Lemtinga pažintis

Penkiolikametę Ūlą Inga pirmą kartą pamatė Kauno klinikų Vaikų skubios pagalbos skyriaus priėmime. Įduota gimnazijos, kurioje mokėsi, mokytojos, lydima močiutės, paauglė į gydymo įstaigą pateko dėl dar vieno bandymo nusižudyti. Šių, kaip netrukus sužinojo Inga iš paauglę priėmusios pirminės konsultacijos, buvo daugiau. Ūla pjaustėsi rankas, gėrė žiurkių nuodus.

„Mergaitė atrodė liūdna, buvo matyti, kad ji labai kenčia. Paklausiau, kodėl bandė žudytis. Ūla atsakė, kad ji niekam nerūpi, niekas ja nesidomi. Raminau, sakiau, kad ji rūpi močiutei, mokytojai ir man, – žinodama, kad į savižudybę linkusiems žmonėms svarbu turėti viltį, Inga ant lapelio užrašė savo telefono numerį ir pasakė Ūlai, kad lauks jos skambučio, kai tik ši išeis iš ligoninės. – Jaučiau, kad ji parašys, tik tikėjausi, kad tai įvyks kiek greičiau. Man ji parašė praėjus tik kuriam laikui, kai paliko gydymo įstaigą.“

Pirmąją žinutę lydėjo skambutis, po jo – susitikimas. Inga Ūlą kvietė į svečius, imdavo į šeimos keliones. Stebėdama paauglės ir motinystės teisių netekusios jos mamos bendravimą, paauglei pasiūlė psichoterapeuto konsultacijas. Ūla sutiko.

„Nuo pat pirmųjų dienų mes buvome draugės. Juk ir amžiaus skirtumas tarp manęs ir Ūlos – vos šešiolika metų“, – Inga tikino minčių apie paauglės globą neturėjusi iki lemtingos vasaros dienos.

Laukusi Ūlos, kad drauge su ja ir sutuoktiniu leistųsi į kelionę, Inga  telefono ragelyje išgirdo verkiančios mergaitės balsą – ištikta klinikinės mirties ir nuvežta į ligoninę, mirė jos močiutė.

„Ūla verkė, prašė jos nepalikti. Per dešimt minučių turėjome apsispręsti, ką daryti“, – tiek laiko, anot moters, neprireikė. Paklaususi vyro, kaip šis reaguotų, jei į jų šeimą ateitų Ūla, ir išgirdusi pritarimą bet kokiam jos sprendimui, Inga nedvejojo. Dar tą pačią dieną susitiko su mergaite. Netikėtai susipažino ir su vienu jos giminaičiu – įtariu, tačiau dukterėčiai nieko negalinčiu pasiūlyti dėde. Paaiškinusi, kad nori gerovės Ūlai, o ne naudos sau, po laidotuvių Inga su sutuoktiniu paauglę išsivežė į savo namus ir pradėjo ją globoti.

Ėmė maištauti

Kai Ūla atkeliavo į Ingos namus, buvo vidurvasaris. Paauglė labai išgyveno močiutės netektį, jai labai reikėjo kitų žmonių artumo.

„Pirmas mėnuo buvo gana ramus. Mes tiesiog daug laiko leidome kartu, dažnai sėdėjome apsikabinusios, kartu verkėme“, – Inga pasakojo, kad, atėjus rugsėjui, skelbusiam naujų mokslo metų pradžią, iššūkių atsirado daugiau.

Mokykla, pamokos ir namų darbai paauglę grąžino į rutiną, kuri atskleidė tam tikrų jos įgūdžių stoką. Ūla nenorėjo lankyti mokyklos, o namuose – tvarkytis.

„Kurį laiką ji vadovavosi valios pastangomis, o vėliau atsiskleidė įpročiai, kuriuos suformavo ankstesnis gyvenimo būdas. Močiutei pasakiusi, kad blogai jaučiasi, ji neidavo į mokyklą arba, išėjusi iš namų, iki mokyklos taip ir nenueidavo. Nesitvarkė mergaitė ir namuose. Be to, Ūla rūkė. Susitarimas, kad ji atsisakys priklausomybės, sukėlė dar daugiau prieštaravimų“, – tam, kad Ūlai būtų lengviau vykdyti savo pareigas, Inga nustatė tam tikras taisykles.

Sulaužiusi duotą žodį tvarkytis, stropiai mokytis, Ūla galėjo rinktis, ko neteks: dienpinigių, linksmybių ar telefono. Galimi apribojimai tuo metu šešiolikmetę privertė dar labiau maištauti. Ji ėmė ieškoti užuojautos pas kitus žmones, prisiminė dėdę, kuris pažinties dieną tardė būsimus dukterėčios globėjus, prikalbėjo jam nebūtų dalykų apie globėjus. Giminaitis kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos skyrių.

„Reikėjo atsiprašyti iš darbo, bendrauti su specialistais. Viską išsprendėme, nes realiai tų problemų nebuvo, – Inga neslėpė tąsyk jautųsi ne pyktį, o neapsakomą skausmą širdyje. – Supratau, kad Ūla – traumuotas vaikas, todėl problemas sprendžia savaip ir dėl to ji nėra kalta. Tiesiog buvo liūdna, kad artimieji, kurie nenorėjo suteikti jokios pagalbos mergaitei, apsunkina reikalus žmonėms, kurie nori jai padėti.“

Turtas: Inga laiminga anuomet drauge su vyru apsisprendusi globoti Ūlą, nes tai, ką patyrė būdami drauge, – neįkainojama patirtis. I. Giedraitienės asmeninio archyvo nuotr.

Turėjo valgymo sutrikimų

Nei Ūlos dėdės poelgis, nei nuolatiniai paauglės motinos gąsdinimai, kad, neleidus susitikti, iškvies Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistus, sutuoktinių neišmušė iš vėžių. Pasakę sau, kad stengsis Ūlos labui ir darys viską, kad ji pasveiktų, sustiprėtų ir galėtų savarankiškai gyventi kitaip nei ankstesnėje šeimoje, Inga su vyru nesileido išmušami iš vėžių. Sutuoktiniai sulaukė begalinio tėvų, giminaičių, draugų ir kolegų palaikymo. Žinoma, buvo ir tokių, kurie ragino atsisakyti Ūlos ir gyventi be problemų. Tokią galimybę turėjo abi pusės, tačiau nė viena jų nepasinaudojo. Tik kartą, po eilinio Ūlos maišto, Inga paklausė, ar tikrai nevertėtų paieškoti kitos vietos, kurioje paauglei būtų geriau nei šiuose namuose.

„Žinoma, Ūla atsakė, kad ji niekur nenori iš mūsų išeiti“, – vis dėlto kartą, anot Ingos, tai įvyko. Maždaug aštuonioliktaisiais Ūlos gyvenimo metais, ji susidūrė susidūrė su valgymo sutrikimais. Ingos kalbos apie savęs žalojimą ir galimą susinaikinimą jauną merginą erzino, todėl ji nusprendė palikti globėjų namus. Teisiškai ji tai galėjo padaryti, nes buvo pilnametė. Pirmiausiai Ūla išvyko pas mamą. Po trijų dienų nešildomame name išėjo iš jos, bet pas Ingą negrįžo.

„Darėme viską, kad gautume jai bendrabutį, nes gyventi su mumis Ūla nenorėjo. Po savaitės vėl ėmėme bendrauti, o jos anoreksija toliau progresavo“, – Inga pasakojo šiaip ne taip aštuoniolikmetę įkalbėjusi susitikti su psichologe, o paskui nueiti į valgymo sutrikimų centrą. Iš ten Ūla grįžo atgal pas Ingą. Tęsė medikamentinį gydymą, atsigavo, sustiprėjo ir, atrodo, pamiršo, kas yra valgymo sutrikimai.

Visi mes turime teisę rinktis, tačiau, darydami tai, patys atsakome už padarinius.

Atsakomybė už padarinius

Ingos ir Ūlos santykiai, kaip ir lėliukė, kol virsta drugeliu, perėjo įvairius etapus. Buvo taip, kad paauglė su visais bendravo, o šalia globėjos ją apimdavo liūdesys arba pyktis. Nors buvo skaudu, Inga suprato – visa tai, ko vaikystėje mergaitė neišgyveno su savo biologine mama, dabar turi išgyventi su ja, todėl kantriai į save gėrė visas paauglės emocijas.

„Kaip jau minėjau, Ūla turėjo problemų dėl savižudybių. Buvome susitarę, kad šiuose namuose negalima savęs žaloti. Deja, duoto žodžio ji nesilaikė“, – Inga pasakojo, kad pakelti ranką prieš save Ūlą išprovokavo barnis dėl kelias savaites netvarkyto kambario.

Apie bandymą pasismaugti plaukų tiesintuvo laidu globėja sužinojo visiškai atsitiktinai. Paauglės telefone radusi įtartinų nuotraukų, kalbėdama su ja, Inga atkreipė dėmesį į slepiamas smaugimo žymes ant kaklo.

„Visi mes turime teisę rinktis, tačiau, darydami tai, patys atsakome už padarinius. Ūla žinojo, jei pasikartos bandymai žudytis, ji privalės keliauti į ligoninę, dėl to buvo nelaiminga, pikta. Tėvai ir vyras klausė, ar tikrai reikia ją ten vežti. Žinojau, kad ligoninė nelabai padės, bet laikiausi nuomonės, kad ji turi jausti padarinius“, – Inga pasakojo, kad, grįžusi iš gydymo įstaigos, Ūla kurį laiką nekalbėjo, kol vieną dieną pratrūko ir išliejo visas nuoskaudas.

Nebijokite prašyti pagalbos

Birželį Ūlai suėjo 20 metų ir visi sunkumai, regis, praeityje. Dabar juodvi vis dažniau pasikalba apie tai, ką, būdama paaugle ir atėjusi į naujus namus, Ūla jautė, kodėl vienaip ar kitaip elgėsi. Tiesa, ne į visus klausimus jauna mergina turi atsakymus.

„Prieš mūsų pokalbį paklausiau Ūlos, ką ji norėtų pasakyti globėjams, kurie sprendžia dėl paauglio globos. Jos žodžiai buvo tokie: reikia būti žmogumi, kuris nebijo iššūkių, reikia būti labai kantriam, nepriimti kai kurių dalykų asmeniškai, nes įpročiai, susiformavę iki atsikraustant,  negali greitai keistis. Labai svarbu, anot Ūlos, nebijoti emocijų ir kantriai laukti, nes dažnai patys vaikai nesupranta, ką ir kodėl jaučia. Ką šiandien jaučia Ūla? Ji džiaugiasi, kad tapo kitu žmogumi, o visai tai, apie ką ji svajojo, ėmė pildytis“, – Inga Ūlos mintis papildė savosiomis.

Visi, galvojantys apie vaiko globą, 35-erių moters manymu, turi įsitikinti, ar viskas gerai su jų saviverte. Esant bent menkiausiai nepasitikėjimo savimi užuomazgai, išauga rizika neatsilaikyti prieš manipuliacijas, visuomenės nuomonę ir palūžti.

„Dar vienas labai svarbus momentas – prašyti pagalbos. Nereikia bijoti! Ieškokite informacijos patys, o jei reikia, kreipkitės pas specialistus ir kitus globėjus“, – patiems imtis pokyčių, kokius nori matyti kituose, kvietė Inga.

Ryšys: Ūla Ingą vadina mini mama, o Inga Ūlą – savo mergaite. I. Giedraitienės asmeninio archyvo nuotr.

Nepasitiki savo jėgomis

Tokių istorijų kaip Ingos ir Ūlos – nedaug. Paauglių globa, anot specialistų, vis dar apipinta mitais. Žmonės įsivaizduoja, kad dauguma jų turi elgesio problemų, vartoja svaigalus, rūko, keikiasi, bėga iš pamokų, smurtauja, šlaistosi gatvėse, vagiliauja. Išimčių yra, o visi paminėti punktai gali užgriūti ir visuomenėje gerbiamos, regis, darnios šeimos atžalą. Juk yra pavyzdžių, kai vienas sūnus baigia medicinos studijas, o kitas neišbrenda iš priklausomybių liūno.

„Kalbant apskritai, globėjų yra per mažai būtent vaikams, turintiems sveikatos, elgesio problemų, ir paaugliams. Rasti globėją mažam vaikui nesunku, o galinčių globoti vyresnio amžiaus vaikus – sudėtingiau. Paauglystė jau savaime yra krizinis laikotarpis, o čia paauglys susiduria ne tik su augimo krize, bet ir su kitomis – gyvenimo biologinėje šeimoje, traumine patirtimi – problemomis“, – visa tai, anot Nacionalinės globėjų, įtėvių mokymų ir konsultavimo specialistų asociacijos valdybos pirmininkės, paramos šeimos centro „Darnūs namai“ įkūrėjos Daivos Matulevičiūtės, žmones atbaido nuo minties apie paauglių globą.

Jie bijo naujojo šeimos nario neigiamų patirčių, su kuriomis reikės tvarkytis. Suvokdami, kad laukia adaptacinis laikotarpis ir su juo susiję etapai, žmonės nenori patirti įtampos savo kasdieniame gyvenime.

„Žmonės nepasitiki savo gebėjimais įveikti problemas, bijo, kad negalės būti gerais globėjais. Iš dalies ta baimė pagrįsta, bet globėjai visuomet gauna pagalbą“, – tam, anot D. Matulevičiūtės, yra sukurtas tinklas.

Kiekviena savivaldybė turi specialistų, globos koordinatorių, tarnybos atestuotų darbuotojų, kurie teikia pagalbą ne tik globėjams, bet ir vaikams. Svarbiausia, anot pašnekovės, kad globėjai gebėtų dalytis savo išgyvenimais ir drąsiai prašytų paramos.

„Ne visi globėjai kreipiasi pagalbos, nes bijo, kad tarnybos specialistai palaikys juos negebančiais. Be reikalo. Jei susidūrėte su sudėtinga adaptacija, sunku suprasti vaiko elgesį, reikia ryžtis. Su parama paauglio globa yra įveikiamas iššūkis“, – tiesa, net ir tokiu atveju, pasak specialistės, nereikėtų tikėtis greito rezultato. Pirmiausiai vaikus reikia priimti tokius, kokie jie yra, o tada ir pokyčiai lengviau ateis. Didžiausia klaida, kurią daro globėjai, – noras globotinį paversti žmogumi, kuris atitiktų jų ir visuomenės lūkesčius.

Globa – ne popieriai

Mintys dėl globos, D.Matulevičiūtės teigimu, kiekvieno galvoje gula skirtingai. Vienam apsispręsti pakanka vos kelių mėnesių, o kitos šeimos ar pavieniai asmenys mąsto ir kelerius metus. Skubos nėra, kaip ir prievartos, nes globa – ne tik priėmimas į savo namus, bet ir į širdį.

„Jei jau pradedate svarstyti, tuomet būtinai domėkitės šia tema, rinkite informaciją, skaitykite straipsnius“, – daryk uždavus sau klausimą ir darsyk į jį atsakius teigiamai, anot pašnekovės, laukia kitos procedūros, toli gražu nepanašios į baubą, kuriuo retsykiais vis dar iliustruojama globa.

Pirmiausiai reikia pasitikrinti sveikatą, gauti atitinkamą formą, ją kartu su prašymu nunešti į miesto savivaldybę, o sulaukus teritorinio vaiko apsaugos skyriaus specialistų teigiamo pradinio vertinimo, pradėti mokymų kursą. Jis suskirstytas į septynis susitikimus po tris valandas. Vykstant mokymams specialistai apsilanko norinčiųjų tapti globėjais namuose. Individualių pokalbių metu pagal standartizuotą klausimyną jie renka informaciją, tarkim, kaip būsimoji šeima užtikrintų fizinę vaiko aplinką, jo poreikių tenkinimą, kaip gebėtų kompensuoti vaiko raidos sunkumus, kaip priimtų jo istoriją ir pan. Įvertinę norinčiųjų tapti globėjais pasirengimą, specialistai parašo išvadą.

„Tikrai visko būna. Žmonės atkrenta ir mokymų metu, ir po jų. Ne visi įvertina atsakomybę, nesupranta, kad duoti reikės daugiau, nei tikisi gauti. Mano, kad vaikas bus dėkingas jau nuo pirmų dienų, bet tam, kad jis jaustų dėkingumą, reikia labai daug laiko. Žmonės vis dar paviršutiniškai vertina globą, galvoja, kad svarbiausia – dokumentai, mokymai, išvada, bet yra daug giluminių, labai svarbių ir jautrių dalykų, – D.Matulevičiūtė prisiminė vieną moterį ir jos globojamą vaikelį, kuris užmigdavo tik tada, kai padėdavo galvą jai ant krūtinės. – Arba – tėtis. Nesvarbu, kiek laiko praleidžia darbe, vyro vaidmuo yra milžiniškas. Globėja visą dieną namuose triūsė, valgyti darė, o grįžo tėtis, ir viskas!“

Ieškoma vaikui šeima

Teigiama specialistų išvada ir visiška vidinė ramybė dėl apsisprendimo diktuoja tolesnę įvykių eigą. Dar pačioje pradžioje nurodžiusi norimo vaiko lytį, amžių, globojamų vaikų skaičių, šeima ar asmuo įžengia į laukimo etapą.

„Dažniausiai šeimos pažymi, ko nori. Lytis ne visuomet svarbi, o štai amžiaus ribą nurodo beveik visi. Tik kai kurių ta riba būna labai siaura, tarkim, nuo dvejų iki trejų metų. Tada kalbame su žmonėmis, bandome tas ribas praplėsti“, – kalbėjo D.Matulevičiūtė.

Radus vaiką, būsimi globėjai gauna visą su juo susijusią informaciją:  kilmę, sveikatos būklę, juridinį statusą. Priklausomai nuo pastarojo punkto, gali būti skiriama nuolatinė ir laikinoji globa. Šios tikslas – po kurio laiko gražinti vaiką į jo biologinę šeimą, nuolatinės – rasti naują. Bet kuriuo atveju specialistai vertina, kokia šeima ir ką gali globoti, nes visa globos sistema paremta principu, kad ne šeimai ieškomas vaikas, o vaikui – šeima.