Antradienį per pietus atsisakęs įprastų didžkukulių valgykloje, užkopiau į Pelėdų kalną ir pamačiau visai kitokį Kauną – šiurkštų, bet draugišką, apgriuvusį, bet spalvingą.
Praturtėti čia galima ne tik dvasiškai. Dar kopiant į kalną, A. Mackevičiaus gatvės pradžioje, naujų šeimininkų laukia televizorius „Toshiba“. Aišku, jis senas, kineskopinis, bet kas be trūkumų.
Jei televizorių palikau kitiems slampinėtojams, pamatęs antrą dovaną net žagtelėjau. Supratau, kad ji man skirta. Prieš kelias valandas redakcijoje prie stalo žnektelėjau į savo kėdę, ji tik TRIOKŠT, aš keberiokšt. Lūžo dvi kojos iš penkių.
Ant Pelėdų kalno radau sau naują kėdę. Aišku, geros kėdės niekas nebūtų išmetęs, bet net ir apžvelgus visus minusus – pratrintą apmušalą, trūkstamą sėdimąją dalį, ji tikras lobis. Įkritau į ją ir visus praeivius profilaktiškai piktai palydėjau žvilgsniu, kad patys nesugalvotų pareikšti nuosavybės į mano naują turtą.
Užtruko, kol atvažiavo transportas kėdę paimti. Čia gatvelės klaidžios. Vienoje jų sutikau vyruką, variusį dviratį.
„Nenusileisi čia. Einam, parodysiu“, – mostelėjo jis man, galvodamas, kad bandau nusileisti į Jonavos gatvę.
Patraukėmė dviese. „Apsitvėrė čia visi, prisigrobė kuo daugiau“, – eidamas netvėrė pykčiu pakeleivis.
Paleidau jį riedėti sau, o pats nėriau į Žaliakalnio užkaborius.
Jei vieni gyventojai savo privatumą gina aukštomis tvoromis, kiti viešai rodo savo skalbinius, tikrąja šių žodžių prasme, ir dar labiau praturtina spalvomis miesto peizažą.
Ant Pelėdų kalno tikriausiai stovi vienintelė Lietuvoje rožinė „Opel Vectra“, čia pilna raudonų tulpių – jos auga ir ten, kur niekas jų nesodino.
Šiurkščios kaip senelio rankos sukežusių trobų sienos. O kiek inkliuzų! Kažkokio menininko kieme paslėptas gipsinis išdidus liūto biustas, nederantis su skardine tvora. Žaliojoje gatvėje riogso vagių „nuauta“ „Audi“.
Šiame miesto rajone įdomu pasiklysti.
Naujausi komentarai