Lietuviški genai

Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktarė B. Galdikas sakė, kad buvo informuota, jog į paskaitą susirinks nedaug – 20 žmonių, todėl susitikimą planavo kaip jaukų pokalbį.

„Nemanau, kad čia apie 20 studentų“, – apžvelgdama erdvią sausakimšą auditoriją juokavo B. Galdikas, baigusi psichologijos ir antropologijos studijas, turinti fizinės antropologijos ir biologijos mokslų daktarės laipsnius, dirbanti Džakartos nacionalinio universiteto ir Simono Fraserio universiteto Kanadoje, British Columbia universiteto profesore.

Per paskaitą Kaune B. Galdikas kalbėjo angliškai, bet kai ką pasakydavo ir lietuviškai – didžiuojasi savo kilme. Abu jos tėvai yra lietuviai. Pati gimė Vokietijoje, vėliau su tėvais gyveno JAV. Meilę gamtai ji įžvelgia baltiškuose, lietuviškuose savo genuose. Pasakojo apie artimą tėčio ryšį su gamta. Kai šis išeidavo į lauką ir ištiesdavo ranką, laukiniai paukščiai patys pas jį atskrisdavo.

Labai didžiuojuosi savo lietuviškomis ir baltiškomis šaknimis ir labai vertinu palaikymą bei pagalbą, kurios sulaukiu iš Lietuvos ir lietuvių.

„Labai didžiuojuosi savo lietuviškomis ir baltiškomis šaknimis ir labai vertinu palaikymą bei pagalbą, kurios sulaukiu iš Lietuvos ir lietuvių“, – sakė viešnia.

B. Galdikas mokslinis interesas nuvedė į Indoneziją, kur įkūrė orangutangų stebėjimo centrą, sukūrė ir įgyvendino septynis orangutangų tyrimų ir išsaugojimo projektus.

„Šiuo metu stengiamės sukurti koridorius patinams migruoti. Labai džiaugiamės, kad Indonezijos valdžia mums padeda išpirkinėti žemes – jau esame išpirkę 6 tūkstančius hektarų. Per paskutinius šešerius metus kartu su aštuonių vietinių gyventojų komanda esame pasodinę 800 tūkstančių vietinių medžių. Tikimės, kad iki kitų metų iš viso būsime pasodinę milijoną medžių. Vykdome edukacinę programą, kurioje jau sudalyvavo 70 tūkstančių vietinių vaikų. Taip pat, kartu su mobiliomis policijos brigadomis patruliuojame užkertant kelią brakonieriams. Darome daug, bet viską iš širdies. Vietiniai mato mūsų nuoširdumą ir labai vertina mūsų pastangas“, – kalbėjo B. Galdikas, pridūrusi, kad yra labai laiminga galiausiai atsidūrusi Indonezijoje, nors planavo keliauti į Malaiziją.

Į Borneo salą ji kvietė atvykti ir prie tyrimų prisijungti savanorius, studentus ir mokslininkus. Salėje pakilo ranka vieno studentų, jau išbandžiusių tokią galimybę.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Žmonijos priešistorė

Profesorė paminėjo, kad orangutanai genetiškai turi daugiau bendro su mūsų protėviais nei mes su savo protėviais, nes žmonija labai evoliucionavo.

Prie orangutanų tyrinėjimo ją ir stumtelėjo domėjimasis istorija, žmogaus priešistore. Pusę šimtmečio dirbdama su šiais gyvūnais jai atskleidė ir klimato kaitos pasekmes ir geriau suprasti rūšių išnykimo procesą.

Ne paslaptis, kad orangutanų mažėja dėl kertamų miškų, prekybos jų jaunikliais, tačiau rūšių išnykimas, kalbėjo profesorė, yra tęstinis procesas, su daug dedamųjų. Rūšys neišnyksta staiga. Nykimo procesą galima sustabdyti, bet tam reikia daugybės žinių, didžiulių pastangų ir priemonės kiekvienai rūšiai – labai individualios.

„Kur dingo patinai?“ – paskaitos tema ir jos vieno iš paskutinių mokslinių straipsnių pavadinimas.

Per pusšimtį amžiaus B. Galdikas surinkti orangutanų tyrimai rodo pakitusį patinų elgesį. Jie yra keliauninkai, ilgai neužsibūna vienoje vietoje. Į tą pačią vietą anksčiau grįždavo po 7-8 metų. Patelės – sėslios, dažniausiai lieka teritorijoje, kur gimė ir augo, bendrauja tarpusavyje. Patinai – vienišiai, priešiški vienas kitam.

Orangutanai daugiausia minta vaisiais, medžių lapija, šakelėmis. Tačiau pastaraisiais metais patinai nebegrįžta atgal, o jei ir grįžta – tai tik keli. Vietoje anksčiau savo tiriamojoje teritorijoje skaičiuotų kelių dešimčių, ji su komanda aptiko vos du patinus.

Nežinome, kur jie išeina ir iš kur ateina. Bet jie nebegrįžta.

„Nežinome, kur jie išeina ir iš kur ateina. Bet jie nebegrįžta“, – apgailestavo mokslininkė.

Tik kas aštuonerius metus

B. Galdikas atkreipė dėmesį, kad populiacijos gausinimui nepadeda tai, kad orangutanų patelės mažylių susilaukti gali tik kas beveik aštuonerius metus. Per gyvenimą susilaukia vos 3-4 jauniklių. Išgyventi gali iki maždaug 55-60 metų. Subręsta 10 metų.

Pateles labiausiai domina didžiausi dominuojantys patinai. Pastarieji labiausiai vertina ne kuo jaunesnes, o vyresnes pateles. „Kuo vyresnė, tuo geresnė. Patinai eina dėl tokios iš proto“, – pasakojo viešnia. Ji pati stebėjo, kaip vienas patinas atstūmė net grybšteldamas jo dėmesį bandžiusią patraukti jauniklę ir pasirinko daug vyresnę.

Vėliau paskaitos dalyviai B. Galdikas, kurios gyvenimas ir darbai aprašyti knygose, sudėti į dokumentinius filmus, apibėrė klausimais, o drąsesniems ji suteikė galimybę dar pabendrauti ir asmeniškai priėjus po renginio.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Pirmadienį – Tarptautinę aplinkos apsaugos dieną – B. Galdikas dalyvavo iškilmingame Prezidentinės Valdo Adamkaus bibliotekos ir Danos Gedvilienės fondo gamtosauginės premijos įteikimo šventėje. Profesorė yra šios premijos komiteto narė.

Prezidentūroje vykusio renginio metu premija buvo įteikta mokslininkei ir išradėjai prof. dr. Tatjanai Paulauskienei.