Kėlėsi į virtualųjį pasaulį

Su Irena Vainoriene susitikome Kauno Jono Basanavičiaus gimnazijoje, 208 kabinete, kurį jau dvidešimt aštuonerius metus pedagogė vadina savo pasaulėliu.

Čia eilute išrikiuotos įdomiausios knygos, nuotraukos, menančios ankstesniąsias laidas, mokinių dovanos ir kitos mielos smulkmenos. Tiesa, lenta nuo kovo vidurio nematė mokinių ir nejuto rašiklio pėdsako ant savo plokštumos. Šalyje paskelbus karantiną, mokymo procesas persikėlė prie kompiuterių, o gyvą kontaktą pakeitė veidai monitoriuose. Lietuvių kalbos mokytoja, kadaise pirštais lytėjusi popierinius dienynus ir tokias pat pažymių knygeles neslėpė, kad nuotolinis mokymas buvo iššūkis, tačiau ir ji, ir kiti mokyklos pedagogai su juo susidorojo.

"Teko visiškai išeiti iš komforto zonos, todėl mokiniams iš karto pasakiau, kad jaučiuosi nesaugiai pereidama į jų pasaulį. Pradžioje gimnazistai, ypač tie, kurie išmano programavimą, man nemažai padėjo. Buvo smagu ir man, ir jiems. Kai mokiniai suprato, kad nuotolinis mokymasis nėra žaidimas, o sunkus darbas, mes – mokytojai – ir vėl įgavome pranašumą. Vis dėlto neliko tos alchemijos, kai tu įsisegi akimis į mokinį, kai aiškindama pamoką skraidai nuo suolo prie lentos", – mokytoja prisiminė mokymosi procesą ir paskutinę pamoką abiturientams.

Jos metu mokyklos pedagogė gimnazistams linkėjo prisiminti, kad jie yra protingi ir išprusę jauni žmonės, o per egzaminą ragino nepasiduoti – galvoti ne apie langą kompiuterio ekrane, kurį matė pastaruoju metu. Pasak mokytojos, geriau mintyse persikelti į kabinetą, tada galbūt kils idėjų, padėsiančių pasirinkti tinkamiausius autorius ir kūrinius, įkvėpsiančius samprotauti pasirinkta tema.

Pradėjusi dirbti mokykloje, pamokas I.Vainorienė mokėsi vesti prieš veidrodį. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Ne balas vertybė

Mokytojos Irenos žodžiai pasiekė adresatus – šalies matematikams griebiantis už galvos dėl prastų baigiamųjų egzaminų rezultatų, Kauno J.Basanavičiaus gimnazijos lituanistės krepšelyje – net dvylika šimtukų.

"Pradėjau nuo dviejų, paskui buvo šeši, septyni. Prieš egzaminų sesiją direktorius paklausė, kiek šiemet bus. Atsakiau, kad nežinau, nes ne šimtukai mano siekiamybė. Žinoma, džiaugiuosi tokiais vertinimais ir dėl vaikų, ir dėl jų šeimų. Tačiau ne mažiau esu laiminga ir dėl tų, kurie gavo 30 ar 40 balų", – rezultatus reziumavo pedagogė.

Jei tik galėtų, I.Vainorienė keistų egzaminų tvarką, o baigiamąjį balą sudarytų iš dviejų dėmenų – kelerių metų metinių pažymių ir baigiamojo egzamino balo. Tada mokiniai, jos manymu, būtų motyvuoti mokytis visą laiką, o ne paskutinius mėnesius, kaip kartais pasitaiko.

"Galvoju, kad nevertėtų taip sureikšminti egzamino", – pedagogė ir vėl purtėsi šimtukų garbės.

Kur kas prasmingiau už balą atestate yra liekamoji vertė – tai, ką mokiniai galvose ir širdyse nešioja po metų, penkerių ar dešimties. Todėl lietuvių kalbos mokytoja viliasi, kad teatrai, į kuriuos dabar ji eina drauge su savo mokiniais, auklėtiniais, ateityje jiems bus ne pareiga, o dvasinė būtinybė.

Žiūri kur kas giliau

Akimirką į klasę užsukęs mokyklos vadovas Antanas Račkelis prasitarė, kad ši pedagogė – neeilinė, o kiekviena jos pamoka – tarsi maža kelionė po neaprėpiamą lietuvių kalbos ir literatūros pasaulį.

"Būna, sėdžiu pirmame suole ir klausau neprataręs nė žodžio", – šypsojosi direktorius.

Pamokose šypsosi ir mokiniai, būna, kartais supyksta, prieštarauja, diskutuoja. Tai, anot mokytojos, labai normalus reiškinys. Ši karta kitokia nei ankstesnės, darbas su ja įdomesnis.

Antanas Račkelis/Justinos Lasauskaitės nuotr.

"Kaip pradedu pažintį su gimnazijos pirmokais? Nuo pokalbio apie savivertę. Ant lentos parašau pirmą ir paskutinę šio žodžio raides ir prašau atspėti, kas užšifruota. Mokiniams būna keista, kad čia ne sintaksė ar skaitvardis, o bendražmogiški dalykai. Su gimnazijos trečiokais, auklėtiniais, šį rudenį pradėsiu pamoką diskusija apie kūrybiškumą plačiąja prasme. O tada jau nagrinėsime literatūrą, diskutuosime, samprotausime. To reikia mokantis rašyti rašinį, kuris bus žingsnis į labai reikalingas naujas erdves. Čia kaip ir matematika. Žmonės klausia, kam jos reikia. O aš atsakau: tam, kad būtum labiau žmogumi, kad turėtum mąstymo kultūrą, galėtum logiškai atsakyti į klausimą. Nemąstantis žmogus yra nenuspėjamas. Jis vadovaujasi instinktais", – apie pamokas, kuriose neapsiribojama programine medžiaga, kalbėjo pedagogė.

Suprantu, kad pakeltas mokytojo balsas, dirgli intonacija yra pralaimėjimas, žmogiško ribotumo ir silpnumo pripažinimas.

Dėkoja savo mokytojai

Prie dabartinio lituanistės portreto prisidėjo ne tik tėvai, bet ir pirmoji mokytoja Irena Speranskienė. Nedidelės mokyklos Šiaulių rajone, Gilvyčių kaime, pedagogė buvo visos gyvenvietės šviesulys ir įkvepiantis pavyzdys, todėl jau nuo 6 klasės Irena žinojo, kad ne teisininke, medike ar pardavėja, o mokytoja nori būti. Tokia svajonė šių dienų jaunimui esą sunkiai suvokiama.

"Mūsų mokytoja mokėjo nusileisti iki kaimo vaikų lygio. Tų, kurie atbėgo iš daržų, po šienapjūtės tiesiai prie vadovėlių ir sąsiuvinių. O asmeniniame gyvenime ji buvo pakilusi virš kaimiškos buities, šviesi, inteligentė. Sakydavo, kad negali turėti ūkio, nes kada gi skaitys knygas ir taisys mokinių namų darbus? Ji man buvo idealas. Todėl tikėjau, kad baigusi studijas keisiu pasaulį taip, kaip ji tai darė", – I.Vainorienė pasakojo, kad pradėjus dirbti mokykloje noras keisti pasaulį įgavo realesnių tikslų. Studijas Šiaulių pedagoginiame institute baigusi specialistė suprato, kad darbas mokykloje yra iššūkis. Kiekviena pamoka – tam tikra prasme improvizacija, kūryba.

"Tu niekada nežinai, kaip prasidės pamoka ir kaip ji baigsis. Mokiniai gali būti pavargę, gali būti suirzę arba kaip tik labai kalbūs ir gerai nusiteikę. Aš taip pat būnu įvairi. Anksčiau pasidavusi emocijoms, pyktelėjusi sunkiai pripažindavau klydusi arba padarydavau tai tik kitą dieną. Dabar – tą pačią pamoką. Sakau mokiniams: matote, koks spektaklis išėjo? Suprantu, kad pakeltas mokytojo balsas, dirgli intonacija yra pralaimėjimas, žmogiško ribotumo ir silpnumo pripažinimas. Kita vertus, juk aš toks pats žmogus, kaip ir kiti. Vandeniu nevaikštau", – rankomis skėstelėjo pašnekovė.

Todėl, jei anksčiau manė, kad mokytojas turi viską žinoti, dabar Irena supranta, kad tai neįmanoma. Žiniomis mokinius dabar sunku nustebinti, todėl reikia ieškoti kitų būdų. Paklausta, kokių, lituanistė šyptelėjo – nėra vienos formulės. Visa tai reikia jausti širdimi. Vaikus motyvuoti, jei reikia – pastūmėti, padrąsinti, o svarbiausia – suprasti juos ir nebandyti keisti pagal savas nuostatas.

Darbas – pašaukimas

"Manau, kad mokytojo darbas – pašaukimas, dovana iš aukščiau, kurią turi skleisti ir dalyti. Žinoma, jei nori būti gera mokytoja, turi ir savęs nepamiršti. Vilniaus universiteto profesorius Eugenijus Laurinaitis paskaičiavo, kad per parą tikslinga aštuonias valandas skirti darbui, aštuonias – miegui, aštuonias – sau ir savo artimiesiems. Supratau, kad ši formulė man ne itin tinka, todėl vadovaujuosi kita – 3P. Tai reiškia pasistengti protingai pailsėti. Kad ir kaip patiktų darbas, jis nėra visas gyvenimas", – šyptelėjusi samprotauja I.Vainorienė ir atvirauja, kad laisvą laiką leidžia su knyga, gamta, draugais ir šeima. Pastaroji, beje, yra didžiausia jos palaikymo komanda, emocijų kempinė ir įkvėpėja.

"Gyvenantys su mokytojais žino, ką tai reiškia", – lituanistė neslėpė, kad pedagoginio darbo antspaudas gerai matomas ne tik namuose.

Antai ji prisiminė vieną kuriozinę situaciją kavinėje. Keliolika minučių stebėjęs besišnekučiuojančias bičiules, prie stalelio stabtelėjo nepažįstamas vyras ir paklausė: jūs kartais ne mokytojos? Juokinga tąkart esą buvo ir pati scena, ir iš kolegės lūpų išsprūdęs "ačiū".

"Tik nepagalvokite, kad man gėda, jei į mane kreipiasi mokytoja! Aš juk ir esu mokytoja", – I.Vainorienė tikino niekada nesigailėjusi savo pasirinkimo, tačiau apgailestavo, kad šiais laikais pedagogo kelią renkasi labai retas mokinys.

Pokalbiai keičia pasaulį

Prieš atsisveikinant viena mylimiausių mokyklos mokytojų iš stalčiaus ištraukė nedidelę vaikų rankomis darytą knygelę. Kiekviename jos puslapyje skambiausios, pamokų metu dažniausiai pedagogės lūpose skambančios frazės. Vienos juokingos, kitos griežtesnės. Įvairių žodžių išsprūsta ir iš vaikų burnų, tačiau tokiais atvejais mokytoja pirštu moja į frazę ant sienos, kuri primena, kad žodžiai, nutraukę tylą, už pastarąją turi būti kur kas iškalbingesni.

"Mokiniai dabar kitokie. Jie laisvi, ir man tai patinka. Žinoma, kartais nemoka savo minčių reikšti kultūringai, brandžiai, bet tam mes ir esame, kad paaiškintume, pamokytume, parodytume, kaip gyventi, reikšti teises ir laisves. Kaip sakė Leonidas Donskis: mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda tavo laisvė", – tuščius suolus akimis perbėgo mokytoja.

Irena Vainorienė/Justinos Lasauskaitės nuotr.

Tiesa, kai paskutinį mėnesio penktadienį, po pamokų, su savo auklėtiniais susėda klasėje, mokytoja netaiso netaisyklingai sudėliotų būsimų trečiokų minčių. Tuomet esą būna geriausias jų laikas, tiksliau, pokalbiai, keičiantys pasaulį.

"Kaip matote, noras keisti pasaulį vis tiek nedingo", – I.Vainorienė mintimis grįžo į klasę, kai šios dar nebuvo ištuštinęs karantinas, o tarp keturių sienų sklandė auklėtinių pasakojimai apie naminius gyvūnėlius, pirmąsias meiles, nesutarimus su bičiuliais ar kitos istorijos, nugulusios į mokytojos paslapčių skrynelę.