Liga atėjo netikėtai

"Kauno dienos" rengiamų Metų kaunietės rinkimų tikslas – skleisti informaciją apie kartais ir tyliai atliekamus gerus darbus. Savotiškomis rinkimų laimėtojomis galima laikyti visas dvidešimt kauniečių pasiūlytų kandidačių.

"Žinoma, apmaudu, kad finaliniame šešete jos nėra, bet ne tai svarbiausia", – pirmadienio vakarą sugužėjusios į "Kauno dienos" redakciją penkios buvusios ir esamos D.Čepulienės pacientės tikino, kad krūtų onkochirurgės pagalbos nepamirš niekada.

"Aš atėjau pas ją kaip paukštė sužeista. Pašliaužti dar galėjau, bet paskristi jau nebe", – jaudulys virpino kaunietės Aksanos Jankauskaitės balsą.

Onkologinė liga 43-ejų moteriai apie save pranešė 2013-aisiais. Besimaudydama vonioje, pažastyje ji užčiuopė keistą darinį. Nors ginekologė po apžiūros nuramino, siuntimą pas onkologą išrašė. Pastarasis po išsamių tyrimų moteriai pranešė tai, ko ši nesitikėjo susapnuoti net juodžiausiame sapne.

"Piktybinis krūties navikas. Žinią priėmiau labai sunkiai. Ne veltui medikai kalbėjo, kad klinikose vaikšto viena paklaikusi pacientė su akiniais, – Dusinantį bejėgiškumo jausmą prisiminė A.Jankauskaitė. – Mano šeimoje niekada nebuvo onkologinių susirgimų. Nebuvo jų ir giminėje. Nežinau kodėl, bet pati paniškai bijojau susirgti. Ir tai įvyko."

Išgirdusi diagnozę Aksana žinojo, kad savo kūną patikės D.Čepulienei – atsiliepimai virtualiojoje erdvėje ir rekomendacijos iš lūpų į lūpas neleido abejoti medikės kompetencija. Atvėrusi kabineto duris moteris suprato, kad pacientus patraukia ne tik jos profesionalumas, bet ir bendravimas – tiesus, konkretus, jautrus ir viltingas.

Prisimena visus vardus

"Daktarė paskyrė operacijos dieną. Pasakiau, kad tądien mano gimtadienis, todėl operaciją ji perkėlė į gegužės 23-iąją, – Nors D.Čepulienė ragino smagiai atšvęsti, A.Jankauskaitė paliepimo nevykdė. – Ne tai buvo galvoje."

Operacijos metu Aksana buvo pašalinta krūtis, o netektis atkurta iš jos pačios nugaros audinių. Netrukus moteris išvyko į reabilitacijos ligoninę Jonavoje, tačiau ryšys su D.Čepuliene nenutrūko – susidūrusi su personalo neprofesionalumu, Aksana su onkochirurge nuolat konsultavosi telefonu ir kelis kartus keliavo pas ją į klinikas  punktuoti krūtį.

Praėjus maždaug penkeriems metams klinikose atsitiktinai sutikau gydytoją. Apkabino ji mane ir sako: Aksana!

"Žinoma, tai turėjo daryti reabilitacinės ligoninės personalas, ne gydytoja, tačiau ji nė karto neatsisakė. Neatmetė nė vieno skambučio, nors ragelyje girdėjau ir namiškių šurmulį, ir vaikų klegesį", – dėkinga pacientė lenkė galvą prieš medicinos mokslų daktarę.

Grįžusios kaunietės laukė chemoterapija, spindulinės terapijos kursas ir biologinis gydymas. Iki šiol ji geria hormoninį vaistą, estrogeno receptorių moduliatorių – tamoksifeną. Artimiausius kelis metus jai teks vartoti kitus medikamentus.

"Praėjus maždaug penkeriems metams klinikose atsitiktinai sutikau gydytoją. Apkabino ji mane ir sako: Aksana!", – A.Jankauskaitė negalėjo patikėti, kad medikė, kurios kabineto duris kasdien varsto dešimtys pacienčių, taip ir nepamiršo jos vardo.

Likimo pirštas

Aksanai antrino 31-erių Raminta Kibildaitė-Albavičienė. Gydytoja D.Čepulienė, anot jos, kiekvieną apgaubia šiluma ir leidžia pasijausti ne statistine paciente ligoninės mėsmalėje, o vienintele ir ypatinga. Moterims, sergančioms onkologinėmis ligomis toks palaikymas labai svarbus. Deja, retai sutinkamas.

"Sužinojusi apie ligą sakiau sau, kad moteris manęs tikrai neoperuos. Likimo pirštas... jei pasakai, kad to nebus niekada, visada nutinka, – R.Kibildaitė-Albavičienė pasakojo, kad jau pirmojo susitikimo metu ji kardinaliai pakeitė nuomonę. – Vos tik pradėjusi kalbėti pajutau neapsakomą ramybę ir neatmestiną rūpestį. Turbūt sutiksite, kad rasti tokių medikų yra labai sunku."

Po penkių chemoterapijų Raminta vėl atskubėjo pas gydytoją ir paklausė, ar ši sutiks ją operuoti. Nė nedirstelėjusi į darbo užimtumą kalendoriuje, D.Čepulienė linktelėjo galvą.

"Aš nemačiau, tik vyras pasakojo, kad, pasibaigus operacijai, gydytoja atėjo su šypsena nuo vienos iki kitos ausies ir pasakė: "Operacija pavyko puikiai, limfmazgių nereikėjo pjauti", – susijaudinusios ir kartu besidžiaugiančios gydytojas veidą, Ramintos vyras esą iki dabar mena su ašaromis. Be jų palatoje atsisveikindama su onkochirurge, neapsiėjo ir pati Raminta.

"Priešais akis ji pakėlė rentgeno nuotrauką, pasakė, kad nieko nebeliko ir jau buvo beišeinanti pro duris. Tada atsisuko ir sako: "O ar galiu jus apkabinti?", – R.Kibildaitės-Albavičienės akys ir vėl suspindo dėkingumo ašaromis.

Netikėjo kalbomis

Surėmusios pečius, nuoširdų "ačiū" medikei siuntė dar trys pacientės: Vilma Mykolaitienė, apie onkologinę ligą sužinojusi praėjus trims savaitėms po tėčio mirties, vilties neprarandanti, plačiai besišypsanti Rūta Baltuškonienė ir Ramunė Martinkienė, kurios, kaip ir kitų likimo seserų, vėžys tykojo iš pasalų.

Išgirdusios diagnozes, visos jos atsidūrė pas D.Čepulienę, kurią vadina ne tik savo srities profesionale, nuoširdžiausia medike, bet ir tikrąją metų kauniete.

"Galėjome eiti pas kitus daktarus, bet intuicija sakė rinktis ją", – V.Mykolaitienė ir R.Baltuškonienė džiaugėsi paklausiusios savo vidinių balsų.

Ji neskirsto turtingų ir vargšų. Visi žmonės jai vienodi. Tokių kaip D.Čepulienė tikrai mažai beliko.

Ramunė prisiminė, kai laukdama už kabineto durų vizito, skeptiškai vertino šalimais sėdinčių pacienčių kalbas, esą ši daktarė apčiuopia ligą pirštais ir tiksliai nusako ligonio būklę.

"Viskas taip ir buvo. Pačiupinėjo ir gražiai pasakė, kad nieko gero", – pasiduoti, anot R.Martinkienės, medikė jai neleido. Negana to, prieš operaciją su Ramune daug kalbėjo. Pasakojo, kaip ir kur pjaus, kokių rezultatų tikėtis paskui, kai jos kūną palies chirurginis skalpelis.

"Vyras yra vyras – pjauna ir viskas, o ji į tai žiūri visai kitaip. Sakau, kad darytų kaip nori, o ji man atgal: "Tu pasveiksi, kitaip galvosi. Reikia daryti, kad būtų gražu", – savybę, į pacientes žiūrėti ne tik kaip į vaikščiojančias ligos istorijas, bet pirmiausia kaip į moteris, žavėjosi visos pašnekovės.

Antai Aksanai po pirmosios operacijos onkochirurgė pasiūlė atlikti dar vieną korekciją, mat viena krūtis medikės manymu, buvo šiek tiek žemiau nei kita. Vilmai, kuri iki operacijos turėjo itin pilną biustą, specialistė aiškino, kad po jos įsikišimo, krūtinė pūpsos kiek kitaip nei anksčiau.

Dirba daugiau nei kiti

Rankose gniauždamos vasario mėnesio dienraščio numerį, kuriame raginama balsuoti už pirmojo etapo dalyvę D.Čepulienę, moterys džiaugėsi ją pažinusios, tačiau apgailestavo, kad medikų, dirbančių iš pašaukimo, liko mažai.

Dauguma jų esą skaičiuoja minutes iki darbo pabaigos, o paprašyti išsamiau atsakyti į vieną ar kitą papildomą klausimą, prabyla medicininiais terminais, bet ne žmonėms suprantama kalba.

"Ji dirba tol, kol yra pacientų. Neatsakys, net jei esi neužsiregistravusi", – penkeriukė su šypsena pasakojo apie talonėlių medžioklę vizitui pas specialistę. – Registratūroje pasako, kurią dieną prasidės registraciją pas daktarę. 8 val. ryto telefonas užimtas, o internete jie ištirpsta per 5 min. Skambini daktarei tiesiai asmeniniu numeriu ir prašai įterpti. Įterpia, o tada sėdi ir lauki keturias penkias valandas. Svarbiausia – sulauki."

Vakarais, kai likusių medikų kabinetai po užraktu laukia rytojaus, D.Čepulienę esą labai dažnai galima sutikti skyriuje. Užeina pas pacientes į palatas, pasiteirauja, kaip jų sveikata, primena, kad reikia gerti daug skysčių, o neretai atkiša petį ašarotam žandui. Tokia ji – pacienčių dievinama Daiva.

"Ji neskirsto turtingų ir vargšų. Visi žmonės jai vienodi. Tokių kaip D.Čepulienė tikrai mažai beliko", – už suteiktas galimybes, nesuvaidintą rūpestį ir pavyzdį, koks turi būti Hipokrato tarnas, dėkojo moterys.