolo į spalvotus kamuoliukus panašūs mažyliai. Pirmas įspūdis – kiekvienam mažyliui – po auklę. Tiesa, toks įspūdis susidarė tik todėl, kad mažesnieji Kauno kūdikių namų gyventojai gyvena kitu ritmu – tuo metu jiems buvo miego laikas.

Dabar čia gyvena 35 mamų palikti mažyliai. Metų pradžioje jų buvo dar 45. Per kelis mėnesius dalis kūdikių buvo įvaikinti, jiems rasti globėjai arba jie grįžo į savo biologinę šeimą. Tokiems pat žygiams rengiami dar devyni institucinės duonos ragavę kūdikiai.

"Tikiu, kad mažųjų perkėlimas į šeimas bus aktyvus. Anksčiau ar vėliau, na gal ne per šiuos metus, bet kūdikių namuose jų nebeliks. Iš esmės kūdikių namų klausimas aktualus dar kokius metus", – situaciją aiškino 20 metų šiai įstaigai atidavusi Kauno klinikų filialo Vaikų reabilitacijos ligoninės "Lopšelis" kūdikių namų direktorė Audronė Prasauskienė.

Socialinių reikalų ministerijoje vyksta didžiulis projektas – deinstitucionalizacija, o kartu ir vaikų globos namų panaikinimas ir siekis kuo daugiau vaikų išlaikyti jų biologinėse šeimose, perkelti į mažas, kelių asmenų globos bendruomenes.

Kartu vertinama situacija globos įstaigose, darbuotojai – kai išeis vaikai, kokios paslaugos galėtų būti teikiamos.

Sukėlė sumaištį

Didžiųjų vaikų globos namų naikinimas – svarbus pokytis Lietuvoje. Direktorė A.Prasauskienė prasitarė, kad kūdikių namai pagal Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymą yra priskiriami sveikatos priežiūros įstaigai. Tai kas čia vyksta – Sveikatos ministerijos kompetencija. Ministerija išleido įstatymą, kad nuo šių metų į kūdikių namus gali pakliūti vaikai, kurie atitinka paliatyviosios pagalbos indikaciją – tai nepagydomai sergantys mažyliai.

Šmaukšt ir nukerta, kad nuo sausio 1 d. į kūdikių namus vaikai negalės patekti.

"Šmaukšt ir nukerta, kad nuo sausio 1 d. į kūdikių namus vaikai negalės patekti. Mano žiniomis, kiti kūdikių namai išsiėmė licencijas teikti trumpalaikes socialinės globos paslaugas. Mes irgi galvojome apie tokį kelią, bet Kauno savivaldybė puikiai tvarkosi, rado globėjų ir, atrodo, kad mums nebereikės iš naujo į tą upę bristi", – sprendimu džiaugėsi A.Prasauskienė.

Direktorė pastebi, kad paliatyviosios pagalbos indikacijas atitinkančių vaikų būna nedaug. Kauno kūdikių namuose pastarąjį kartą toks vaikelis buvo prieš trejus metus.

Paliatyviosios pagalbos paslaugos skiriamos ligoniams, sergantiems gyvenimą trumpinančia, nepagydoma, progresuojančia liga, kurios bent vienas iš nurodytų progresavimo požymių yra raštiškai gydytojų konsiliumo ar gydytojų konsultacinės komisijos patvirtintas medicininėje dokumentacijoje.

"Paliatyvioji pagalba yra patvirtinta sveikatos ministro, yra reikalavimai, kas ją turi teikti. Mes ją teikiame, tačiau, kad galėtume ją teikti, turėjome išsiimti licenciją. Kūdikių namuose tą paslaugą galima teikti be licencijos, tiesiog priimti tuos vaikus", – niuansus aiškino direktorė.

Gyvenimo veidrodžiai

Kauno kūdikių namų vadovė atvirauja, kad 99 proc. mažųjų gyventojų kilmė iš socialinės rizikos šeimų. Prieš keletą metų Lietuvos kūdikių namuose vykdyti tyrimai atskleidė sukrečiančius faktus. "40 proc. kūdikių namuose gyvenančių vaikų turi visą arba dalinį alkoholinį vaisiaus sindromą. Didžioji dalis tų atvejų – apie 70 proc. – buvo nediagnozuota", – realybę atskleidė A.Prasauskienė.

Skelbta, kad maždaug vienas iš 100 vaikų kenčia nuo pasekmių, kurias sukelia mamos alkoholio vartojimas. Direktorė pastebi, kad dėl alkoholinį vaisiaus sindromą kenčiančių vaikų Lietuva ne vienintelė. Europoje tokių atvejų taip pat nemažai. Remiantis pasauline statistika, maždaug trys vaikai iš tūkstančio serga vaisiaus alkoholio sindromu. Skaudžiausia tai, kad tokių atvejų ne mažėja, o atvirkščiai.

"Jei tie vaikai patenka tiesiai į šeimas, įtėviai įsivaizduoja, kad su juo viskas gerai. Kai ima lįsti elgesio ar raidos problemos, paaiškėja, kad tas vaikas turi alkoholinį vaisiaus sindromą, kuris nebuvo diagnozuotas. Alkoholinis vaisiaus sindromas yra labai sudėtinga būklė, ir tų vaikų prognozė sudėtinga, net kai su jais tikslingai ir prasmingai leidi laiką", – nežinotą ar nutylėtą riziką mini direktorė.

Tėvai ar globėjai turi būti susipažinę su vaiko sveikata. Sveikata yra ne tik fizinė, bet ir psichinė bei emocinė. Apie paimtą vaiką įtėviai turi žinoti viską. "Tokia išsami diagnozė pas mus yra gana naujas dalykas. Ne visi gydytojai, net ir studijuodami, su ja susiduria ir ne visi taip lengvai atpažįsta", – apie vis dar mažai gvildenamą skaudulį aiškino direktorė.

Jei tie vaikai patenka tiesiai į šeimas, įtėviai įsivaizduoja, kad su juo viskas gerai. Kai ima lįsti elgesio ar raidos problemos, paaiškėja, kad tas vaikas turi alkoholinį vaisiaus sindromą, kuris nebuvo diagnozuotas.

Paženklintas institucijos

Vaisiaus alkoholio sindromas – ne vienintelė dažno kūdikių namų mažylio gyvenimą paženklinusi diagnozė. Gyvenimas globos įstaigoje ankstyvaisiais gyvenimo metais yra rizikingas ir kitais atžvilgiais.

"Jeigu vaikas ankstyvuoju raidos laikotarpiu bent šešis mėnesius praleidžia globos įstaigoje, jo raida, nepriklausomai nuo to kiek dėmesio, šilumos ir meilės jis gaus, vėliau bus sutrikdyta. Tai labai daug pasako", – tęsė Kauno kūdikių namų vadovė.

Specialistė rėmėsi senesniais tyrimais. Mokslininkų grupė iš Anglijos tyrė smegenų vystymosi pokyčius, atlikdama vaizdinius tyrimus, ir nustatė, kad tam tikros smegenų sritys pakinta, jei vaikas gyvena globos įstaigoje ankstyvuoju raidos laikotarpiu.

"Kuo mažiau įvairios stimuliacijos vaikas gauna – prisiglaudimų, nešiojimo, kalbėjimo, natūralios motiniškos meilės, tuo jo raida emocine prasme vėliau yra blogesnė", – dėstė A.Prasauskienė. Tuštėjančių Kauno kūdikių namų vadovė tarsi leitmotyvą kartojo, kad idėja, jog vaikai neturi augti globos įstaigose, yra sveikintina.

Tai direktorė kartojo žvelgdama pro praviras duris į palaimingai miegantį mažylį. Auklytė pravėrė duris plačiau ir pakvietė užeiti ramindama, kad kūdikiai giliai įmigę. Vienoje patalpoje trys lovelės. Tipiška miegančio kūdikio poza atmestomis į šonus rankelėmis kėlė šypseną, o gerklėje strigo graudulys – kažkam šis stebuklas buvo nereikalingas.

Misija lieka kilni

"Dabar pirmiausia mes esame reabilitacijos įstaiga ir į tas nišas, kurios atsiveria kūdikiams iškeliavus į jiems tinkamesnę aplinką, mes galėsime plėsti savo reabilitacijos paslaugas", – jau esamą ir būsimą įstaigos misiją pabrėžė A.Prasauskienė.

Direktorė nuklydo prisiminimais atgal. Kai tik pradėjo dirbti – buvo tik kūdikių namai. "Būdavo ir verkdavau, ir vėl eidavau, ir vėl grįžusi į kabinetą užsidarydavau ir verkdavau. Ilgainiui suvokiau, kad mano darbas ne gailėti, o daryti, kad būtų geriau. Visos šitos reabilitacijos ir atsirado dėl šio tikslo", – šyptelėjo solidžią darbo patirtį turinti moteris.

Dar 1994 m. įstaiga išsikėlė tikslą, kad vaikai į kūdikių namus nepatektų arba kuo trumpiau čia užsibūtų. Įsikišti į geriančių ar narkotikus vartojančių šeimų gyvenimą įstaigos darbuotojai negalėjo, tad stengtasi padėti bent toms šeimoms, kurios augina neįgalius vaikus.

1995 sausio 15 d. buvo atidarytas nedidelis padalinys šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus. Tėvai galėjo atvesti mažylius kaip į darželį, nes sunkių, neįgalių vaikų į normalius darželius tada nepriimdavo. Kad nereiktų jų atiduoti į kūdikių ar vaikų namus, juos dienai palikdavo, o vakare tėvai pasiimdavo.

"Tai buvo labai populiaru. Tokių žmonių, kurie važiavo klausti, konsultuotis, buvo vis daugiau ir daugiau. Iš to išsivystė čia teikiamos reabilitacijos paslaugos", – įstaigos plėtrą dėstė vadovė.

"Reikia suprasti tėvus, ypač jei negalia sunkesnė. Nuolat – 24 valandas per parą, 365 dienas per metus būti su sunkiu neįgaliuoju yra be galo sunku. Tėvams reikia pailsėti, reikia ir atostogų. Šitos paslaugos tik dabar pradedamos kurti", – kitų rūpesčiais dalijosi A.Prasauskienė.

Užsieniečiai drąsesni

Pastaraisiais metais tokių vaikų, kuriuos tėvai tik dėl negalios paliktų kūdikių namuose, pasak direktorės, nebuvo. Pastarasis labai skaudus atvejis – berniukas su Dauno sindromu. Labai pasiturinti Kauno šeima susilaukė vaiko būdami vyresnio amžiaus. Dauno sindromui būdingi požymiai buvo nelabai pastebimi. Tik dviejų mėnesių mažyliui buvo patvirtinta diagnozė.

"Bandėme aiškinti, pasakoti ir skatinti tėvus pasiimti. Labai gaila, bet tėtis dar lankė tą berniuką, o mama nukirto kaip kirviu, ir viskas. Tai buvo ko gero paskutinis atvejis prieš kokius trejus metus", – prisiminė A.Prasauskienė.

Netrukus berniukas Dauno sindromu buvo įvaikintas. Lietuvoje yra agentūra, dirbanti su neįgalių vaikų įvaikinimu. Kasmet paima po du tris vaikus, turinčius raidos sutrikimų ir dažniausiai su Dauno sindromu. Pasak direktorės, dažniausiai tie vaikai išvažiuoja į JAV. Amerikiečiai nemato didelės problemos įsivaikinti neįgalų vaiką, nes jų šalyje sutvarkyta sistema, kuri padeda šeimai, jie sulaukia visokeriopos pagalbos – finansinės, socialinės.

Lietuvoje ši sistema kol kas neveikia. "Turėdamas neįgalų vaiką sunkiausia, kad pas mus Lietuvoje lieki pats vienas su savo neįgaliu mažyliu. Aišku, šeimos gauna pašalpas, tačiau socialinė pagalba yra nepakankama", – bendravimo su likimo nuskriaustų vaikų tėvais patirtimi dalijosi direktorė.

Atjauta ir požiūris

Direktorė prisiminė dar vieną iš dalies įkvepiančią jaunos mamos istoriją. Jos šeima buvo išvykusi į Skandinaviją, kai jauna moteris pagimdė labai neįgalų berniuką. Pagalbos ji nesulaukė nei iš artimųjų, nei iš valstybės. "Mūsų gydytoja sužinojo apie tos mergaitės situaciją. Jauna mama buvo ant psichinio išsekimo ribos, kai pas ją nuvykome", – riziką likti vienam su savo nelaime pabrėžė A.Prasauskienė.

Buvo sutarta, kad mama galėtų palikti berniuką kažkuriam laikui įstaigoje. Taip ji pamažėle pailsėjo. Ilgainiui jauna mama išdrįso berniuką palikti ilgesniam laikui ir nuvyko pas šeimą į Skandinaviją. Iš ten grįžo švytinti. Ji išsiaiškino, kokios pagalbos sulauktų su mažyliu svetimoje šalyje, kaip visas procesas vyksta ir dabar jau kraunasi lagaminus bei rengiasi išvažiuoti.

Galima sakyti, koks čia gėris, kad jauna moteris emigruoja. Tačiau ji nepaliko valstybės rūpesčiui savo neįgalaus mažylio. Direktorė įsitikinusi, kad pas mus kol kas trūksta deramo požiūrio, žmogiškos atjautos tiems, kurie augina neįgalius vaikus. Vaiko problemos veikia visos šeimos gyvenimą.

"Dažnai mus kaltindavo, kad mes čia prisigalvojame visokių diagnozių, jog tie vaikučiai nesveiki. Esą jie visiškai sveiki. Taip, jie vaikštantys, taip, jie su dviem kojomis, dviem rankomis, tačiau tas laikas kūdikių namuose net ir trumpam daro įtaką jų raidai", – gyvenimo institucijoje paliekamus randus visam gyvenimui pabrėžė A.Prasauskienė.