1919 m. bolševikams puolant Vilnių, Kaunas neplanuotai tapo laikinąja sostine ir taip miesto identitetas pamažu ėmė gana ryškiai keistis. Anot architektūros istorikų, per mažiau nei 20 metų Kaunas transformavosi į modernią, elegantišką sostinę. Ir architektūra čia atliko reikšmingą vaidmenį. Šis pokytis išsamiai aprašomas architektūros istorikės dr. Marijos Drėmaitės sudarytoje knygoje „Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas, 1918–1940 m.“

Kaip leidinio pristatyme Vilniaus knygų mugėje pažymėjo M. Drėmaitė, optimizmo architektūra tikrai nėra nauja modernizmo srovė, tai labiau – sąmonės būsena. Optimizmas yra tarsi naujas požiūrio kampas, kuriuo galime žvelgti į laikinosios sostinės suklestėjimą. Optimizmą visų pirma galime įžvelgti to meto žmonių tikėjime geresne ateitimi po to, kai žlugo didžiosios Europos imperijos ir užgimė naujos (ar atsikūrė) valstybės. Tas tikėjimas ir tuo pačiu noras kurti savo nacionalinę kultūrą, anot tyrėjų, atsispindi ir architektūroje.

„Pastatai simbolizuoja postimperinį mąstymą, mentalitetą. Naujos valstybės <...> išnyra po šimtmečių buvimo imperijų sudėtyse. Ir jei didžiosios Europos valstybės į modernizaciją žvelgė kaip į ateitį be sienų, labai tarptautinę, su modernizmu ir futurizmu, tai naujose valstybėse, šalia to, kad joms modernizacija buvo kaip siekis atsikratyti imperinio palikimo, labai svarbus buvo ir nacionalinio savitumo siekis“, – sako M. Drėmaitė.

Kaip leidinio pristatyme pažymėjo buvęs kultūros ministras A. Gelūnas, apie optimizmą galime kalbėti ir todėl, kad kurti tuometinį Kauno veidą entuziastingai padėjo įvairių tautybių žmonės.

„Žmonės plūdo iš visos Lietuvos, žmonės važiavo iš Vilniaus, iš regionų ir dirbo kartu su tautinėmis bendrijomis, kurių Kaune buvo apstu. Tuo metu buvo 59 procentai lietuvių, 31 procentai žydų, 3 procentai vokiečių... Taigi tai buvo sėkmės istorija ir ta prasme, kad dirbo įvairių tautybių žmonės, lietuviai kartu su kitais. Net ir rusais, bėgančiais nuo bolševikų perversmo. Tokie architektai genijai, kaip Vladimiras Dubeneckis, kuris padėjo suprojektuoti karo muziejų, pritapo būtent Kaune. Jie perėmė tą optimizmo vajų“, – sako A. Gelūnas.

Laikinumas ir kasdienybės architektūra

Pasak M. Drėmaitės, nors ir labai sunku išskirti ribotą skaičių objektų, Kauno tarpukario fenomeną galima papasakoti per penkis simbolinius pastatus, tai – Vytauto Didžiojo karo muziejus, Kristaus Prisikėlimo bažnyčia, Karininkų ramovė, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai ir Centrinis paštas. Tačiau visų Kauno modernistinių pastatų skaičius yra išties įspūdingas – teigiama, kad per mažiau nei 20 metų mieste iškilo apie 12 tūkst. pastatų, iš jų 7 tūkst. buvo gyvenamieji namai. Miestą per tą laikotarpį projektavo apie 400 žmonių.

Kauno centrinis paštas, LRT KULTŪROS laidos „Stop juosta“ stop kadras

Anot architektūros istorikės, svarbu pastebėti, kad būtent kasdienybės architektūros tuo metu atsirado itin daug. Kodėl naujoje sostinėje nepradėta statyti valstybinių institucijų? Knygos sudarytoja pažymi, kad, 1919 m. į Kauną persikėlus valdžiai, buvo manoma, kad tai tęsis neilgai.

„Kultūrinis ir valdžios elitas laukė, delsė, nes planavo, kad tuoj grįšim į Vilnių ir ten statysim savo sostinę, o Kaune investuoti nereikia. Tas aspektas, kad Kaune dominuoja kasdienybės architektūra, yra labai įdomus“, – sako M. Drėmaitė.

Anot Kauno modernizmo tyrėjo dr. Vaido Petrulio, žvelgiant į paprastus gyvenamuosius pastatus, verta pastebėti įdomų faktą, kad galiniai pastatų fasadai atrodo netgi modernesni nei reprezentacinė dalis, matoma iš gatvės pusės. Tad galima kalbėti apie Kauno modernizmo įvairialypiškumą ne tik tarp atskirų pastatų, bet ir to paties objekto kontekste.

„Modernizmo klasikinis sumanymas yra tas, kad visi fasadai lygūs ir pati architektūros esmė yra geometrinių tūrių žaismas. Kaunietiškas mentalitetas davė vaisių ir tas puošnumo ir reprezentacijos noras pagrindiniuose fasaduose atsispindėjo kaip šiokio tokio konservatyvumo dvelksmas. O galiniai fasadai – švarūs, gražūs, modernistiniai, bauhausiniai“, – sako architektūrologas.

V. Petrulio teigimu, jį stebina tai, kad to meto architektūros kultūra buvo kone aukštesnė nei šiandien.

„Beveik visi tie simboliniai pastatai buvo sukurti po konkurso, kartais netgi tarptautinio. <...> Vykdavo įvairūs ginčai dėl to, kokia turi būti architektūra, ar tie konkurso sprendimai teisingi, ar ne. Iš to galime pasimokyti ir šiandien. <...> To metu architektūros kultūra, tas norėjimas, optimizmas, kad galime sukurti kažką geriau, buvo netgi vertingesni nei tam tikrais atvejais pati kasdienybė“, – mano V. Petrulis.

Architektūros tyrėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad 1938 m. buvo paskelbtas tarptautinis konkursas Valstybės rūmų statybai ir šiam konkursui, kurio į tris kalbas išverstos taisyklės išplatintos per įvairias ambasadas, buvo pateiktas net 51 projektas. Idėjų sulaukta tiek iš kaimyninių kraštų, tiek iš JAV ar net Rio de Žaneiro. Tiesa, komisija nerado, kam skirti pirmąsias tris prizines vietas, tad projektas neįgyvendintas.

„Buržuazinis lėkštumas“

Kaune augusio A. Gelūno nuomone, modernaus ir sėkmingai besivystančio Kauno istorija sovietmečiu nebuvo visiems taip ryškiai matoma, nes buvo užmaskuota tam tikru hedonistiniu įvaizdžiu.

„Kaip kaunietis, aš augau nematydamas nė vieno iš tų pastatų. Nežinojau, kad jie yra. Pro juos tiesiog praeidavome. Sovietams buvo patogu „užkamufliuoti“ tą Kauno sėkmę. Sovietai tarpukario Kauną pristatydavo kaip apykvailių buržuazinių poniučių ir ponų pasilinksminimo Konrado kavinėje vietą, su naiviomis Šabaniausko ir Dolskio dainelėmis. Kažkoks ištižęs hedonistinis buvimas. Nei apie ekonominę sėkmę, nei apie lėktuvus, nei apie statybų bumą, nei apie iš tarptautinių mokslų grįžusius architektus, nei apie sporto halę, kurią projektavo genialus litvakas Anatolijus Rozenbliumas, nebuvo nieko kalbama“, – sako Seimo narys.

Anot A. Gelūno, pastaruoju metu lietuviai jau ėmė prikėlinėti ne tik tai, ką reiškia tie modernizmo pastatai, bet ir ką reiškia visa Kauno sėkmės istorija, kurią buvo priimta pristatyti kaip „buržuazinį lėkštumą“.

Lenkų istorikai atvertė į modernizmą

Kalbant apie modernizmo turtų prikėlimą šiais laikais, kyla klausimas, kodėl būtent pastaraisiais metais atsirado susidomėjimas tuo, kas, atrodo, visąlaik buvo po nosimi. Pasak A. Gelūno, vienu svarbiausių postūmių buvo Kauno modernizmo kandidatūra Europos paveldo ženklui gauti ir jo suteikimas 2015 metais.

„Kai teikėme kandidatūrą Europos paveldo ženklui gauti, reikėjo siūlymų. Buvo keletas variantų. Bendravau su lenkų meno istorikais ir jie, kaip kažkada Kudirką supurtė Basanavičius, atversdamas į lietuvybę, taip mane lenkas atvertė į Kauno modernizmą, sakydamas, kad mes turime tokį turtą, stebuklą, tokį architektūrinį parką ir jo neprižiūrime. Tada pagalvojau, kodėl mes to nedarome? Ir kai 2015 metais Kaunas gavo tą ženklą, tai buvo nuostabus paskatinimas“, – prisimena Seimo narys.

Šiuo metu Kauno modernizmo architektūra yra įrašyta į UNESCO preliminarųjį paveldo sąrašą. Tiesa, tai kol kas yra tik pirmas žingsnis siekiant patekti į pagrindinį UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Tarpukario laikotarpis kaip įkvėpimas ateičiai

M. Drėmaitės teigimu, Kaune tarpukariu iškilusi kokybiška architektūra tapo atspirties tašku ir kitais laikotarpiais gyvenusiems bei kūrusiems žmonėms.

„Paprastiems žmonėms, architektams, kultūros žmonėms tai padėjo palaikyti tapatybę, nepaisant to, kad didelė dalis tų namų savininkų nebegyveno savo namuose. <...> Visa ta architektūra liko kaip valstybės ir nepriklausomybės simbolis. Apie ją buvo pasakojama, ja aktyviai naudojamasi, ji buvo liečiama, ji simbolizavo ir statybos kokybę“, – sako M. Drėmaitė.

Kaunas tarpukariu, LRT KULTŪROS laidos „Stop juosta“ stop kadras

Architektūrologas V. Petrulis taip pat pastebi, kad sovietmečiu, kai „buržuazinį laikotarpį“ stengtasi sumenkinti, modernizmo idėjos toliau sėkmingai skleidėsi.

„Netgi vienas mus aplankiusių architektūros ekspertų iš užsienio sakė, kad vienas jūsų savitumų yra tai, kad sovietmečiu architektūroje buvo tęsiama ta tradicija. Bent jau dalyje pastatų. Tai rodo, kad tarpukario laikotarpis išliko kaip inspiracijos šaltinis“, – sako V. Petrulis.

Kauno modernizmo tyrėjas pažymi, kad neįprastai anksti modernizmo pastatai buvo netgi politiškai įteisinti.

„Jau 1972-aisiais per 20 procentų Kauno pastatų, kurie buvo vertinami dėl architektūros, buvo įtraukti į paveldo sąrašą. Pasauliniame kontekste, kad tokiais metais, sovietmečiu, modernizmas būtų politiškai įteisintas kaip paveldas, yra labai retas dalykas“, – pastebi V. Petrulis.

Anot architektūrologo, kadangi Kauno modernizmo architektūra atsiskleidžia įvairiausiais kampais, ji vis dar sugeba įkvėpti ir šiais laikais.

„Ji atsiskleidžia tūkstančiais veidų. Netgi tiek laiko jau besidomėdamas šia tema, kiekvieną dieną, jei einu Kaune mažiau lankoma gatve, visada atrandu kažką naujo. Nes galime kalbėti apie išlikusių detalių gausą. Gali kasdien ieškoti gražių kadrų, tai yra tiesiog estetinis malonumas. Ta architektūra labai atvira individualiam santykiui su žmogumi. Tai nėra paminklai, kurie tave slegia“, – apibendrina modernizmo tyrėjas.

Kartu su knygos „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940“ pasirodymu Nacionalinėje dailės galerijoje startavo ir to paties pavadinimo paroda. 2018 metais ji taip pat bus eksponuojama UNESCO būstinėje Paryžiuje, festivalyje „Flux. Festival Lituano delle Arte 2018“, „Auditorium-Parco della Musica“ centre Romoje, Talino nacionalinėje bibliotekoje ir Vroclavo architektūros muziejuje.