Konkursas – tai galimybė skleisti savo žinią kitiems žmonėms. Apie darbą Kauno apskrities vyriausiame policijos komisariate (VPK), rinkimus „Metų kaunietė 2020“ ir motyvaciją judėti pirmyn ji papasakos atvirame interviu, kuriuo pasidalijo Kauno apskrities VPK atstovai.

– Esate sesuo vienuolė, dirbanti dviejose iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingose institucijose – Kauno tardymo izoliatoriuje ir policijoje. Kaip susiklostė tokia situacija?

– Pirmiausia, Kapelionato paskatinta, atėjau dirbti į policiją. Turėjau pusę etato, ieškojau papildomai darbo. Tada Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktorius pakvietė dirbti ten. Tokia ta istorija.

Nuo pirmos darbo policijoje dienos yra labai daug žmonių, kuriais čia žaviuosi. Man labai brangus pasakymas „Tėvynės labui“, kuris tampa kiekvienos dienos nuostata.

– Kiek laiko jau dirbate Kauno apskr. VPK? Kokia Jūsų pagrindinė veikla čia?

– Iš pradžių dirbau Policijos mokykloje, tik vėliau perėjau į VPK. Birželio mėnesį bus dveji metai, kai čia dirbu. Šiuo metu, kol karantinas, vienintelė veikla – asmeniniai pokalbiai telefonu, tekstų intranetui rašymas. Kai dar buvo galima dirbti kontaktiniu būdu, lankydavau padalinius, susitikdavau su pareigūnais. Kalbėdavome labai įvairiomis bendražmogiškomis temomis, užsiėmiau taip vadinama dvasine lyderyste. Taip pat bendraudavau su bendruomenės pareigūnais, socialiniais bendradarbiais. Tai pranoko formalumus ir algoritmus, nes koncentruotasi į pačią dvasią, siekta padrąsinti visus, kurie nesikoncentruoja į taisykles, o nori padėti žmogui.

– Kas, dirbant policijoje, Jums labiausiai patinka? Kas nepatinka?

– Man patinka sielovadinis darbas, kai galiu konkretų asmenį palydėti į susitikimą su  Dievu, padėti susitaikyti, atrasti gyvenimo prasmę. Tai daugiausia individualus darbas, kai sulaukiu grįžtamojo ryšio, pavyzdžiui, iš sielovados valandėlės, bendrų susitikimų. Taip pat daug gražių emocijų kelia ansamblis, kuris susibūrė mano iniciatyva: kviečiau kolegas, norinčius kartu giedoti, prisijungti. Kartu dalyvavome ne viename renginyje, ceremonijoje, bendruomenės mišiose, organizavome ir ruošėme programas Kalėdų šventei, Mindaugo karūnavimo dienai, kapeliono buvome kviečiami giedoti kitų valstybės struktūrų Mišiose, važiavome į Šiluvą.

Manau, kad labai svarbu susitikti ir kalbėti su jaunaisiais pareigūnais. Pradėjome jų integracijos mokymus, ypatingą dėmesį skirdami priesaikos reikšmei ir pareigūno etikai – išsiaiškinti, kas esi, kur tarnauji, kad atstovauji valstybei kiekvienu savo veiksmu. Tam reikalingas vidinis nusistatymas, pasididžiavimas valstybe, savo pasirinkimu. Tada būna paprasta ir su kitais etikos punktais.

Man yra garbė dirbti valstybinėse institucijose. Žinoma, yra tvarka, prie kurios reikia prisitaikyti, pavyzdžiui, dokumentų rašymas, kanceliarinė kalba. Tą tvarką, sistemą suprantu ir priimu, tai yra natūralu. Džiaugiuosi, kad galiu čia veikti, dirbti.

– Jūsų veikla, atsidavimas nelieka nepastebėti – pretenduojate tapti „Metų kauniete 2020“. Kaip atsidūrėte šiame konkurse?

– Pasiūlymą dalyvauti konkurse gaunu ketvirtus metus iš eilės. Esu dalyvavusi prieš trejus metus, po to du kartus atsisakiau. Man nėra labai priimtini vieši konkursai, nes mano veikla yra susijusi su vidumi, o ne išore. Tie žmonės, kurie mane žino, pažįsta, yra kito lygmens, ne konkursinio.

Laimėti nesitikiu – tai darbas: reikia prašyti balsų, raginti, suburti komandą. Gaila laiko tokiems dalykams. Mano supratimu, visas tas balsavimas yra susijęs su komunikacija, o ne su darbais. Bet kuri mama, auginanti vaikus, pareigūnė, nepriekaištingai atliekanti pareigas, gali būti metų kauniete. Ja galėtų būti kiekviena, kuri siekia daugiau nei minimumo, kuri ne vien patenkina savo poreikius, bet įdeda daugiau.

– O vis dėlto koks jausmas pakliūti tarp tų išskirtinių, iškilių Kauno moterų ir pretenduoti tapti metų kauniete?

– Dėl konkurso, tai nelabai kokie jausmai. Ne dalyvavimas ir ne laimėjimai labiausiai džiugina. Išskirtinis dalykas, labiausiai jaudinantis, kai atlieku sielovados funkcijas. Kai pamatau, kad žmogus atranda vidinę ramybę, susitaiko su savo istorija, išjuda iš abejingumo, atranda santykį su Dievu. Yra psichologinė ramybė ir dvasinė. Pastaroji žymiai gilesnė – tai giluminis ryšys su Dievu, Kūrėju, priimant, kad viskas yra jo rankose, kad jis mus veda į giliausią prasmę ir esmę. Dažnai tai būna susiję su sakramentine patirtimi, moralės klausimais. Atradęs santykį su Dievu, žmogus gali nutraukti netinkamus savo veiksmus. Man pati didžiausia šventė, pergalė, metų apdovanojimas –  matyti, kad žmogus pajaučia Dievo meilę ir niekas nuo jos neatskirs.

– Ir pabaigai – kas Jus įkvepia, motyvuoja? Kas, Jūsų akimis žvelgiant, galėtų padėti kitiems kartais niūrioje kasdienybėje judėti pirmyn?

– Nuolatinė kelionė pagal savo sąžinę, giliausius vidinius įsitikinimus. Jei pasirenkam, kad gyvenime nėra prasmės – tai jos ir nėra, tada gyventi sunku. Jei pasirenkam kitaip, vadovaujamės prasme, turinčia dvasinį pamatą. Konkrečiai man tai yra savo gyvenime patirti Dievo veikimą, pašaukimo išsiskleidimą, tada galima įveikti ir tuos sunkumus, kurie neišvengiami, kaip neišvengiami ir priešiškai nusiteikę žmonės. Ypač tai svarbu pareigūnų atveju. Suvokimas, už ką kovojam, dėl ko gyvenam, dažniausiai būna bendruomeniškas. Kai kurie policijos darbuotojai kas vakarą jungiasi į nuotolinę maldos grupę, kur skaitome Dievo žodį, apžvelgiam savo dieną – kur pralaimėjom ar laimėjom. Būtina kiekvienam sustoti, dėkoti, atsiprašyti, būdų yra daug. Jei tokio laiko žvelgti ir įvardinti dalykus nėra, žmogus susivelia savo darbuose, nesėkmėse, konfliktuose, viską pradeda užimti negatyvūs dalykai.

Labai žaviuosi savo kolegomis, pareigūnais. Esu priversta pasitempti, kad galėčiau atsistoti šalia ir jaustis lygiaverte. Žmonės nuoširdžiai atlieka tarnybą, sielojasi dėl neteisybių, biurokratinių dalykų, kurie, kaip gali pasirodyti, trukdo atlikti jų misiją. Nuo pirmos darbo policijoje dienos yra labai daug žmonių, kuriais čia žaviuosi. Man labai brangus pasakymas „Tėvynės labui“, kuris tampa kiekvienos dienos nuostata, nes mes kuriam Lietuvą.