Toli pavyzdžių ieškoti ir nereikia – tai liudija informaciją apie pagalbą ukrainiečiams skelbiančios socialinių tinklų grupės. Gerumo grandinėlė – taip būtų galima pavadinti reiškinį, kai atsitikus bėdai pagal išgales pagelbėti suskumba vis daugiau žmonių. Drauge jie ne tik susitelkia spręsti Ukrainos piliečių apgyvendinimo iššūkių. Savo pavyzdžiu nejučia įtraukia ir kitus, supratusius, kokia įvairi gali būti pagalba nukentėjusiems nuo karo. Žinia nuvilnija, ir vis daugiau geros valios žmonių nedelsdami atsiliepia į prašymus.
AB „Kauno tiltai“ džiaugiasi, kad įmonės darbuotojai taip pat prisideda prie atvykėlių globos, rūpindamiesi ir palaikydami juos.
„Organizacija, pirmiausia, – tai žmonės. Būtent jie kuria sėkmės istorijas, patys išlikdami kuklūs. Sėkmė nebūtinai reiškia suteiktą pastogę, bet ir emocinę paramą, savanorystei skirtą asmeninį laiką ar pagalbą daiktais. Kartais pakanka nuorodos ar kontakto. Girdėdami įspūdžius, kuriais kolegos dalijasi, supratome, kad visi ir kiekvienas galime kažkam tapti viltimi, ramsčiu“, – įžvalgomis dalijasi bendrovės vadovas Aldas Rusevičius.
Pagalba tautiečiams
Įmonėje pastaruosius trejus metus dirbantis Ukrainos pilietis Olehas Khvesykas pirmą kartą Lietuvoje atsidūrė 1991-aisiais. „Buvau moksleivis. Po Černobylio katastrofos vaikus iš radiacijos paveiktų zonų siųsdavo gydytis. Pakliuvau į Druskininkus ir dvi ar tris savaites stiprinau sveikatą sanatorijoje“, – prisimena pašnekovas.
Darbas: O.Khvesyk – elektromontuotojo iššūkiai „Kauno tiltų“ įgyvendinamuose objektuose.
Kone po trijų dešimtmečių Olehas grįžo į mūsų šalį ir įsidarbino „Kauno tiltuose“ elektromontuotoju. „Voluinės Vladimiro žemės ūkio kolegijoje įgijau elektromontuotojo išsilavinimą, juo dirbau Ukrainoje ir pabaigęs mokslus. Na, o dabar savo žinias ir patirtį galiu perteikti čia, „Kauno tiltų“ įgyvendinamuose objektuose.“ Dirbdamas prie pastočių, Olehas atsakingas už permontavimo, pastočių rekonstrukcijos, elektrotechninius darbus, taip pat kabelių perjungimą. Specialybės pobūdis leidžia pažinti ir skirtingas šalies vietas – O.Khvesykas yra dirbęs Visagine, Utenoje, Juodkrantėje.
Aldas Rusevičius.
Prasidėjus karui, jis nuolat palaiko ryšį su savo artimaisiais, gyvenančiais nedideliame mieste prie Baltarusijos sienos. Iki karo vyras grįždavo aplankyti namuose likusios žmonos ir trijų vaikų. Situacijai pasikeitus, Olehas, nors ir negrįžo į Ukrainą kariauti (pirmenybė teikiama ukrainiečiams, turintiems karinį pasirengimą), rado kitų būdų, kaip prisidėti karo zonoje atsidūrusiems žmonėms. Pašnekovas itin glaudžiai bendradarbiauja su savanorių organizacijomis, atsakingomis už humanitarinės pagalbos gabenimą. Po darbo ir savaitgaliais Olehas veža siuntinius iki Lenkijos ir Ukrainos sienos. Tęsdamas darbus bendrovėje jis irgi palaiko ir remia savo šeimą.
Organizacija, pirmiausia, – tai žmonės. Būtent jie kuria sėkmės istorijas, patys išlikdami kuklūs.
Laisvalaikiu O.Khvesykas griebiasi meškerės, taip pat lankosi didmiesčiuose, juose įsikūrusiuose muziejuose. Vieni iš labiausiai įsiminusių – Vytauto Didžiojo karo ir VI forto muziejus Kaune. Apskritai ukrainietis įsitikinęs, kad prisitaikyti prie lietuviškos kultūros ir aplinkos nesudėtinga: „Man asmeniškai daug kas sava, paprasta ir lengva. Beveik viską suprantu lietuviškai, šiek tiek ir pats kalbu. Mokiausi pats, savarankiškai iš senų vadovėlių, pokalbių knygelių, naudojuosi žodynėliais. Man jūsų kalba nesunki, yra netgi bendrų lietuviškų ir ukrainietiškų žodžių“, – tikina elektromontuotojas.
AB „Kauno tiltai“ kolegos Olehą apibūdina kaip labai gabų, protingą, iniciatyvų ir motyvuotą. Kuklų ukrainietį kolektyvas labai vertina ir už jo profesines kompetencijas, ir už žmogišką paprastumą.
Padėti galima įvairiai
Bendrovės darbuotojai nestokoja laiko, energijos ir būdų, kaip padėti į Lietuvą atvykstantiems pabėgėliams. Kai kurie iš jų aktyviai savanoriauja pabėgėlių centre, kur stinga papildomų rankų ir rusų kalbą mokančių lietuvaičių. Smagu, kad įsitraukia ir geografiškai nutolę bendrovės padaliniai. Tauragės savivaldybės organizuotoje humanitarinės pagalbos rinkliavos akcijoje dalyvavę bendrovės darbuotojai pristatė patalynės, drabužių, reikalingų vaistų. Įmonės kolektyvas taip pat surinko daug pirmosios pagalbos vaistinėlių ir atidavė jas kaip paramą.
Vieno iš skyrių darbuotojos dalyvauja projekte „Tandem LT/UKR“. Juo siekiama padėti Lietuvoje apsigyvenusiems ukrainiečiams integruotis mūsų šalyje, bendrauti, padėti išmokti lietuvių kalbos pradmenų. „Mano tikslas – susipažinti su atvykusiais žmonėmis, sužinoti daugiau apie Ukrainos kultūrą ir išmokti šiek tiek ukrainietiškai. Šiame projekte mano partnerė – aštuoniolikos metų ukrainietė. Ji su mama ir broliuku į Lietuvą atvyko prieš mėnesį. Mergina yra altu grojanti muzikantė. Bendraujame rusiškai“, – savo įspūdžiais dalijosi Inga.
IT sistemų analitikas Audrius savanorio duoną ragauja jau seniai – jis yra Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ savanorių koordinatorius Vilniaus pal. J.Matulaičio parapijoje. Būtent ši bendruomenė jau nuo pat karo pradžios rinko finansinę paramą Ukrainos „Carito“ organizacijai. „Telkėme savanorius ir savo parapijoje, kad šie pagelbėtų registracijos centruose, rinkome materialinę pagalbą. Šiuo metu, bendradarbiaudami su Lietuvos „Caritas“, organizuojame pagalbą mūsų parapijos teritorijoje apsigyvenusioms pabėgėlių šeimoms: mintis tokia, kad kiekvienai ukrainiečių šeimai surastume bent po vieną mūsų šalies šeimą kaip draugus, kurie bendrautų su jais, padėtų iškilus teisinių, įsidarbinimo, kultūros pažinimo ir socializacijos“, – pasakojo Audrius.
Priima laikinai gyventi
Kai kurie bendrovės darbuotojai suteikė laikiną prieglobstį savo namuose.
„Mūsų šeima apgyvendino dvi Ukrainos pilietes iš Kirovogrado – mamą ir paauglę dukrą. Mergina mokosi nuotoliniu būdu, o jos mama po Lietuvoje atliktos operacijos sveiksta ir dairosi darbo. Jos šaunuolės, mokosi lietuvių kalbos, o mes supažindiname viešnias su lietuviška aplinka, maistu ir t.t.“, – dalijasi skyriaus vadovas Rimantas.
Komunikacijos specialistė Giedrė su savo šeima kovo mėnesį į namus priėmė iš Zaporižios atvykusias Nataliją ir septynerių Oksaną. „Atvažiavus ukrainietėms, norėjosi ne tik formaliai suteikti stogą virš galvos, bet ir kaip galima skubiau integruoti jas į įprastą gyvenimą. Tada ir prasidėjo tikri stebuklai. Dėl atjaučiančių ir rūpestingų pedagogų, vadovybės mergaitei nedelsiant buvo pasiūlyta vieta „Šilo“ pradinėje mokykloje. Man tik pakako užsiminti apie viešnią kirpykloje „Urban Green Šančiai“ ir šios šeimininkė iškart sudarė visas sąlygas dirbti Natalijai, manikiūro ir pedikiūro meistrei: neėmė mokesčio už nuomą ir aprūpino daugeliu darbo priemonių“, – prisimena Giedrė. Ji teigia, kad daug ką lemia ir pačios Natalijos motyvacija, atsakingas požiūris ir siekis tapti savarankiškai. Ukrainietė ne tik valstybinėse institucijose tvarkėsi leidimą ir kitus būtinus dokumentus dirbti, bet ir rado laiko ankstyvais rytais lankyti lietuvių kalbos pamokas. Laisvai angliškai, rusiškai ir ukrainietiškai kalbanti manikiūro specialistė įsitikinusi, kad jai tiesiog labai pasisekė. „Žmonės, kuriuos sutikau, kurie mane supa, daro viską, kad jausčiausi it namuose. Negalėjau net įsivaizduoti, kad per du mėnesius rasiu darbą, kurį myliu ir kokį dirbau Zaporižėje. Kad mano mažoji eis į mokyklą su savo bendraamžiais nuo pat atvykimo į Kauną pradžios. Ir kad pagaliau turime jaukų butą, už kurio nuomą galiu susimokėti pati“, – džiūgavo ukrainietė. Ji pripažįsta dažnai sulaukianti klausimo, kada grįš į gimtinę. Anot Natalijos, realybė tokia, kad pasibaigus karui grožio procedūros tikrai nebus prioritetas nualintų miestų gyventojams. Todėl tikėtina, kad sklandžiai įsitvirtinusi Kaune, ukrainietė su dukra viešėtų ilgiau.
Profesija: iš Zaporižios atvykusi Natalija džiaugiasi galėdama tęsti savo darbus Kaune.
Tačiau greta esama ir visai kitokių istorijų. Vieno padalinio vadovė nedvejodama į namus priėmė paskutinės stadijos onkologine liga sergančią moterį su paaugliu sūnumi. Sunkiai vaikštančią, silpną viešnią ėmusi globoti „Kauno tiltų“ darbuotoja susidūrė su nemenkais iššūkiais. Reikėjo tuoj pat pasirūpinti ligone ir užtikrinti jai tinkamą gydymą, o trylikamečiam berniukui – rasti ugdymo įstaigą. Situacija sudėtinga tiek dėl sveikatos ir finansinės ligonės padėties, tiek dėl algoritmo, padedančio išsiaiškinti analogiškus atvejus, nebuvimo. Šalį užplūdus pabėgėliams, procesai trunka ilgiau, sunku suprasti, kas ir už ką atsakingas konkrečioje situacijoje, kaip užtikrinama tolesnė Ukrainos pilietės sveikatos priežiūra ir pan.
Visada tikimasi geranoriško, žmogiško požiūrio į išskirtinius atvejus, lanksčių ir operatyvesnių sprendimų. Juolab kai tai susiję su sveikatos būkle. Deja, kol kas šiandien niekas negali aiškiai įvardyti sergančios pabėgėlės iš Ukrainos tolesnio perėmimo ir visavertės globos schemos.
Įmonės parama
AB „Kauno tiltai“ karo pradžioje visus savo darbuotojus ukrainiečius parėmė 1 000 eurų išmoka. Pagal galimybes bendrovė Kaune apgyvendino kelių darbuotojų iš Ukrainos atvykusias šeimas. Įmonė taip pat visiškai aprūpino savo darbuotojus, nusprendusius grįžti ir ginti savo šalį. Jiems suorganizuoti tinkami drabužiai, avalynė, kuprinės, kita amunicija. Taip pasiruošta nedelsiant prisidėti prie kariaujančių ar karius aptarnaujančių ukrainiečių. Su buvusiais ar į gimtąją šalį grįžusiais įmonės darbuotojais taip pat nuolat palaikomas ryšys. Be to, vienai iš ukrainiečiais besirūpinančių organizacijų dovanoti du autobusai. Vienas jų buvo skirtas iš karštųjų zonų pervežti nuo karo besitraukiančius žmones Lvivo kryptimi. Antrasis pasitarnavo perdislokuojant karius pačioje Ukrainoje.
„Atrodo, kad gera valia statomi žmogiškumo tiltai stipresni už bet kokius betono statinius“, – taip visapusišką kolegų įsitraukimą apibendrino A.Rusevičius.
