Kaltas kiaulių maras

Prie kelio iš Didžiųjų Lapių į Boniškius iš tolo šviečia fermos bokštai. Juos buvę kauniečiai – radioelektronikos inžinieriai Ričardas ir Virginija Skipariai – savo ūkyje pastatė prieš keliolika metų. Tuomet tai buvo nemažas kiaulių ūkis, kuriame per metus būdavo užauginama ir parduodama iki 2 tūkst. kiaulių.

Viskas pasikeitė prieš trejus metus, kai afrikinis kiaulių maras ne tik atėjo į Lietuvą, bet ir ėmė artėti prie Kauno rajono ribos. "Ėmėme po truputį mažinti kiaulių skaičių. Liko tik laiko klausimas, kada kiaulių maras pasieks ir mus. Kadangi mūsų ūkis buvo mišrus – užsiėmėme ir augalininkyste, mes negalėjome kuriam laikui visiškai uždaryti teritorijos, kad į ją niekas nepatektų. O naujienų apie nuo maro kritusius laukinius žvėris vis atsirasdavo. Taip supuolė, kad tada, kai 200 m nuo mūsų ūkio ribos septyniems kritusiems šernams buvo nustatyta ši liga, pas mus tebuvo tik septynios kiaulės", – prisiminė R.Skiparis. Prieš dvejus metus kriuksinčių riestauodegių šiame ūkyje nebeliko – jų vietą užėmė sliekai ir mėšlo, virstančio kompostu, vėliau – biohumusu, kaupai. Ūkininkas įsitikinęs, kad toks sprendimas buvo teisingas, nepaisant kai kurių finansinių nuostolių. "Gaila tik investicijų į buvusią kiaulių fermą: pastatai buvo neseniai atnaujinti, įrenginiai nupirkti – jie galėjo dar bent penkerius metus tarnauti. O dabar situacija tokia, kad įrenginiai nauji, o tvartai stovi tušti", – apgailestavo ūkininkas.

Dirba ištisus metus

Skipariai užsimena: buvo minčių parduoti kiaules ir nevykdyti jokios ūkinės veiklos. "Bet mes su žmona, nors visą darbingą gyvenimą dirbome, gaunam simbolines pensijas: žmona – 140, aš – 210 eurų per mėnesį. Buvo aišku, kad vien iš pensijos nepragyvensime. Svarstėme, kam galėtume panaudoti fermos pastatus. Šiame pastate auginome paršiukus, čia įrengtos šildomos grindys – tokias sąlygas jiems čia buvome sukūrę, kokios ne kiekviename vaikų darželyje yra, – juokiasi R.Skiparis, vesdamasis į buvusią kiaulių ūkio fermą. – Pagalvojome, kad tokia patalpa labai tiktų sliekams. Kadangi šaltuoju metų laiku įjungiu grindų šildymą, sliekai čia gyvena šilčiau nei vasarą ir dirba man ištisus metus. Tuo metu kituose ūkiuose, gaminančiuose biohumusą, sliekai žiemą ilsisi."

Kadangi šaltuoju metų laiku įjungiu grindų šildymą, sliekai čia gyvena šilčiau nei vasarą ir dirba man ištisus metus.

Kai kurie Skiparių pažįstami sukioja pirštą prie smilkinio išgirdę, kad jie dėl sliekų šildo fermos grindis: juk tai milžiniškos investicijos. "Tačiau toks šildymas mums nieko nekainuoja: sūnus augina javus, kai juos nukulia – lieka daug šiukšlinių priemaišų, kurias mes taip sukūrename. Mums kainuoja tik darbas atskirti šiukšles nuo gerų grūdų ir kūrenimas. Tam esame įsigiję granulinį šildymo katilą. Taip ir savo, ir sūnaus namus, ir tvartus šildome", – pasakojo ūkininkas.

Iš pradžių Skipariai įsigijo 20 kg Kalifornijos sliekų ir atitvėrė jiems 6 kv. m pločio fermos kampelį. "Vienas ekspertas patarė įsigyti 500 kg sliekų pradžiai. Tačiau 1 kg sliekų 30 eurų kainuoja – išeina nemenka suma. Pradėjome nuo kur kas mažiau. Dabar jų čia turėtų būti apie 200 ar 300 kg. Tiksliai nežinau – neskaičiavau ir nesvėriau", – juokauja pašnekovas, planuojantis kaupus, kuriuose darbuojasi sliekai, uždengti plėvele. "Jau dabar buvau pradėjęs juos dengti, bet jaučiu, kad sliekams tai nepatinka, jie nervinasi – lipa ant sienų. Lauke dirvožemio juk niekas neuždengia. Tačiau sliekams reikia drėgmės – reikia kompostą, kuriame jie dirba, kartkartėmis palaistyti. Kol kas kompostas su grumstais, bet vėliau sliekai tuos grumstus suardo – jie mėgsta ten žaisti meilės žaidimus", – sliekų paslaptis su šypsena veide atskleidė pašnekovas.

Mėšlas, kompostas, biohumusas

Medžiagą biohumusui gaminti – kanopinių galvijų mėšlą – Skipario ūkiui tiekia Lietuvos zoologijos sodas Kaune. "Aš moku jiems tik už atvežimą, o jie labai patenkinti, kad mes tą mėšlą pasiimame, nes kitaip atliekų tvarkymo įmonėms jie turi mokėti nemažus pinigus už mėšlo utilizavimą. Atveža didelę mašiną mėšlo, o galutinis rezultatas – tik du 10 litrų maišiukai biohumuso", – palygino ūkininkas.

Kompostas, sliekų perdirbtas į biohumusą, dar kurį laiką būna  kaupuose, bręsta, džiūsta, o paskui persijojamas per 2–3 mm sietus – išvalomos šiukšlės ir paliekami tik smulkūs, daiginti tinkami biogumuso grūdeliai.

"Kol kas sliekų pas mus yra mažokai: nėra taip, kad, pakėlus komposto sluoksnio viršų, sliekai knibždėte knibždėtų. Bet jų daugėja. Anksčiau, būdavo, naują 10 cm sluoksnį užpilu, ir sliekai du mėnesius ramūs. O dabar – trys savaitės, ir jie jau vėl ieško maisto. Faktiškai vienas suaugęs sliekas idealiomis sąlygomis per metus turėtų atvesti daugiau kaip tūkstantį naujų sliekučių. O gyvena Kalifornijos sliekas penkiolika šešiolika metų. Taigi mano sliekai dar jauni – jiems pas mane dar dirbti ir dirbti", – juokiasi R.Skiparis.

V.Skiparienė vaišina dideliais pomidorais iš savo daržo. "Pradėjus naudoti biohumusą, labai pagerėjo derlius. Verta tręšti ir vaismedžius. Paprastai žmonės pastebi: vienais metais obuoliai puikiai dera, kitais – apyprasčiai. Kad gerai derėtų kiekvienais metais, medžio vainiko plotyje reikia paberti biohumuso", – pataria.

Ūkininkai įspėja, kad biohumusas netinka šilauogėms, azalijoms, rododendrams. "Šiems augalams reikia rūgščios terpės, o biohumusas – neutralus", – paaiškina.

Natūraliai pagerina dirvožemį

Biohumusas – natūrali organinė dirvožemio gerinimo medžiaga, gaunama kompostuotą galvijų mėšlą ar kitas organines medžiagas perdirbus mikroorganizmams, tarp jų – sliekams. Teisingai paruoštas ir naudojamas biohumusas gali atnešti dvigubai didesnį nei įprasta sodo ir daržo augalų derlių. Biohumuso sudėtyje yra augimą skatinančių medžiagų, padedančių augalams greičiau prigyti ir vystytis.

"Kalio, fosforo, azoto yra ir komposte, ir biohumuse. Šios medžiagos augalui irgi labai svarbios, bet pačios svarbiausios yra huminės rūgštys, kurių gausu biohumuse. Jos, sąveikaudamos su augalų sultimis, vandeniu, padeda augalams iš dirvos pasiimti mikroelementus ir kitas medžiagas, sunkiai tirpstančias vandenyje, – pasakojo R.Skiparis. – Fosforo, kalio, azoto augalas paima tiek, kiek jų ištirpsta vandenyje. O kai augalas auga humuso terpėje, huminės rūgštys padeda ištirpinti naudingus elementus ir padeda augalui juos pasiimti. Naudojant biohumusą užaugintos daržovės yra daug skanesnės, vertingesnės – turi daugiau naudingųjų medžiagų."