Nepakartojamas jausmas

Pėsčiomis per 29 dienas jis įveikė 800 km. Kelionės Santjago de Kompostelos keliu akimirkos – filme „29/50“, o apmąstymai suguls į knygą. Arkikatedros Piligrimų centre taip pat eksponuojama kelionės nuotraukų paroda.

„Vieškeliai – tokie patys kaip Lietuvoje, taip pat ir dulka, bet ten matyti Pirėnų kalnai“, – viename iš filmo epizodų pastebi G. Labanauskas.

Jam, kaip ir kitiems keliautojams, teko eiti laukų keliukais ir per miestelius, patogia trasa ir per klampynes, kopti į varginančias įkalnes. Jo pasirinktas maršrutas vedė ir lygumomis, ir 1,5 km aukštyje.

„Nepakartojamas jausmas – absoliuti tyla. Ten supratau, kuo skiriasi aušra ir saulėtekis. Dangus dar be saulės, bet šviesėja, prasideda paukščių dainos ir tik tada išlenda saulės spinduliai. Paukščiai dirba kiekvieną rytą“, – šmaikštavo keliautojas.

G. Labanauskas į kelionę leidosi norėdamas nuo visko atitrūkti ir pabūti tik su savimi, daug ką apmąstyti. Paskutinis laikotarpis jam buvo sudėtingas. „Teko perkainoti kai kurias vertybes, problemų nutiko ir asmeniniame gyvenime, ir versle. Vieni eina pas psichologą, kiti vartoja alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas, aš nusprendžiau, kad man reikia pabūti su savimi. Buvau girdėjęs apie tą kelią, ir galvojau – reikia nueiti“, – pasakojo G. Labanauskas.

Bendrystė: kelionės įspūdžius taip pat sudėjo į filmą ir jį pristatė parapijos bendruomenei. / A. Barkausko nuotr.

Reikia prisitaikyti

Pasiruošimas truko tris dienas – už tiek laiko buvo artimiausias skrydis.

Ar užteko 29 dienų? „Su kaupu. Pirmas kelias dienas organizmui buvo šokas, prireikia laiko prisitaikyti. Paskui mėgavausi ėjimu. Ramybė atėjo po kelių pirmų dienų“, – teigė pašnekovas.

Dabar jam atrodo, kad pasirinktas tempas buvo per didelis. Jeigu eitų dabar, tikriausiai judėtų lėčiau, daugiau mėgautųsi, grožėtųsi aplinka, daugiau laiko skirtų miesteliams, gamtai tyrinėti.

„Visą gyvenimą buvau pripratęs bėgti, bėgti, bėgti, o gyventi – paskui“, – aiškino G. Labanauskas, besiruošiantis eiti į portugališką piligriminį kelią. Kelionę kol kas teko atidėti dėl artimųjų sveikatos bėdų.

Vieškeliai – tokie patys kaip Lietuvoje, taip pat ir dulka, bet ten matyti Pirėnų kalnai.

Buvo sulaikytas

Per minėtą mėnesį pasitaikė ir kelios stresinės situacijos. Dabar į jas žiūri su šypsena, tačiau tuomet juokas neėmė. Vieną kartą, trumpindamas kelią, pakliuvo į NATO karinės bazės teritoriją ir buvo sulaikytas. Laimei, po netrumpo aiškinimosi jam leista toliau eiti savo keliu.

Kitąkart paklydęs atsidūrė karvių ganykloje. Buvo ankstyvas rytas, karvės pasirodė labai grėsmingos. Norint grįžti būtų tekę eiti siauru slidžiu takeliu, vedusiu aukštyn. Nusprendė eiti pirmyn. Sukaustytas baimės sėkmingai perėjo ganyklą, bet atsidūrė maždaug ant 7 m skardžio. Apačioje buvo kelias, kuriuo jam reikėjo eiti. Ką daryti? Negi reikės grįžti atgal? Rado ant skardžio augusį liauną, bet aukštą medelį, jį palenkęs pasiekė skardžio apačią. Tiesa, porą metrų reikėjo nušokti.

A. Barkausko nuotr.

Svarbus supratimas

Ar buvo akimirkų, kai norėjosi viską mesti ir nebaigus kelionės grįžti namo? „Buvo. Pačią pirmą dieną“, – juokėsi G. Labanauskas. Klaidą padarė praleidęs pirmąją nakvynės vietą ir ėjęs toliau. Neapskaičiavo savo jėgų, nes antrasis etapas vedė į kalną, tad kopdamas nuolat galvojo apie kelionę namo. „Tądien žiauriai nusikaliau. Buvo vietų, kur buvau pasiruošęs eiti keturiomis“, – prisiminė kaunietis. Po kelių dienų jį sustabdė kelio skausmas. Atrodė, kad nebepaeis. Tačiau šiek tiek poilsio, ir kelios dienos mažesniu tempu leido tęsti kelionę.

Į knygą jis sudės pamąstymus, ką atrado keliaudamas, kaip jį pakeitė tie 800 km. Taip pat ir patarimų kitiems keliautojams.

„Tas kelias skirtas tam, jog suprastum, kad esi mirtingas, – apie savo įžvalgas prabilo G. Labanauskas. – Gyvename taip (kalbu apie save), tarsi gyventume 200 metų... Paskui pailsėsiu, paskui pabūsiu su šeima, su vaikais, su draugais. Paskui. Paskui išmoksiu plaukti su banglente, paskui įvaldysiu parasparnį. Tačiau nežinai, kada baigsis mūsų laikas. Paskui gali ir neateiti. Kelias man padėjo suprasti, kad gyventi reikia šia diena. Kaip katinams. Jie neliūdi dėl vakar, nors galbūt ką nors ne taip padarė. Jie nesijaudina, kad rytoj galbūt nutiks kas nors blogo.“