Pasigenda supratingumo

Nuo praėjusių metų kovo gyvas pamokas pakeitus į nuotolines, mokslo tema tapo neišsemiama. Tėvai skundžiasi, kad jiems tenka mokytojų darbas, pastarieji tikina nepakeliantys galvų nuo kompiuterių ekranų, vaikai ilgisi draugų, sunkiai koncentruoja dėmesį, o mokslininkai jau teikia išvadas, kad auga prarastoji karta.

"Matydama, kaip griūna mokymosi procesas, tą patį aš sakiau dar praėjusių metų pavasarį. Nereikėjo man ir mokslininkų įžvalgų", – du vaikus – pirmoką ir ketvirtokę auginanti kaunietė Ana tikino, kad nuotolinis mokymas daugumai pradinukų yra pražūtingas.

Būną dienų, kad per valandą ryšys nutrūksta po kelis kartus. Užuot išsiaiškinusi priežastį, klasės auklėtoja rašo pastabas.

Vaikų rezultatai prastėja, jų motyvacija mokytis krenta. Nors daugumai pamokos vyksta įprastu grafiku – nuo 8 iki 13 val., vaikams išsėdėti prie kompiuterio pernelyg sudėtinga. Išjungti kamerą leidžia ne visi mokytojai. Kai kurie jų, pamatę juodą ekraną, iškart skambina tėvams arba į dienyną raito pastabą.

"Aš suprantu, būna vaikų, kurie piktnaudžiauja, tačiau tikrai ne visi tokie. Mūsų namuose prastai veikia internetas, o ypač tada, kai vienu metu įjungiame tris kompiuterius. Būną dienų, kad per valandą ryšys nutrūksta po kelis kartus. Užuot išsiaiškinusi priežastį, klasės auklėtoja rašo pastabas, – pašnekovė tikino ne kartą pasigedusi pedagogės supratingumo. – Tarkim, jei iki nurodytos valandos vaikas neatsiunčia atliktų ir nufotografuotų namų darbų, "Tamo" dienyne vėl atsiranda pastaba. Turbūt mokytoja nesuvokia, kad ne visi pirmokai sugeba naudotis kompiuteriu ir ne visi tėvai gali gyventi minučių tikslumu. Mes juk turime ir savo tiesioginius darbus."

Neteisingas vertinimas

Dar pirmojo karantino metu tėvai piktinosi, kad nuotolinės pamokos – mokymosi imitacija. Viena kaunietė pasakojo, kad klasės auklėtoja jos vaikui kiekvieną dieną liepė nueiti atitinkamą kilometrų skaičių ir į pašto dėžutę atsiųsti tai įrodančias nuotraukas. Negavusi jų, pedagogė liko nepatenkinta ir liepė ieškoti kitų būdų, kaip kompensuoti nenueitus žingsnius. Antrasis karantinas esą nieko nepakeitė, o vaikų vertinimas ir toliau prasilenkia su sveiku protu.

"Aš suprantu, kad galima vertinti matematikos, lietuvių ar pasaulio pažinimo žinias, bet kaip galima vertinti kūno kultūrą, kai tu sėdi namuose? Pasirodo, galima, – tris vaikus auginanti mama Neringa bandė rasti logišką vyriausio sūnaus klasės auklėtojos elgesio paaiškinimą. – Vaikas sportiškas, ne vienus metus lanko karatė, bet jo pirmojo pusmečio įvertinimas tik pagrindinis, o ne aukštesnis. Kai paklausiau mokytojos, kodėl, ji man atsakė, kad rezultatui įtakos turėjo užduotys, kurių sūnus neatliko raštu!"

Neringos pastebėjimas, kad karantino metu sūnus penkis kartus per savaitę jungiasi į nuotolines treniruotes ir daugiau nei po valandą lieja prakaitą pagal trenerio komandas, klasės auklėtojos širdies nesuminkštino. Pedagogė atkirto, kad jokių išimčių nedarys, nes, anot jos, visi vaikai vienodi, todėl jiems galioja tokia pati tvarka.

"Nors realiai jis galėtų gauti atleidimą nuo kūno kultūros pamokų ir jų išvis nelankyti, bet mokytojai į tai nusispjauti. Svarbu, kad būtų užpildytos kažkokios lentelės, kurias ji siunčia", – mama tik gūžčiojo pečiais.

Vaikai pasakojo, kad nuotolinį mokymą ne tokį baisų daro tik geri mokytojai. (Šarūnė Kazlauskaitės nuotr.)

Samdo korepetitorius

Kalbinti tėvai neslėpė, kad mokymosi rezultatams labai daug įtakos turi ne tik vaiko pastangos, bet ir mokytojų darbas. Antai viena mama skundėsi, kad jos dukros klasės auklėtoja į nuotolines pamokas jungiasi vos po kelis kartus per savaitę, o bendravimas tetrunka valandą ar dvi.

"Mokytoja vyresnio amžiaus. Spėju, ne itin gerai moka naudotis kompiuteriu, todėl tik persiunčia užduotis ir viską palieka tėvų atsakomybei. Galvojau, kad tik pirmo karantino metu taip bus, bet scenarijus kartojasi ir dabar", – vaistininkė Asta pasakojo, kad dėl darbo grafiko savo trečiokei dukrai negalinti skirti pakankamai dėmesio, todėl jau antrą mėnesį samdo korepetitorę.

Pastaroji su dukra bendrauja du kartus per savaitę, o už vieną pamoką ima 15 eurų. Taigi, karantinas kaunietės skaičiavimais, jai atsieina ne taip ir pigiai.

"Dabar, kai nereikia mokėti už šokių pamokas, tą sumą galiu skirti pamokoms. Žinoma, per mėnesį išeina keturis kartus didesnė suma, bet ką darysi. Nenoriu, kad liktų spragų", – Asta pasakojo, kad ji ne vienintelė, kuri šioje situacijoje griebiasi šiaudo.

Korepetitores esą samdo dar keli tos klasės tėvai. Kai kurie jų moka net po 25 eurus už pamoką. Norinčiųjų būtų ir daugiau, tačiau rasti laisvų korepetitorių dabar nelengva.

"Mes šiaip ne taip radome pagal rekomendacijas, bet mokytoja labai užimta, todėl derinamės prie jos grafiko. Būna, kad dukra jungiasi ryte, būna, ir apie 19 val.", – Asta vylėsi, kad jau netrukus gyvenimas grįš į įprastą režimą, o pamokos iš virtualiosios realybės persikels į klases.

Dėkingi už atsidavimą

Nuotoliniu mokslu nepatenkintų tėvų daug, tačiau yra tokių, kurie žemai lenkiasi mokytojams už jų kantrybę ir atsidavimą. Neskaičiuodami savo laiko tokie pedagogai kasdien skiria po kelias dešimtis minučių kiekvienam vaikui individualiai. Jei reikia, su mokiniais papildomai bendrauja telefonu, palaiko nuolatinį kontaktą su tėvais.

Kaunietė Audronė pasakojo maloniai nustebusi, kai jos trečiokei dukrai, dėl techninių trukdžių praleidusiai šachmatų pamoką, mokytoja surengė asmeninį užsiėmimą.

"Tądien strigo internetas ir dukrai nepavyko prisijungti prie pamokos. Galvojau, kad mokytoja atsiųs visą reikalingą medžiagą ir lieps pasiruošti savarankiškai, bet ne! Ji pakartotinai prisijungė ir visą pusvalandį nuoširdžiai dirbo su vaiku", – prisiklausiusi istorijų apie kitokią tėvų patirtį, kaunietė negalėjo patikėti, kad būna tokių mokytojų entuziastų.

Pasisekė Audronės dukrai ir su klasės auklėtoja. Moteris pasakojo, kad kiekvieną rytą pro vienturtės kambario duris girdi linksmą pedagogės balsą net ir tada, kai neišgirdęs užduoties, vaikas ją prašo pakartoti trečią ar ketvirtą kartą.

"Net ir kalbėdama su didžiausiomis klasės padaužomis mokytoja išlieka rami. Stebėtina ramybė ir Dievo duotybė, – Audronė džiaugėsi, kad sulig pamokų pabaiga mokytoja nenutraukia ryšio su vaikais ir tėvais. – Už teisingai atliktas užduotis vaikus ji pagiria trumpu laiškeliu, jei ko nesupranta, susirašinėjimais padeda ieškoti sprendimo. Pirmi mokytojos laiškai į pašto dėžutę įkrenta apie 7 val. ryto, paskutiniai – vėlai vakare. Žaviuosi mokytoja, bet gaila jos, nes nuotolinis mokslas sueikvoja visą laisvą laiką."

Kenčia dvasinė sveikata

Nuotolinio mokymo žalą jaučia ne tik pradinukai. Vyresnėliai, kuriems nereikalinga tėvų pagalba prie kompiuterių, kenčia dėl psichologinių problemų. Į pastarąsias, anot paauglių, mokytojams nusispjauti. Jiems esą svarbiausia įvertinimas ir ataskaitos prieš vadovybę, o ne vidinis jaunų žmonių pasaulis. Mokytojai, anot paauglių, ne tik nepadeda, bet neretai ir patys kursto ugnį. Mokinį, neatlikusį užduoties, išvadina tinginiu arba žiopliu.

"Dabar yra tas metas, kai mums reikia daug bendrauti, megzti naujas pažintis. Deja, tokios galimybės neturime, o virtualieji pokalbiai ir žinutės neatstos gyvo kontakto. Žinau, vyresnės kartos žmonės vis pabrėžia, kad mes kitokie, kad neišlendame iš telefonų, bet išties mūsų bendravimo poreikiai tokie patys, – kalbinta vienos Kauno gimnazijos dešimtokė neslėpė, kad yra bendraamžių, kuriems nuotolinis mokymasis labai patinka, vis dėlto didžioji dauguma išsiilgusi gyvo kontakto. – Yra keli klasiokai, kurie, jei galėtų, visada sėdėtų prie kompiuterių, tai jiems tokia mokymosi forma labai priimtina. Gerai ir tiems, kurie tingi mokytis."

Mokytoja vyresnio amžiaus. Spėju, ne itin gerai moka naudotis kompiuteriu, todėl tik persiunčia užduotis ir viską palieka tėvų atsakomybei.

Penkiolikametė pasakojo, kad sušlubavo ne tik dvasinė, bet ir fizinė sveikata. Iki tol niekada intensyviai nesportavusi paauglė tikino, kad pastaruoju metu pradėjo daryti mankštą, nes nuo sėdėjimo jai ėmė skaudėti juosmenį ir kaklą.

Jaučiasi užmiršti

"Kauno dienos" kalbinti mokytojai tikino, kad, dėl epidemiologinės situacijos uždarius mokyklų duris, prie kompiuterių daugiau laiko praleidžia ne tik mokiniai, bet ir jie patys. Dėl to esą gerėja kompiuterinio raštingumo įgūdžiai, bet ne regėjimas.

"Yra jaunų pedagogų, kurie tikrai puikiai orientuojasi virtualiojoje erdvėje, vyresniems, kad ir kokie imlūs jie būtų, prisijaukinti visas tas programas yra sunkiau. Automatiškai jiems reikia praleisti dar daugiau laiko prie kompiuterių. Ne tik vaikų, bet ir mokytojų akys prastėja. Nekalbu apie kitas problemas", – kalbinta vyresniųjų klasių mokytoja neslėpė apmaudo dėl visuomenės požiūrio. Didžioji dalis žmonių esą galvoja tik apie mokinius, tačiau net nepasidomi, kaip nuo praėjusių metų pavasario gyvena mokytojai.

"Išties tai labai skaudina kalbos, kad mes nieko nedarome, o viską numetame ant tėvų pečių. Tikiu, kad visokių mokytojų yra, bet absoliutinti negalima. Juk ir mokinių visokių yra. Vieni aktyviai dalyvauja pamokoje, domisi. Kiti elgiasi piktybiškai, tarsi norėdami pakenkti", – lietuvių kalbą vienoje Kauno gimnazijų dėstanti mokytoja pasakojo, kad prieš tokius mokinius tenka imtis priemonių. – Vienas mygtuko spustelėjimas ir garso nelieka. Tik ar taip geriau? Man galbūt lengviau, bet nebelieka tiesioginio ryšio su mokiniu. Taip ir nesužinai, koks jo elgesio motyvas. Todėl tą  mygtuką naudoju tik kraštutiniais atvejais, o mokinių visada prašau būti įsijungus vaizdo kameras, kad jausčiau kalbanti su žmonėmis, bet ne su tuščiais ekranais."