– Deividai, kaip prasidėjo jūsų kelionės ir karjera?

– Turbūt reikėtų sugrįžti dar į mokyklos laikus, kai nusprendžiau rinktis statybų inžinerijos studijas. Prieš tai kelerius metus buvau savanoriu ir man tikrai patiko tas gyvenimo būdas – svajojau tapti karininku. Visgi, pasirinkau statybų inžineriją ir savo karjerą pasukau šiuo keliu.

Baigęs mokyklą įstojau į Statybų inžinerijos studijas, bet pamačiau, kad reikia šiek tiek daugiau pinigų nei aš sau galėjau leisti. Tada su savo mergina nusprendžiau išvykti į Angliją ir šiek tiek užsidirbti mokslams, kaip darė dauguma tuo metu. Tas šiek tiek užtruko 18 metų.

– Kaip klostėsi gyvenimas ir karjera Jungtinėje Karalystėje?

– Galiu pasakyti, kad tuo metu lengva nebuvo. Tačiau buvau kupinas energijos, smalsumo ir ambicijos išmokti. Pradžioje įsidarbinau pagalbiniu šlavėju. Savo darbą atlikdavau nuoširdžiai ir gerai, tad neužilgo tapau jau šlavėjų grupės vadovu.

Pamažu pradėjau dirbti ir padėti statybininkui staliui. Po 6 mėnesių pamačiau, kad man viskas gaunasi ir jau gerai gaudausi. Tad nusprendžiau pradėti papildomai dirbti „iš šono“, važinėti į parodas, domėtis viskuo – įrankiais, visais procesais, technologijomis.

Plėtėsi mano žinių bagažas ir tai matė mano darbdaviai, todėl kažkur po metų mane pakėlė į brigadininko poziciją.

Būdamas 21-erių atsidariau savo įmonę. Įdarbinau keturis patyrusius meistrus ir pradėjome dirbti. Pradėjau kaupti patirtį kaip vadovas. Teko bendrauti su klientais, organizuoti darbą, derinti detales, suprasti procesus, kad galėčiau užtikrinti darbų kokybę.

Derinau du darbus ir gavau pasiūlymą pereiti į kitą kompaniją dirbti brigadininku. Sutikau, bet padirbus daugiau nei pusmetį nusprendėme, kad Anglijoje mums jau užteks būti ir persikėlėme gyventi į Norvegiją.

– Ar buvo sunku startuoti vėl iš naujo? Juk turėjote įmonę, kurią teko uždaryti ir reikėjo mesti darbą?

– Nerimo buvo, tačiau nedvejojome. Kadangi aš nemėgstu būti ilgai be darbo, tad tik atvykus jį susiradau. Čia turėjau galimybę statyti karkasinius namus. Paprastai sakant, buvau stalius. Prisijungiau prie norvegų komandos, kuri tuo metu statė namą. Jį pastatėme per tris mėnesius. Pasitikėjau savimi ir darbdavių paprašiau, kad antrąjį namą leistų pastatyti man su mano komanda.

Projektą įgyvendinome dvejomis savaitėmis ilgiau nei norvegų brigada. Tačiau mūsų kokybė buvo labai gera. Taip įgavau didelį darbdavių pasitikėjimą.

Norvegijoje sekėsi tikrai puikiai ir po metų tapau komandos vadovu. Norvegijoje pradėjau galvoti apie savo išsilavinimą, todėl pradėjau mokytis profesinėje mokykloje, kad galėčiau turėti reikalingą kvalifikaciją, būti atsakingu už objektų pridavimą, pasirašyti už jų kokybę.

– Tačiau tai nebuvo paskutinės jūsų studijos?

– Tikrai taip. Visada norėjosi aukštojo mokslo diplomo ir išsilavinimo atveriamų galimybių. Nors norvegų kalbą jau ir gerai mokėjau, tačiau atsirado noras, kad diplomas būtų gerai vertinamas ir visur pripažįstamas.

Pradėjau domėtis universitetinėmis inžinerijos studijomis Kaune. Net grįžau į Lietuvą pasikalbėti su vieno universiteto atstovais apie studijas ir gaunamas praktines kompetencijas bei žinias, bet, deja, bendros kalbos neradome.

Tad nusprendžiau ieškoti kitos aukštosios mokyklos ir mano pasirinkimu tapo Kauno technikos kolegija (KTK). Nuėjus ten pasišnekėti, supratau, kad liksiu studijuoti. Pamenu, kad KTK atstovai pajuokavo, kad sulaukęs 30 metų padarai teisingus sprendimus. 2016 m. prasidėjo mano Statybos inžinerijos studijos kolegijoje.

KTK nuotr.

– Ar buvo lengva derinti studijas ir darbą? Turbūt ir mokytis nebuvo lengva po daugiau nei 10 metų pertraukos?

– Studijuoti įstojau į valstybės finansuojamą vietą, tad motyvacijos buvo daug. Žinoma, po daugiau nei 10 metų pertraukos tikrai nebuvo lengva. Tačiau prasilaužiau ir jau kitą semestrą norėjosi pasiekti dar geresnį rezultatą nei buvo prieš tai. Ypač „vežė“ braižyba ir projektavimas. Galėdavau tai daryti, pasileidęs džiazą, iki 3-4 nakties.

Žinoma, buvo sunku derinti studijas ir darbą Norvegijoje. Tekdavo išvykti mėnesiui, visko būdavo. Aišku, aš viską išdirbdavau iki kaulų smegenų ir palikdavau instrukcijas, planus ir grafikus mane pavaduojančiam asmeniui. Tačiau buvau gamybos vadovu, pareigos atsakingos, tad po paskaitų tekdavo daug laiko praleisti atsakinėjant į skambučius, laiškus ir viską planuojant. Tikrai buvo nelengva, bet studijas baigti pavyko diplomu su pagyrimu, o grįžus į darbą, pakėlė mane į projekto vadovo pareigas. Kompanija pagal dydį buvo antra Norvegijoje ir įgyvendino įvairiausius projektus nuo tiltų, kelių ir net iki naftos platformų statybų. Laikotarpis tikrai nebuvo lengvas, tačiau labai įdomus.

Ypač „vežė“ braižyba ir projektavimas. Galėdavau tai daryti, pasileidęs džiazą, iki 3-4 nakties.

– Atrodo, kad viskas klostėsi puikiai. Kodėl nusprendėte grįžti?

– Prasidėjo koronaviruso pandemija. Kita įmonė man pasiūlė dar geresnes sąlygas, nors sektorius ir nebuvo man visai pažįstamas. Kompanija specializavosi fasadų srityje ir dirbo su stikliniais dangoraižiais. Gavau du neužbaigtus projektus ir vieną naują. Tikrai reikėjo padirbėti iš peties. Prieš išvykimą pradėjome „Park Inn“ projektą viename iš Oslo oro uostų.

Buvo tikrai įdomu, bet vis stiprėjo tėvynės ilgesys. Žmona taip pat nusprendė pasirinkti studijas KTK. Beje, tą pačią Statybos inžineriją. Žinojau, kad studijuoti per atstumą nelengva, tad nusprendėme vėl surizikuoti ir pradėti iš naujo.

– Taip po 18 metų grįžote namo. Ar čia buvo lengva ar nenusivylėte?

– Kaip pats sakau, esu svetimas lietuvis Lietuvoje. Tačiau pilnavertis socialinis gyvenimas, draugai – daug svarbiau ir už didesnius pinigus. Suprasdamas, kad mano visa patirtis „užsienietiška“, planavau įsidarbinti asistentu, geriau susipažinti su darbo rinkos specifika ir tik tada jau kilti aukštyn.

Visgi, taip susiklostė, kad grįžus reikėjo užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje. Neužilgo pradėjau sulaukti įvairių pasiūlymų ir su vienu iš jų sutikau. Tada taip sutapo, kad įmonė laimėjo projektą modernizuoti KTK salių korpusą, o manęs paprašė pagelbėti, ir šalia projekto vadovo pareigų pavaduoti šio projekto darbų vadovą iki pat visų darbų pabaigos. Tikrai labai džiaugiuosi, kad taip nusišypsojo laimė ir galėjau prisidėti prie savo Alma Mater fizinių erdvių atsinaujinimo. Buvo išties gera ir malonu dirbti.

– Daug metų praleidote svetur, ar galite palyginti šias šalis ir darbų specifiką?

– Kaip yra Lietuvoje dar spręsti negaliu, nes neturiu pakankamai patirties. Į Angliją nuvykau prieš 18 metų. Tuo metu ten buvo nelengva situacija. Statybose niekas su niekuo nesiskaitė, o darbuotojus galėjo dažnai keisti, jų visiškai nevertino. Visgi, kokybės reikalavo. Buvo netgi kokybės inspektoriai, kurie griežtai vertino, ypač užsieniečių darbą, tačiau tuo pačiu daug ko ir išmokė.

Norvegijoje situacija kitokia. Ten kokybė ir žmogus eina greta. Bendrai kalbant – Anglijoje išmokau dirbti greitai, kokybiškai ir pakovoti už save, o Norvegijoje – vertinti žmogų. Lietuvoje kol kas pastebėjau, kad dažnu atveju įmonės netausoja savo darbuotojų.

– Per tiek metų dirbote prie daug skirtingų projektų. Ar turite savo mėgstamiausią?

– Tikrai teko dirbti prie įvairių projektų, tačiau labiausiai didžiuojuosi BISPEVIKA projektu Osle. Tai gyvenamieji namai pastatyti virš vandens. Tam buvo sukalti poliai, išsiurbtas jūros vanduo. Kasantis buvo rastas 500 metų senumo vikingų kaimelis su trobelėmis, nuskendusiais laivais, pinigais ir ginklais. Tai buvo visomis prasmėmis pats įdomiausias projektas, prie kurio prisidėjau ir aš, būdamas projektų vadovu.

Ir šiandien mano ambicija yra dirbti prie didelių projektų, kurie įeis į istoriją, kuriuos matys žmonės ir gerėsis jais. Visada norėjau ir noriu būti prie geriausių projektų, su geriausiais specialistais, ieškoti įdomių sprendimų ir įveikti sudėtingus iššūkius. Tikiu, kad ir Lietuvoje ilgainiui turėsiu galimybę prie to prisiliesti.