Įsikūrė ekspozicijų erdvė

Seniavoje esančiame III forte mus pasitiko žiemiškas vaizdelis: viskas nuklota sniegu. Forto statiniai tarsi užmigę. Pabijoję apsnigtais laiptais leistis žemyn link įėjimo į kareivines, kuriose įrengtos patalpos bendruomenei, su fotografu pasukome kitu keliu – praėjome pro grėsmingą betoninį pastatą – šoninę poterną, kurios išorinę sieną ir dabar ženklina nuo Joninių likę žolynų vainikai, ornamentai. "Pro šitą pusę iki bendruomenės patalpų teks eiti tuneliu", – mus pasitiko Kauno tvirtovės parko Turizmo ir edukacijos skyriaus vedėjas Ovidijus Jurkša. Jis – ir fortą tvarkančios Garliavos apylinkių "Sąnašos" bendruomenės (vienijančios Seniavos, Karkazų, Ireniškių, Ražiškių, Teleičių, Naugardiškių, Juragių kaimų bendruomenes) pirmininkas.

Pasišviesdami žibintuvėliais, per tamsų tunelį pasiekėme dienos šviesos pasiekiamas patalpas: buvusiose kareivinėse įsikūrė laikinoji ekspozicijų erdvė, kurioje dabar veikia Lietuvos kariuomenės uniformų paroda, ir bendruomenės patalpos.

"Sąnašos" bendruomenės patalpose prie pačių įsirengtos krosnies šildėsi ir iš surinktų vietinių žolelių išvirta firmine III forto arbata vaišinosi keletas forto entuziastų.

Man buvo šokas, kad tokį įdomų, vertingą objektą pasiglemžia laukinė gamta.

Vienas jų – Kauno tvirtovės parko darbuotojas Darius Ponomarenka, pirmą kartą čia apsilankęs maždaug prieš penkerius metus. "Nuo Karkazų kaimo pusės iki forto vidurio tąkart su bičiuliais apie pusvalandį brovėmės per žoles, brūzgynus, tankiai suaugusias gudobeles, kurios, matyt, ir sukurtos tam, kad nieko nepraleistų. Apsidraskėme, apsibraižėme. Man buvo šokas, kad tokį įdomų, vertingą objektą pasiglemžia laukinė gamta. Mes ne iš karto radome įėjimą į fortą. Kai jau prasibrovėme iki kareivinių, paaiškėjo, kad jos apsemtos – priešais kareivines plytėjo didžiulė bala. Taigi, į statinių vidų neįėjome. Po kelerių metų atvažiavau čia švęsti Jonines, – D.Ponomarenkos žodžiais, tuo metu ši vieta jau buvo smarkiai pasikeitusi. – Dabar, kai visur forte – takai, viskas atrodo lengvai prieinama. Man pirmą kartą čia lankantis taip visiškai neatrodė."

Vėliau III forte jis su bičiuliu šauliu Andriumi Jurkša surengė Lietuvos kariuomenės uniformų parodą. "Pirmiausia savo turėtas uniformas eksponavome, kitas pirkome, keletą gavome dovanų. Pradėjome su dešimties uniformų ekspozicija, o dabar jų turime apie 30", – apie išaugusią ekspoziciją užsiminė pašnekovas.

Granata nutraukė rankas

Seniaviškė senjorė Birutė Pašvenskienė forto kaimynystėje gyvena nuo gimimo: "Esu Seniavoje šalia forto gimus, čia augus, čia vaikai ir anūkai gyvena. Mano giminės istorija čia prasideda apie 1920 m., kai susituokę mano seneliai nenorėjo gyventi pas tėvus prie Napoleono kalno. Taip jie atsikėlė gyventi į III fortą – gyveno čia veikusioje vadinamojoje butų kolonijoje. Čia gyventi buvo baisi vargo vakarienė: nei vandens, nei elektros, drėgna. Bet žmonės gyveno ir išgyveno. Vėliau seneliai apsigyveno kitapus forto esančiame Irėniškių kaime. O 1954 m. mano tėveliai, iki tol gyvenę Irėniškių kaime, priešais fortą pasistatė namus. Taip 1954 m. prie pat forto atsikrausčiau gyventi ir aš, tuo metu ketverių metų mergaitė. Nuo to laiko ir gyvenu Seniavoje."

Pasak senjorės, fortas jaunimą traukė visais laikais: ir čiužinėti nuo šlaitų, ir išnaršyti visus statinius, tunelius. Ne visiems apsilankymas forto teritorijoje baigdavosi laimingai. "Pokario laikais mūsų kaimynas Albinas čia šalia ganė karves. Vaikai rado, matyt, nuo karo laikų likusių nesprogusių granatų. Jas pakrapštė – galvojo, nieko blogo neatsitiks. Jas parakinėjo ir Albinas – sprogusi granata nutraukė abi rankas", – nelaimingą atsitikimą prisiminė B.Pašvenskienė.

Caro laikais iškilusios kareivinės ir sovietmečiu atliko savo funkciją – jose gyveno kareiviai. Sovietų kariuomenė fortą paliko 1993 m.

Pasak vietinės gyventojos, ilgą laiką paskui, kai fortą paliko sovietinė kariuomenė, čia buvo šabakštynai. Seniaviškio O.Jurkšos suburtas jaunimas darbavosi metus, kol atkovojo fortą iš brūzgynų ir Sosnovskio barščių. "Visi kartu dirbo, kas su pjūklais, kas su kirviais. O kai sutvarkė fortą, buvo mūsų pirmosios Joninės čia – čia švęsti buvo nuostabu. Kam į Rumšiškes važiuoti, jei mes čia, Seniavoje, III forte, galime ir Užgavėnes, ir Jonines visai kaip Rumšiškėse atšvęsti? Čia mes ir laužus užkuriame, ir pačią gražiausią Morę sukonstruojame, o paskui ją deginame. Ir vietiniai susirenka, ir kviestinių ansamblių atvažiuoja", – pasakojo senjorė.

Giria išskirtinį objektą

Teleičių kaimo gyventoja Asta Jonaitienė prisipažino taip pat užaugusi forto kaimynystėje, tačiau jame apsilankiusi tik čia pradėjus vykti renginiams. "Žinojau, kad šalia yra fortas, ir tiek. Mano vyresni broliai jį buvo gerai ištyrinėję. O aš forto teritorijoje pirmą kartą apsilankiau gal prieš porą metų atėjusi į bendruomenės organizuotas Užgavėnes. Per pirmąjį bendruomenės susirinkimą teko užeiti ir į vidų – į kareivines. Iki tol įdomių objektų vis ieškodavome kur nors toliau. O tada pamačiau, kad pašonėje turime tokį įdomų objektą – įžymybę, kurios pažiūrėti žmonės atvažiuoja ir iš toliau. Tai buvo atradimas", – pasakojo moteris, "Sąnašos" bendruomenės veikloje dalyvaujanti kartu su vyru Aurimu Jonaičiu. Vyro žodžiais, Kauno tvirtovės parko bendruomenei skirtos patalpos per du metus labai pasikeitė: "Kai pirmą kartą čia susirinkome, sėdėjome prie žvakių ir žibalinių lempų. Dabar jau ir elektrą turime, ir šilta, ir smagu. Galima atsivesti ir draugus, pažįstamus parodyti. Kas atvažiuoja iš toliau – visi būna sužavėti, sako, jūs čia turite fantastišką objektą."

Kas atvažiuoja iš toliau – visi būna sužavėti, sako, jūs čia turite fantastišką objektą.

O.Jurkša lenkė pirštus, pristatydamas pernai forte vykusius renginius: "Vasarį III forte paminėtos Nepriklausomybės atkūrimo 100-osios metinės, surengta Užgavėnių šventė. Birželį čia tradiciškai šventėme Jonines su vokaliniu ansambliu "Jiesia". Liepą surengėme pažintinį žygį "Rokai – III fortas". Liepos mėnesį čia vyko ir tarptautinė jaunimo stovykla, inicijuota projekto "Kaunas 2022" komandos."

Spalį pagal projektą "Vaikų ir jaunų žmonių laisvalaikio užimtumas, skatinantis asmeninių, kultūrinių ir socialinių gebėjimų ugdymą" forte surengta stovykla socialinės atskirties vaikams, gruodį organizuotos kalėdinės meninės dirbtuvės ir adventinis eglutės įžiebimo vakaras.

Lankėsi Lenkijos menininkė

"Kaunas 2022" komandos kvietimu III forte neseniai viešėjo Lenkijos menininkė Iza Rutkowska. Jos meninių projektų, į kuriuos įtraukiama bendruomenė, yra įgyvendinta ne tik Lenkijoje – ir kitose šalyse. III forte moteris lankėsi, siekdama pasimatuoti, ar šis tiktų jai kaip kūrybinė erdvė. Skirtingas vietas Kaune ir Kauno rajone aplankiusi bendruomenių menininkė viešėdama Lietuvoje dar nebuvo apsisprendusi, kurioje vietoje kurs. Pirmu aplankytu tašku Kauno rajone tapo III fortas.

"Vakar žiūrėjau vaizdo filmą apie tai, kas šiame forte vyko vasarą. Šiandien matau jį užklotą sniegu. Matau čia suburtus žmones, jaučiu šios vietos energetiką. Ovidijus sako, kad žmonės vietiniams pavydi forto – manau, kad tai susiję su šios vietos magija", – išskirtinę forto atmosferą gyrė pašnekovė.

I.Rutkowska tikino, kad apsilankius forte jai kilo idėjų, ką galėtų čia sukurti: "Tai – puiki vieta, čia jaučiuosi saugiai – tokios erdvės kaip ši manęs visai negąsdina. Kalbant apie meninį projektą, man dar reikia pagalvoti, kas čia geriausiai tiktų."

"Atvažiuokite per Užgavėnes, kovo 2 d., bus smagu", – iš forto mus išlydėjo O.Jurkša. Įėjimą į forto kareivines puošia medinės žemyn galva kabančių šikšnosparnių figūros. "Taip, čia gyvena šikšnosparniai. Mes stengiamės jiems netrukdyti", – sako O.Jurkša.

III fortas žinomas kaip šikšnosparnių žiemavietė – čia miega kelios rūšys šių tarptautiniu mastu saugomų žinduolių.

Valdas Rakutis

istorikas, Kauno tvirtovės parko direktorius

Vertinant visus Kauno tvirtovės fortus, šiandien geriausiai prižiūrėtas ir išvystytas yra III fortas. Ši žiema – pirmoji, kai mes jį šildome ir veikla čia vyksta ištisus metus (anksčiau galėjome vystyti veiklą tik šiltuoju metų laiku). Mums aiški ir šio forto šiandienos edukacinė funkcija. Čia rengiamos ne tik su karyba, fortais susijusios edukacijos. Toks jis turėtų išlikti ir ateityje. Čia vedamos edukacinės programos apima visą fortą, ateityje jos turėtų apimti ir forto prieigas, pavyzdžiui, miškelį už gynybinio griovio. Kareivinių dešiniajame sparne veikla jau vyksta, kairiajame sparne ruošiamės įrengti įvairaus tipo dirbtuvėles. Ateityje planuojame šiame forte įrengti didelę lipnaus smėlio dėžę, kurioje vaikai galėtų statyti pilis ir tvirtoves. Skatinsime vaikus domėtis karo architektūra. Čia jau vyko ne viena stovykla, jų vyks ir ateityje.

Šalia Noreikiškių esančiam I fortui esame numatę dvi funkcijas. Kairioji forto pusė yra atiduodama žirgininkystei, avininkystei ir ožkininkystei. Ateityje ten tikimės rengti edukacijas, susijusias su gyvūnais, visų pirma – žirgais. Ten ruošiasi įsikurti "Zoro žirgai". Bus įrengti gardai, forto užnugaryje galbūt bus pastatytas ir maniežas. Pagrindinė sąlyga veiklai forte yra elektra, ji turėtų būti įvesta pavasarį. Kai ten įsikurs žirgininkai, bus nuolatinis sargas – bus galima nuolatinę veiklą vykdyti. Pavasarį šiame forte turėtų būti užveistos ir avys bei ožkos. Jos turėtų sumažinti mūsų išlaidas šienavimui.

O dešinėje forto pusėje norą įsikurti pareiškė karo istorijos klubai. Kai kuriuose statiniuose ten reikia impregnuoti betoną, nes vanduo sunkiasi per viršų, ir dabar ten šlapia. Kai tai sutvarkysime, ten galės kurtis karo istorijos klubai, kuriems reikia daug erdvės. Paprastai dvi kategorijos žmonių labai gerai vertina fortus. Tai – karo istorijos klubai ir automobilių restauratoriai. Jie domisi istorija ir jiems tokiose patalpose smagu.

I forto prieigose, kieme planuojame erdvę Kauno rajono vaikų veikloms. Netoli I forto – Noreikiškėse, Akademijoje, Ringauduose – gyvena labai daug jaunų šeimų su vaikais. Ten labai trūksta atvirų erdvių vaikams. Čia tam būtų ideali vieta.

Dar vienas pakaunėje esantis fortas – tai Domeikavos fortas. Domeikavos fortas yra didelis, bet nebaigtas statyti. Šiame forte inicijuojame veiklą kartu su Domeikavos seniūnija ir bendruomenėmis. Jei Domeikavoje ir toliau bus tokie energingi žmonės kaip dabar, po dviejų metų fortas bus sutvarkytas. Šiuo metu ruošiamas maršrutas pėstiesiems ir dviratininkams, į kurį patektų ne tik Domeikavos fortas, bet ir vokiečių statyti bunkeriai, kurių šalia Domeikavos yra daug, pogrindžio spaustuvė "ab". Jei ties Domeikava būtų įrengtas pėsčiųjų ir dviratininkų tiltas per Nerį, ši Neries pakrantė būtų sujungta su Kleboniškiu.

Kitas klausimas yra dėl Marvos forto. Jis yra kairėje pusėje nuo Šakių plento važiuojant nuo Akademijos link Ringaudų, šalia vandens bokšto. Ten forto statinių niekada ir nebuvo, bet nuo caro laikų yra išlikę fortui įrengti atlikti žemės darbai, iškasti grioviai. Sovietmečiu tie grioviai buvo užtvindyti vandeniu – suformuotas vandens rezervuaras.

Tikimės, kad Kauno rajono savivaldybė šį fortą perduos mums. Ten veikia visuomeninė įgula, mes tą fortą matome kaip stovyklaviečių vietą.

Valerijus Makūnas

Kauno rajono meras

Šiuo metu mes teikiame prioritetą III fortui, bet ateityje ir I fortas turėtų atsigauti. Šie fortai turi tarnauti viešajam interesui. Jie turėtų būti lankomi, į juos turėtų traukti čia sukurtos erdvės. III forto pavyzdys rodo, kad veiklą fortuose tikrai galima vykdyti. Čia rengiamos ne tik edukacijos, organizuojami bendruomenių renginiai – ten rengiamos pamokos, kiti užsiėmimai, vedamos ekskursijos.

Kartu su Kauno miesto savivaldybe tam ir įkūrėme viešąją įstaigą Kauno tvirtovės parkas, kad prisiimtume atsakomybę už fortus, užtikrintume saugumą, įveiklintume ir atgaivintume šias erdves, pritaikytume jas visuomenės poreikiams. Investicijų fortai reikalauja didelių, bet po truputį jie tvarkomi ir dabar. Fortų statiniai gali likti ir esamos būklės, bet šuliniai turi būti uždengti, takai neturi būti užžėlę, nepraeinami.

Reikėtų išsiaiškinti, kaip, sakykime, užlietame Marvos forte vykstant renginiams reikėtų užtikrinti saugumą. Kol kas, ten, manau, yra pavojų kelianti vieta. Visų pirma, šį fortą reikėtų ištyrinėti, išnagrinėti situaciją ir rimtai apsvarstyti, kokią veiklą ten būtų galima vykdyti. Reikėtų ir vandens gylį pamatuoti, jo kokybę ištirti. Reikėtų pritraukti ir bendruomenę tam fortui tvarkyti.