Bebro kailis
Sužinojęs sinoptikų prognozes, kad naktį iš sekmadienio į pirmadienį termometro stulpelis nukris į mūsų šalyje jau seniai regėtas žemumas, Mindaugas susigundė nakčiai miške.
„Taip, ši naktis buvo šalčiausia, kokią esu praleidęs lauke. Ryte, kai grįžau į automobilį, termometras rodė minus 30”, – sakė vyras.
Šalčiausia, anot jo, buvo tarp septintos ir aštuntos valandos ryto, prieš auštant.
Anksčiau jam yra tekę lauke naktį praleisti prie 25 laipsnių šalčio. Tai buvo jo, kaip kariškio, rutinos dalis.
Šįkart buvo dar šaltesnė naktis, tačiau miegojo kur kas komfortiškiau. Anąkart irgi nesušalo, bet jautė diskomfortą. Šįkart didelė padėka priklauso bebro kailiui, kuriuo miegmaišyje buvo įsupęs kojas. Į miegmaišį dar buvo įsidėjęs karšto vandens pripildytą termosą, bet ne savęs šildymui, o tam, kad ryte turėtų ne ledo gabalą, o neužšalusio vandens atsigerti ar arbatai išsivirti.
„Nepasakyčiau, kad čia kažkas tokio ekstremalaus“, – įvertino nuotykį Mindaugas, tačiau tam jis buvo tinkamai pasiruošęs ir įgūdžių, ir įrangos prasme.
Šeima – tik trumpam
Į nakvynės vietą atvažiavo apie 16 val. Vėliau trumpam prisijungė šeima. Vienuolikmetis sūnus norėjo tėčiui kompaniją palaikyti pernakt, tačiau jaunasis skautas, anot Mindaugo, tam dar nepasiruošęs.
Įsirengė guolį. Susidėjo eglišakius, pasitiesė du kilimėlius, kad miegmaišį apsaugotų nuo drėgmės. Pasiruošė malkų, užsikūrė ugnį. Už laužo pasistatė šilumą atspindinčią sienelę.
Metas vakarienei. Vandenį supylus į katiliuką, jo kraštai iš karto apledėjo. Faršas – sušalęs. Svogūnus supjaustai ir jie iškart užšąla. Bet ant ugnies viskas greitai atitirpo ir su lavašu virto skaniu užkandžiu.
„Dar pavaikščiojau – labai graži naktis buvo“, – pasakojo vyras. Bandė pafilmuoti, pafotografuoti. Visi aparatai greitai išsikrovė. Tiksliau, fotoaparatas nuo šalčio net neįsijungė. Vaizdo kamera išsikrovė per kelias minutes. Ilgiau atlaikė telefonas, laikytas šiltai prie kūno.
Mirtina tyla
Vidurnaktį, kai ėjo miegoti, buvo 21 laipsnis šalčio. Vėliau temperatūra ėmė dar labiau kristi ir pasiekė 30 laipsnių šaltį.
Buvo pabudęs apie 3 val. ryto, bet ne dėl to, kad sušalo, o nuo pokšinčių medžių garso. „Nuo šalčio pokšėjo. Atsibudau, apsiverčiau ant kito šono ir vėl užmigau“, – kalbėjo Mindaugas.
Kol ėmė pokšėti medžiai, miške buvo mirtina tyla. „Nors paprastai toje vietoje ir stirnos naktį vaikšto, kiti gyvūnai. Tąnakt negirdėjau, kad kažkas krebždėtų, vaikščiotų, paukščių irgi nesigirdėjo“, – mintimis į tą naktį nusikėlė vyras.
Spengianti tyla labai naudinga perkrauti galvai.
Kam jam reikia tokių iššūkių? Tai proga išbandyti save. Be to, tai galimybė pabūti tik su savimi. „Spengianti tyla labai naudinga perkrauti galvai. Dažniausiai mus visur supa vienoks ar kitoks triukšmas. Visiškoje tyloje retai kada pavyksta pabūti“, – kalbėjo vyras. Jis pastebėjo, kad šaltyje paaštrėja mąstymas, įsijungia išgyvenimo režimas.
Beje, dujinis žiebtuvėlis prie tokio šalčio yra nepraktiškas. Gali nesuveikti. Reikia turėti skeltuvą.
„Kapų žvakė labai praverčia. Užsidegei, pasidėjai, visąlaik bus šviesos ir bet kada prireikus nuo jos užsidegsi dagtį laužui ar panašiai“, – patarė Mindaugas.
Būtina ruoštis
Vyras akcentavo, kad tokiems dalykams reikia ruoštis. „Negalima taip: nulipau nuo kompiuterio ir einu į ekstremumus“, – atkreipė dėmesį Mindaugas.
Jis akcentavo, kad visas procesas turi būti kontroliuojamas. Jeigu norima sau iššūkio, patarė nevažiuoti kur nors toli nuo civilizacijos, nelįsti labai giliai į mišką.
Negalima taip: nulipau nuo kompiuterio ir einu į ekstremumus.
„Nepavykus tavęs niekas neras ir mirtinai sušalsi. Važiuokite į savo sodą arba jeigu kažkas turi nuosavą valdą. Jeigu naktis vyks ne pagal jūsų planą, galėsite užeiti sušilti į patalpas. Kūno nušalimas greitai ateina. Rizika turi būti apgalvota, pamatuota“, – sakė pašnekovas.
Paauglystėje jis yra pakliuvęs į sudėtingą situaciją, susijusią su šalčiu, tačiau pavyko išsigelbėti.
Autobusu nuvažiavo iki kito kaimo už 4 km ir sugalvojo pareiti per apsnigtus laukus. O sniego daug. Vietomis – iki juosmens. „Nė telefono neturėjau. Būčiau sušalęs ir niekas nebūtų radęs. Šiaip ne taip išsikapsčiau, pasukau upelio link, palei jį buvo mažiau sniego“, – Mindaugas prisiminė savo nuotykį, kuris galėjo labai liūdnai baigtis.
Dar viena jo vaikystės pramoga – slidinėjimas slidėmis. Greitas ir saugus būdas judėti.
Sušalo ir grįžo
Mindaugas nuo vaikystės su draugais duodavosi po miškus, statydavo būstines. Jo kaimas, tiksliau miestelis Šiaurės Lietuvoje, yra arti miško.
Pašnekovo vaikystės žiemos – tokios kaip ši. „Tvoros pyškėdavo nuo šalčio ir sniego normaliai būdavo. Daug laiko leisdavome lauke, bet nakvoti nelikdavome, tik paauglystėje esame kartą bandę“, – pasakojo Mindaugas.
Būdamas trylikos su draugais žiemą buvo susiorganizavę žygį su nakvyne, su palapinėmis. „Bet ištraukėme tik iki trečios valandos nakties. Teko susipakuoti ir grįžti namo – supratome, kad neištversime. Tais laikais neturėjome nei normalių arktinių miegmaišių, nei normalios žiemiškos aprangos, avalynės“, – vardijo vyras.
Pridūrė, kad tuomet net nebuvo pagalvoję apie aprangos sluoksniavimą. Ką turėjo, tą apsirengė. Antras kelnes, kailinę kepurę ant galvos, striukę, pirštines ir viskas.
Tai, kad žlugo planas, lėmė ir tai, kad jaunimas nebuvo įvertinęs, jog palaukėje naktį vėjas gali perkošti palapinę. Įsikūrė miškelyje, bet toks retas, kad buvo kiaurai vėjo perpučiamas.
„Tada nebuvo labai šalta, bet dėl vėjo jutiminė temperatūra buvo gerokai nukritusi. Pasirinkome netinkamą vietą, neįvertinome ir to, kad blogai pasistatėme palapinę. Iš karto ant sniego, nesikasėme, nedėjome po ja šieno, eglišakių. Ne tingėjome, o įgūdžių ir žinių nebuvo, nebuvo, kur pasiskaityti“, – kalbėjo Mindaugas.
Už kumštines pirštines
Pasikepė lašinių, tačiau ir tokia kaloringa vakarienė neišgelbėjo. „Nebuvome net užmigę. Labai gėlė kojas. Mes net ne miegmaišius, o storas antklodes buvome pasiėmę. Kiek su tokiomis galima išbūti? Išlindome prie laužo. Pastovėjome, pastovėjome, atsibodo, susirinkome daiktus, antklodę ant peties ir parėjome namo“, – šyptelėjo Mindaugas.
Dar kartą nakvoti žiemą gamtoje ilgai neprisiruošė. Tačiau kaip medžiotojas vėliau daug laiko leisdavo ir šaltyje.
Taip atsirinko tinkamus batus, išmoko, kaip apsirengti per šalčius. Supratau, kad retkarčiais reikia prasisegti striukę, nes trumpam sukaitus ir pradėjus prakaituoti netrukus gresia sušalti – kuo daugiau drėgmės prie kūno, kuo paskui šalčiau tampa.
Pataria įsigyti ne tik kepurę, bet ir veido kaukę, kad nuo šalčio būtų apsaugota ir ši kūno dalis.
„Iš mano patirties geriausios – kumštinės pirštinės. Aišku, nepatogu su jomis dirbti, bet miške neužsiimsime rankdarbiais. Batai – vienu dydžiu didesni, kad apsimovus kojines kojos batuose būtų laisvos, kad nespaustų. Kitaip pristabdyta kraujotaka lems, kad kojos ims šalti“, – vardijo pašnekovas.
Naujausi komentarai