Prašė jo nepertraukti

Susitikti su D.Grybausku jo namuose, Rokų seniūnijos Girininkų kaime, važiavome kartu su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių (LPKTS) Tarybos pirmininke Vince Vaidevute Margevičiene. Jai rūpėjo išsiaiškinti, kada įkurtas LPKTS Kauno skyrius. "Donatas, įkūręs Kauno skyrių, žinos tą dabar jau istorinę datą ir, esu tikra, turės tai liudijančių dokumentų, kurių nėra mūsų archyve. Tačiau skyriaus įkūrimas – ne vienintelis Donato nuopelnas. Jo biografija verta romano ar filmo", – pastebėjo V.V.Margevičienė.

D.Grybauskas mus pasitiko sėdėdamas fotelyje. Jis iškart prisipažino, kad mato tik šešėlius, o veidų – ne. Savo buvusią bendražygę pažinęs iš balso, paprašė jį lankančios pusseserės Onutės Grybauskaitės, gimusios traukinyje į Sibirą, išvirti kavos ir iškart įspėjo – nepertraukti jo prisiminimų, nes antraip bus sunku suprasti jo elgesio istoriniuose lūžiuose motyvus.

Stebėtina atmintis

"Gimiau Prienų r. Pamoterio kaime 1932 m., nors pase įrašyti 1934 m. Tai man labai pravertė vėliau. Bet pradėsiu svarbius dalykus pasakoti iš eilės. 1948 m. Laukiškių kaime, netoli Išlaužo, Brazaičių sodyboje, daviau partizano priesaiką. Netrukus mūsų partizanų grupę, kurioje buvo ir mano brolis Vytautas, išdavė Antanas Misiūnas iš Laukiškių kaimo. Žuvo ir mūsų vadas, ir mano brolis, ir dar du partizanai.

Aš likau gyvas, nes tuo metu nebuvau įvykio vietoje. Tačiau tos žūtys, mano tėvų ir brolio Algirdo išvežimas į Sibirą neatvėsino partizaninės kovos, nors priešintis buvo vis sunkiau. Priminsiu, kad svarbiausias Lietuvos komunistas Antanas Sniečkus paprašė Stalino pagalbos, naikinant partizanus. Ir ją gavo: 1949 m. pradžioje okupuotą Lietuvą pasiekė keli šimtai sunkvežimių, lengvųjų automobilių, specialiųjų mašinų, stribai gavo 8 tūkst. komplektų žieminių ir tiek pat vasarinių uniformų – kiek buvo prašyta", – teigė Donatas, pasiūlęs apie tai pasiskaityti knygoje "LKP agonijos kronika".

Neužmirštamas tardymas

Žuvus broliui, tėvus ir brolį išvežus į Sibirą, 1950 m. Donatas su besislapstančiu pas Antano Lukšos gimines kitu broliu Leonu išvažiavo savo noru į Sibirą, į Irkutsko sritį, kur buvo ištremti kiti šeimos nariai.

"Ir ką manot – mane ten suėmė už partizanavimą Lietuvoje. Į Tėvynę vežė Stolypino vagonais – taip buvo vadinami Rusijoje vykdant Piotro Stolypino agrarinę reformą krovininiai vagonai, kuriais daugiausia buvo vežami gyvuliai. Vežė kartu su rusų karininkais, kurie karo metu buvo pasidavę į vokiečių nelaisvę. Kai mane atvežė į Lukiškių kalėjimą, akys prašviesėjo – kaip nepilnametis, dažnai gaudavau pieniškos sriubos. Kai atvežė į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą, prisiminiau rusų karininkų patarimą – saugotis kameroje provokatorių. Jų buvo – patarimas padėjo.

Leonas (kairėje), Algirdas, tėvai Marijona ir Jonas, Donatas Sibire, Usoljė Sibirskojė, 1955 m.

Mane tardė visiems žinomų Saugumo rūmų Kaune trečiajame aukšte. Pro pravirus tardymo patalpos langus girdėjosi garsios aimanos, sklidusios iš kitų trečiojo aukšto kambarių, kurių visi langai buvo atverti į kiemą. Tų riksmų niekas negirdėjo gatvėje, tačiau girdėjo visi tardomieji. Tai buvo psichologinis tardytojų spaudimas mums, tardomiesiems. Iki šiol atsimenu tardytojo Briuchanovo pavardę. Ir kaip galiu ją užmiršti – kartą tardymo metu pastatė mane prie sienos ir paleido du šūvius. Šalia galvos. O vertėjas lietuvis tuo metu gesino savo cigaretę į mano skruostą – matot, žymė išlikus", – Donatas palietė pirštais savo skruostą.

Mordovijos kalinys

Nors nebuvo jokių rimtų įrodymų apie Donato dalyvavimą partizaninėje kovoje prieš okupantus, nepilnametis vis vien buvo nuteistas dešimčiai metų kalėti Mordovijos mažamečių lageryje.

Ten kalėjo drauge su dabar visiems žinomu rašytoju Aleksu Dabulskiu, nuteistu už antisovietinius eilėraščius net keliems dešimtmečiams nelaisvės. Aleksas drauge su Donatu gamino lageryje futliarus radijo imtuvams ir mokė pastarąjį matematikos. Po puspenktų metų Donatas buvo išleistas iš lagerio pas tėvus, į tremtį Sibire. Ten mokėsi, dėstė Irkutsko amatų mokykloje, kurioje jam buvo suteiktas Darbo rezervų pirmūno vardas.

1957 m. su tėvais ir abiem broliais grįžo į Lietuvą.

A.Butkevičiaus pėdsakai

Kai prasidėjo M.Gorbačiovo inicijuota perestroika ir padvelkė laisve, Donatas drauge su Vytautu Putna ir Audriumi Butkevičiumi organizavo 120 tremtinių palaikų iš Igarkos parvežimą į Lietuvą. Palaikai karstuose buvo atgabenti kariniu transporto lėktuvu į Kėdainių karinį aerodromą 1989 m. liepos 28-ąją.

"Buvo pavakarys, skambant Kėdainių Šv.Jurgio bažnyčios varpams aerodromo link judėjo daugiatūkstantinė minia su gedulo kaspinais perrištomis trispalvėmis, bažnytinėmis vėliavomis, žvakėmis ir gėlėmis. Aerodromo vadai įsileido minią – tai anuomet atrodė kaip stebuklas. Bet jis įvyko", – prisiminė Donatas.

Kaune pradėjo kurtis Sąjūdžio grupės, burtis tremtiniai ir politiniai kaliniai. Donatas, suprantama, buvo vienas aktyviausių tarp jų. Tai jo iniciatyva 1990 m. liepą Kaune buvo įkurtas LPKTS Kauno skyrius, kuris iki tol buvo vadintas LPKTS administracija.

Vaikų tvirkintojo išpuoliai

"Reikėjo išrinkti skyriaus pirmininką. Prasidėjo agitacija. Daugiausia dėmesio buvo skirta Audriaus Butkevičiaus, dirbusio gydytoju Garliavoje, asmeniui. Vieni LPKTS nariai agitavo už jį, nors Audrius nebuvo nei tremtinys, nei politinis kalinys, bet būtent jo iniciatyva 1988 m. rugpjūčio 26 d. Vilniaus g. 22 name buvo įkurtas "Tremtinio" klubas. Beje, pirmuosius jo įstatus parašė Arvydas Juozaitis. Per kelerius metus klubas išaugo į LPKTS, kuri tapo galinga Lietuvos patriotų organizacija – ji vienijo apie 100 tūkst. narių, patyrusių okupantų ir kolaborantų klastą, žiaurumus.

Bet A.Butkevičius turėjo ir priešininkų. Ypač aršiai jį puolė vėliau išgarsėjęs dėl vaikų tvirkinimo toks Ervydas Čekanavičius, kuris nepailsdamas klijuodavo LPKTS skelbimų lentoje agitacinius lapelius, nukreiptus prieš A.Butkevičių. Aš visus tuos jo lapelius nuplėšdavau", – prisiminė pašnekovas.

Kaip tapo pirmininku

Bet reikalas išsisprendė savaime – A.Butkevičius 1990 m. pavasarį buvo paskirtas Krašto apsaugos departamento generaliniu direktoriumi, ir spalio 3-iąją Kauno politiniai kaliniai bei tremtiniai išsirinko savo pirmąją Tarybą, o ši Kauno skyriaus pirmininku – mane", – teigė Donatas, kartu priminęs, kad nuo 1989 iki 1997 m. LPKTS vadovavo Balys Gajauskas.

"Įkūrę Kauno skyrių, įsikraustėme į K.Donelaičio g. 70B kieme buvusį pastatą, kur buvo leidžiamas nuo 1988 m. ėjęs laikraštis "Tremtinys" ir 1991 m. pradėtas leisti istorinis žurnalas "Laisvės kovų archyvas". Pastarajam vadovauti buvo pakviesta IX forte dirbusi Dalia Kuodytė, vėliau tapusi LGGRTC vadove, Seimo nare. Jai žurnale talkino Birutė Oksaitė, vėliau dirbusi "Kauno dienoje", ir kiti", – pasakojo Donatas.

Nepriėmė buvusių komunistų

1990 m., anot paties Donato, jis drauge su Arimantu Dragunevičiumi, Andrejumi Dručkumi, Rūta Smailiene, kitais LPKTS nariais buvo išrinkti į Kauno miesto liaudies deputatų Tarybą. "Koalicijoje su konservatoriais turėjome Taryboje daugumą. Aš padėjau buvusiems politiniams kaliniams ir tremtiniams spręsti žemės grąžinimo ir kitus svarbius klausimus. Tai daryti nebuvo sunku, nes anuomet savivaldybėje dirbę sovietiniai valdininkai buvo kaip šilkiniai.

Mums, LPKTS, pavyko gauti anuomet vadintame Ramybės parku, t. y. Senosiose miesto kapinėse stovėjusį telefono ir telegrafo stotelės pastatą, kuriame įkūrėme Tremties ir rezistencijos muziejų. K.Donelaičio gatvės 37-ajame name įkūrėme vaistinę, labdaros iš JAV dalijamo punktą. Maža to, mums, LPKTS Kauno skyriui, buvo leista, pavyzdžiui, daryti trečiadieniais posėdžius Mažojoje savivaldybės salėje. Į tuos posėdžius ateidavo Laisvės lygos vadovas Antanas Terleckas, tautininkų lyderis Klemas Inta, demokratų – Saulius Pečeliūnas. Ateidavo politinių kalinių bei tremtinių, anksčiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių įstojusių į kompartiją, o tada priimtų į Respublikonų bei kitas partijas. Mat mūsų įstatai draudė priimti į LPKTS buvusius komunistus", – teigė pašnekovas.

Rėmė Kauno kandidatus

Kai 1990 m. prasidėjo rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą (AT), LPKTS Kauno skyrių užplūdo įvairių partijų atstovai, prašydami rinkimuose paramos.

"Jie ateidavo pas mane, į "Pramprojekto" devintąjį aukštą, kur dirbau. Atsimenu, pro langą, žemai po kojomis, matydavau Lenino statulos galvą. Beje, ji nulėkė pirmoji ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Tarybų Sąjungoje – apie tai sužinojau, žiūrėdamas televiziją Sibire, kur buvau išvykęs į tremties vietą dėl palaikų parvežimo.

Mes, LPKTS Kauno skyrius, suteikėme paramą penkiolikai kauniečių, kandidatavusių į AT – patys kūrėme, gaminome ir dauginome projektavimo institutuose agitacinius lapelius ir patys juos išnešiojome į gyventojų pašto dėžutes. Ir visi penkiolika kandidatų buvo išrinkti. Tarp jų buvo ir Aleksandras Abišala, Egidijus Klumbys, kiti vėliau išgarsėję politikai", – pasakojo Donatas.

Padėjo tapti ministru

"Atsimenate tokį susisiekimo ministrą Joną Biržiškį, garsiųjų Biržiškų giminaitį? Anuomet Jonas Kaune vadovavo "Granito" įmonei. Beje, sovietmečiu tapti vadovu galėjo tik kompartjos nariai. Tad jam teko įstoti į tą partiją. Bet tai buvo puikus žmogus – aš jį gerai pažinojau dar nuo Sibiro laikų. Net buvau pabroliu jo vestuvėse.

Kadangi J.Biržiškis buvo baigęs Irkutske Kalnų pramonės institutą, turėjo vadovavimo didelei įmonei patirties, tad, pasitarę su LPKTS lyderiu Antanu Lukša, nutarėme siekti, kad jis būtų paskirtas susisiekimo ministru. Ir tai pavyko padaryti, atrodo, per A.Butkevičių, kuris tuo metu jau buvo pradėjęs vadovauti krašto apsaugos departamentui. Jis kreipėsi į anuometę ministrę pirmininkę Kazimierą Prunskienę su mūsų pasiūlymu, ir ji tam pritarė – taip J.Biržiškis tapo pirmuoju minėtos ministerijos vadovu. Ir, matyt, geru vadovu, nes užėmė tas pareigas net septyniose Vyriausybėse", – džiaugėsi Donatas.

Kauno kagėbistų irštvoje

Pašnekovas prisiminė ir tai, kaip buvo gautos dabartinės LPKTS patalpos Laisvės alėjoje. "Tos patalpos – tai pirmoji tarpukario Karininkų ramovės būstinė, besiribojanti su 1937 m. pastatytąja.  Kai konservatorius Gediminas Vagnorius 1990 m. buvo išrinktas į AT, jis 1991–1992 m. vadovavo Ministrų kabinetui. Tada mes važinėdavome pas jį spręsti mums svarbių klausimų. G.Vagnorius buvo labai geranoriškas mūsų atžvilgiu – gavome neatlygintinai mano minėtą pastatą. Beje, kai į jį įsikraustėme, už vienos jo sienos gyveno KGB Kauno miesto viršininkas Gediminas Bagdonas. Tuo metu man labai rūpėjo nepriklausomos Lietuvos saugumas.

Įpusėjus kadencijai Kauno miesto taryboje, 1992 m. ją palikau ir išėjau dirbti pas  B.Gajauską, kuris vadovavo Lietuvos Respublikos saugumo tarnybai. Kai kartu su Vytautu Stašaičiu, sukūrusiu drauge su Algirdu Petrusevičiumi pirmąjį lietuvišką ginklą "Vytis", buvome paskirti perimti Kaune veikusį KGB skyrių, vėl atsidūriau pastate, kur pokariu buvau žiauriai tardomas", – prisiminė Donatas.

Vaizdo kamerų, deja, nebuvo

Jis dabar negali nupasakoti jausmo, kurį pajuto jau Atgimimo laikotarpiu įėjęs į buvusią KGB Kauno būstinę, o ypač į tą pačią patalpą trečiajame aukšte, kur buvo patyręs tardytojo Briuchanovo šūvius šalia savo galvos, o šio pakalikas gesino cigaretę į jo veidą…

"Turėjau perimti garsųjį pastatą ir dokumentaciją. Tai padėjo padaryti šauliai. O Vytautui Stašaičiui buvo patikėta perimti ginkluotę. Visus tame saugumiečių pastate dirbusius žmones laikėme salėje, o iš ten kviesdavomės juos į kabinetus. Beje, Kauno saugumiečių vadovas G.Bagdonas tuo metu atostogavo – dingo iš mūsų akiračio. Apmaudu ne tik dėl to, bet ir dėl vaizdo kamerų, kurių anais laikais dar nebuvo. Jos būtų užfiksavusios veidus tų KGB pakalikų, kurie ateidavo atsiimti pinigų už savo atliktus juodus darbus. Mes neturėjome teisės uždrausti kasininkei jiems mokėti, ir išdavikai drąsiai ateidavo pinigų, pasirašydami ties savo slapyvardžiais specialiame lape. Beje, pinigus mokėjo ir tiems, kurie nuomodavo butus kagėbistams, sekusiems vieną ar kitą žmogų. Tų išdavikų pavardžių – dokumentuose buvo tik jų slapyvardžiai – tada mes nežinojome", – pasakojo Donatas.

Rado įkaitusių seifų

Kai KGB pastatas buvo perimtas, Donatas sėdėdavo konkretaus kagėbisto kabinete, išsikviesdavo iš salės to kabineto šeimininką, pasisodindavo šalia ir, traukdamas iš rašomojo stalo stalčių dokumentus, klausdavo jo, jei būdavo kas nors neaišku.

"Dirbti padėdavo šauliai, saugoję tvarką pastate. Rastus kabinete asmeninius kagėbistų daiktus jiems grąžindavome, o dokumentus kraudavau į maišus ir pats savo automobiliu veždavau į Vilnių, į centrinę KGB būstinę. Ten rūšiuodavome juos kartu su dabar paskirtuoju kardinolu Sigitu Tamkevičiumi. Jam rūpėjo kunigų bylos", – prisiminė Donatas.

Jis neslepia, tuomet supratęs, kad kagėbistai sudegino daug svarbių dokumentų – tai liudijo kai kuriuose kabinetuose rasti atviri, dar karšti seifai ir juose sudeginti popieriai.

Aptiko įslaptintą patalpą

Beje, pagal pastato planą tuomet pavyko aptikti ir įslaptintą kambarį. Įėjimas į jį buvo iš salės, kurioje buvo laikyti KGB Kauno skyriuje dirbę žmones.

To įėjimo nepastebėjome anksčiau, nes durys buvo paslėptos po dideliu žemėlapiu. Kai kurie kagėbistai mus gąsdino – neikite, nes sprogs, bet mes vis vien tas duris atidarėme. Deja, nieko įdomaus viduje neradome – tik telefoninių pokalbių pasiklausymo aparatūrą. Teko lankytis ir mieto įmonių kadrų skyriuose, kur KGB turėjo savų ryšių ir reikalų.

Nepagalvojome, deja, apie vidaus reikalų sistemoje saugomą nuteistųjų kartoteką, kurių kortelėse galėjo būti mums daug svarbių duomenų", – apgailestavo Donatas, iki šiol kasdien besiklausantis radijo ir televizijos žinių, debatų, laidų, susijusių su Lietuvos vidaus ir užsienio politika, pasikalbantis telefonu su buvusiais bendražygiais.