– Jūsų įmonės darbuotojai dalyvavo paimant šuniukus iš daugyklų. Kokia buvo šuniukų būklė?

– Ne tik iš Kauno ir Jonavos rajonų daugyklų esame paėmė šuniukus, bet ir iš kitų Lietuvos vietų, iš viso esame paėmę apie 200.

– O teismo sprendimai tik dėl dviejų?

– Kol kas sulaukėme dviejų teismo sprendimų, kurie buvo paskelbti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų sausio 28 d. ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų sausio 29 d., abu sprendimai skirtingi.

– Jonavos teismas nusprendė grąžinti 55 šuniukus ir skyrė 700 eurų baudą, Kauno apylinkės teismas iš Kleboniškio paimtų šuniukų savininkams skyrė 1 025 eurų baudą ir 81 šuniuką konfiskavo. Kaip jūs vertinate šią situaciją?

– Teismas nesugebėjo pažvelgti aukščiau biurokratinių paieškų, pamiršo, kad gyvūnas jusli būtybė. Motyvacija, kad nepakanka įstatyminės bazės ir įstatymo parašytų aiškių eilučių, bet matome, kad kitam teismui pakako. Kalbant apie patį sprendimą, pamirštant emocijas, teismas, nuspręsdamas ir nutardamas, kad asmuo elgėsi žiauriai, pritaikė bausmę už žiaurų elgesį su gyvūnais, nusprendė juslią būtybę, kuri negali pasiskųsti, išsikviesti tarnybų, grąžinti atgal šeimininkams – kankintojams. Teismas konstatavo, kad asmuo, kuris nepripažino, jog žiauriai elgėsi su gyvūnais, tikriausiai pasitaisys. Argumentuota, kad savininkas pagerino sąlygas: išnuomojo konteinerius šunims laikyti ir nusipirko kilimėlius.

J. Gustaitienė/Vilmanto Raupelio nuotr.

– Žmogus širdies neturi, kai laiko 55 šuniukus tamsoje, sergančius, mažuose narvuose, pūlingus – sunku suvokti. Žmogui, kuris neturi širdies, grąžinami šunys.

– Iš tų daugyklų šunys yra tokie sunaudoti. Sąlygos buvo skirtingos, ir šunys elgėsi skirtingai. Jiems trūko priežiūros – dėl to niekas nediskutuoja, visi pritaria, tačiau mes matėme ir kitus dalykus – nebuvo suteikta greita pagalba. Pas mus iš Jonavos pateko šuo viduriuojantis krauju ir mes vargome mėnesį, kol radome priežastis bei pagydėme. Pateko šuo, kuriam buvo ausų hematoma, ji kokį mėnesį buvo negydoma, o dabar šuo pagydytas. Visi šunys buvo psichologiškai suluošinti. Kai kurie gyvūnai iki šiol nesupranta elementarių dalykų, sutrikusi raida, kitoks vystymasis, sunku vaikščioti. Jei šuniukas nesuprato, kad jis gali tuštintis ne į savo maisto dubenį, mums reikėjo kelių savaičių, kol išmokėme, kad jie turi guolį ir nereikia jo pridergti. Girdant vienus iš daugyklos paimtus šuniukus, bijojome, kad jie nesprogtų gerdami vandenį. Jie bijojo, kad ateityje nebegaus jo. Baimė, kad greitai neliks maisto.

– Bet jums širdys dabar turėtų plyšti. Rūpinotės, gydėte, o dabar žinote, kad vėl tam pačiam žmogui reikės grąžinti.

– Esu beveik tikra, kad jie negrįš – vidinė nuojauta. Mes darysime viską, dėsime visas pastangas, kad tie šunys negrįžtų. Tūkstančiai žmonių, ypač jaunimas, aiškiai transliuoja visai Lietuvos valstybei, įstatymų leidėjams, teismams, specialistams, kad mes norime kitokios gyvūnų gerovės kokybės. Žmonės budėjo, nemiegojo paromis, darbuotojai ir aš taip pat. Tai buvo iššūkis, džiaugiuosi, kad galėjome, padarėme, dėkojame visuomenei, kurie prisidėjo, gelbėjo, nešė būtiniausius daiktus, maistą. Visuomenė aiškiai pasakė: viskas, stop, užtenka. Reikia kitokių sprendimų.

– Gal ir gerai, kad Jonavos teismo toks sprendimas? Kai buvo vajus, visa visuomenė buvo sujudusi, o paskui – tarsi užsimiršo. O dabar toks akibrokštas ir visi staiga vėl prisiminė. Gal tai – į naudą?

– Aš nematau didelės tragedijos dėl tokio sprendimo. Iš Jonavos persikels į kitą teismą, kur niekas negali pasakyti, kokie vietiniai ryšiai, kokios sąsajos. Manyčiau, kad kitame teisme ši byla turėtų vykti kitaip. Mažai galiu komentuoti, kadangi aš esu tik liudininkė. Mes, organizacijos, kurios dalyvavome, bandėme pateikti prašymą tapti šalimis, bandėme prašyti, kad prijungtų prie trečiųjų šalių, tačiau tai nesvarstyta ar atmesta, negaliu pasakyti. Mes negalime patikrinti, ar viskas pateikta, ar visi įrodymai pasiekė teismą. Nežinome, kaip teismas vertino tam tikrus momentus – Jonavoje devyniolika šunų tiesiog dingo. Atvykę inspektoriai suskaičiavo esančius augintinius ir surašė aktą, kiek gyvūnų paimta, tada dar buvo sprendžiama, kiek ir kokios organizacijos gali priimti gyvūnų. Kai gyvūnai jau buvo vedami išvežti, pastebėta, kad jų trūksta. Lyg ir sako, kad šešis šunis atidavė šeimininkams, o kur kiti trylika?

– Suskaičiuota daugiau, nei buvo atvežta į prieglaudas?

– Devyniolika tiesiog dingo. Norėčiau pamatyti, kaip teismas vertino šią situaciją, ar buvo nagrinėjama. Man iki šiol įdomu, ar tie gyvūnai gyvi, kur jie.

– Toks įspūdis, kad teisėsauga, teismas gyvena kitame pasaulyje, jiems atrodo, jog sprendimas bus priimtas tyliai, jie pamiršta viešąją erdvę, Andriaus Tapino įtaką. Esu skaitęs, kad 2012 m. Jungtinėje Karalystėje atliktas tyrimas, išaiškinęs, jog šunų gyvūnų nelegalios kontrabandos mastas įvertintas 300 mln. svarų sterlingų, rudenį jūs užsiminėte, kad esate girdėjus, jog tai elementari mafija, kuri uždirba didelius pinigus.

– Gerą temą užkabinote, nė viena teisėsaugos institucija nenagrinėjo šio momento per šią prizmę. Man iki šiol yra klausimas, kodėl teismas grąžina šunis atgal? Kodėl teisėsauga nesuskaičiavo, kiek nesumokėta pajamų mokesčio į biudžetą? Tie asmenys priklauso juodajai rinkai ir nemoka mokesčių. Vienas šuniukas, kuris gyvena pas mus, paimtas iš Jonavos daugyklos, jis Amerikos tinklalapyje kainuoja 6 tūkst. Yra prancūzų buldogai, kurie kainuoja 50 tūkst., 100 tūkst. Yra asmuo Lietuvoje, kuris panašiomis kainomis eksportuoja šunis, nežinau, ar jis moka mokesčius.

– Kuo tie šunys ypatingi?

– Yra FCI patvirtintos veislės, standartinės veislės, tačiau žmonės visada ieško kažko įdomiau. Prancūzų buldogai būna įvairių spalvų, kurių FCI nepripažįsta – karamelinės, lelijinės, jos neregistruojamos, todėl veisiamos be dokumentų ir kaina kyla. Patys brangiausi – ilgaplaukiai prancūzų buldogai. Jie kainuoja 50 tūkst., o jei yra galimybė, kad jie su genu ir palikuonys bus ilgaplaukiai – 100 tūkst. Nežinau, kodėl teisėsaugai neįdomu.

Girdant vienus iš daugyklos paimtus šuniukus, bijojome, kad jie nesprogtų gerdami vandenį. Jie bijojo, kad ateityje nebegaus jo.

– Tada elementarūs dalykai visiems žmonėms svarbūs, nes gyvūnais reikia pasirūpinti. Paimkite ir sutvarkykime tą įstatymų bazę.

– Kartais galvoju, kad politikai nori nueiti lengviausiu keliu – populiarių sprendimų keliu. Išsiaiškinti, kodėl reikia veisiamus gyvūnus registruoti, kastruoti. Ko trūksta kontrolei? Man, dirbančiai privačiam sektoriui, kai kyla klausimų, kviečiu kolektyvą ir diskutuojame.

– O gyvūnai, kurie buvo paimti ir pateko pas jus, iš kokių lėšų juos maitinote, gydėte?

– Skaudi tema... Gyvūnų globos ir gerovės įstatymuose aiškiai parašytas vienas punktas: valstybiniam veterinarijos inspektoriui nustačius, kad gyvūnai blogai prižiūrimi, ir priimtas sprendimas juos paimti, kreipiamasi į savivaldos administraciją ir direktorius turi užtikrinti šių gyvūnų išlaikymą. Tuo metu, kai stovi minia, inspektoriai, šunys, policija, visi, atrodo, tik imkite ir vežkitės. Bet kitą dieną, kai reikia seniūno parašų, mes išgirstame, kad jis pagalvos, taip praeina savaitė. Tada teigia, kad negali apmokėti. Aš turėčiau nepasitikėti valstybe, tai ne pirmas kartas. Panašus atvejis – Lazdijų byla. Bylinėtis nenaudinga, bet noriu įrodyti, kad mes esame teisūs, kai prašoma paimti, išgelbėti, išgydyti, o paskui atsisakoma mokėti. Teismas neatskiria pinigų už paslaugas ir išlaidų, t.y. du skirtingi dalykai, kai mes atliekame paslaugą, išrašome sąskaitą, o vietiniai savivaldai tai tampa išlaidomis, kurias turi išsireikalauti iš savininkų. Ne mes turime išsireikalauti išlaidas, mes suteikėme paslaugas.

– Už visą šunų išlaikymą ir priežiūrą jums nebuvo sumokėta?

– Skirtingose savivaldybėse skirtingai. Galėčiau padėkoti Kauno rajono savivaldybei, kur gerbiamas meras pasikvietė jau kitą dieną ir domėjosi. Aš suprantu ir pačią savivaldybę, kai jie neturi biudžete nusimatę lėšų.

– Čia ne milijonai...

– 81 šuo. Per mėnesį susidaro suma. Žinoma, mes gavome už vieną mėnesį, už antrą neturėjo lėšų. Tada prašė, kad laikytume šunį už 2 eurus, šiaip ne taip susiderėjau, kad už 3,60 euro su PVM.

– Čia vienai dienai?

– Taip, už vieną šunį. Mes prašėme žmonių, kad, jei gali, atneštų paaukoti geresnio maisto, nes už 3,60 euro mes niekaip negalėtume suteikti to. Tiems šunims dar ir medikamentų reikia.

– Ar po šio skandalo ir visuomenės susidomėjimo situacija pagerėjo?

– Tada, kai vyko daugyklų vajus, buvo vilties, kad dabar po kančių šoksime ant aukštesnio laiptelio – išsivalysime, susitvarkysime, visos daugyklos bus tikrinamos, legalizuojamos. Visuomenė atsipeikės, nepriims šuniukų iš nelegalių daugyklų ir nebebus problemų, pamiršime viską kaip kažkokį košmarą. Tačiau niekas nenutiko... Esu pikta iki ašarų. Prieš Kalėdas masės skelbimų, ieškančių veislinių konkrečių šuniukų. Jei mes, gyventojai, kuriama paklausą, taip sukuriame pasiūlą. Dėl paklausos tik didės kaina. Tie taškai, kurie neužsidarė, kurį laiką pabuvo pasislėpę, dabar vėl prekiauja šuniukais.

Feisbuko nuotr.

– Ši situacija jiems išėjo į naudą?

– Pakėlė kainą, eliminavo konkurentus, šuniukų sumažėjo, o kaina padidėjo. Niekas nepasikeitė ir tai labai liūdna. Negaliu sakyti, kad mūsų valstybės atstovai nieko nedaro. Jie stengiasi, bet ne pakankamai.