Žinomi Lietuvos istorikai, filosofai, politologai, literatai ir kiti visuomenės atstovai antradienį paskelbė atvirą laišką, kuriame moraline klaida pavadino Lietuvos valstybės skirtą oficialią paramą prieštaringai vertinamo 1941 metų Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Brazaičio perlaidojimui.

Atviras laiškas, tarp kurio signatarų yra istorikai Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Alvydas Nikžentaitis, Šarūnas Liekis, Egidijus Aleksandravičius, filosofai Gintautas Mažeikis, Leonidas Donskis, politologas Raimundas Lopata, poetas Tomas Venclova, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius bei kunigai Tomas Šernas ir Rimas Mikalauskas paskelbtas praėjus daugiau kaip trims savaitėms po perlaidojimo ceremonijos.

„Neseniai įvyko valstybės remiama Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio perlaidojimo ceremonija. Ši ceremonija ir ją lydėjęs šio žmogaus gyvenimo ir veiklos iškilmingas minėjimas buvo didelė moralinė klaida. Aukštintas ir lyderiu laikomas buvo žmogus, kuris neišlaikė pagrindinio lyderystės egzamino, nes nebuvo teisingas ir neužstojo nekaltų bendrapiliečių“, - rašoma laiške.

„Mes, žemiau pasirašiusieji Lietuvos piliečiai ir jų palikuonys, ryžtingai pasisakome prieš Lietuvos Vyriausybės, Lietuvos Seimo, Kauno miesto pareigūnų ir kitų oficialių asmenų sprendimą pagerbti 1941 metais birželio-rugpjūčio mėnesiais - nacių okupacijos metu - veikusios Laikinosios Lietuvos vyriausybės vadovą Juozą Ambrazevičių, išeivijoje pasivadinusį Brazaičiu“, - teigia laiško autoriai.

Pasak jų, „visą savo gyvavimo laikotarpį Laikinoji vyriausybė deklaravo siekį prisidėti prie Europos sutvarkymo “naujais pagrindais„ ir vykdė naciams palankią politiką“.

„Vyriausybė, kuri dalį savo piliečių atidavė diskriminacijai ir persekiojimui, o vėliau negynė jų nuo masinių žudynių, kurias vykdė okupantai ir jų kolaborantai, negali vienareikšmiškai teigti kovojusi už laisvę. Su žmogiškumu prasilenkiantys žodžiai ir veiksmai visiems laikams aptemdė ir suteršė visa tai, ką Laikinoji Vyriausybė tariamai pasiekė nesėkmingai bandydama įtvirtinti Lietuvos suverenitetą. Ko vertas suverenitetas, kurio įgijimo kaina - nekaltų žmonių kraujas?“ - teigiama laiške.

Jo autoriai pabrėžia, kad teisę į privačią ceremoniją turėjo J.Brazaičio šeima ir draugai.

„Tačiau Lietuvos Vyriausybė, oficialieji asmenys ir kiti iškilmėse dalyvavę šalies pareigūnai, viešai pagerbdami Juozą Ambrazevičių-Brazaitį bei skirdami lėšų jo perlaidojimui bei paminėjimui, daugeliui žmonių sukėlė sumaištį dėl pamatinių vertybių, kuriomis remiantis sukurta Lietuvos Respublika“, - rašoma laiške.

Iš viso laišką pasirašė daugiau kaip 40 žmonių.

Lietuvos Vyriausybė skyrė 30 tūkst. litų palaikams perlaidoti, bet dabartiniai šalies vadovai gegužės 20 dieną vykusioje ceremonijoje nedalyvavo. Urna su velionio palaikais, parskraidinta iš Jungtinių Valstijų, buvo nuleista į kapo duobę Kaune, Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje. Ceremonijoje dalyvavo buvę Lietuvos vadovai Valdas Adamkus ir Vytautas Landsbergis, Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas, ji iškilmingai baigta Lietuvos himnu, kurį grojo kariuomenės orkestras.

Laikinoji vyriausybė buvo paskelbta per Lietuvių aktyvistų fronto, kuris bendradarbiavo su vokiečiais, surengtą 1941 metų Birželio sukilimą, kilusį prasidėjus karui tarp nacių Vokietijos ir su ja iki tol bendradarbiavusios Sovietų Sąjungos.

Kai kurie lietuviai laukė karo, sovietų išvijimo ir vokiečių atėjimo, ypač dėl sovietų teroro, kuris didžiausią mastą pasiekė žudymais ir trėmimais birželio mėnesį. Susikūrusi Laikinoji vyriausybė pasveikino Hitlerio Vokietijos kovą su bolševizmu ir pareiškė, kad jungiasi į naujos Europos statybą. Tačiau jau pirmosiomis Vokietijos invazijos savaitėmis Lietuvoje prasidėjo pogromai, kuriuose nužudyti tūkstančiai žydų.

Pats J. Brazaitis vėliau Vokietijos okupacijos metu aktyviai veikė antinacistiniame pogrindyje, o keturi Laikinosios vyriausybės nariai pateko į vokiečių konclagerius.

Karo metais vengdamas suėmimo J.Ambrazevičius pakeitė pavardę į Brazaičio, o 1944 metais, artėjant antrajai sovietų okupacijai, pasitraukė į Vokietiją, 1951-aisiais jis persikėlė į Jungtines Valstijas, kur dalyvavo išeivių lietuvių veikloje.

Lietuvoje vertinami J.Brazaičio nuopelnai lietuvių literatūrai, jo mokslinė ir pedagoginė veikla. Tarpukariu jis dėstė Vytauto Didžiojo universitete, dirbo žurnalistinį darbą, parašė kelias biografines knygas.