Gyvenimas be įsipareigojimų ir gyvybės nuvertinimas – tokias didžiausias grėsmes tradicinei šeimai mato Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ. "Šiandien reikia politikų, kurie turėtų labai aiškią poziciją tradicinės šeimos ir gyvybės klausimais", – įsitikinęs dvasininkas.

– Artėja gegužė – šeimos mėnuo. Prekybos centrai kvies šeimas leisti laiką juose, valdžios institucijos suorganizuos kokį renginį. Ar manote, kad dėmesio šeimai Lietuvoje pakanka?

– Nors šeimos klausimais daug kalbama, tikro dėmesio itin trūksta. Reikia, kad šeimomis rūpintųsi ir valdžios institucijos, ir Bažnyčia, ir kultūrinė aplinka, nes šeimą veikia daug veiksnių. Mūsų laikais lyg ir pasidarė nelabai aišku, kas yra šeima, kokios jos vertybės. Gyvename visuomenėje, kur pabrėžiamos individo teisės, o šeima lieka kažkur paraštėse, nors nuo šeimos beveik viskas priklauso – ant jos pamatų statoma visa visuomenė.

– Dažnai bandoma piršti nuomonę, kad tradicinė šeima, kurioje gyvena tėtis, mama ir vaikai, tarsi jau atgyvenusi. Raginama kalbėti apie netradicines šeimas: gyvenimą partnerystėje, tos pačios lyties santuoką, suteikiant jai šeimos statusą, ir tokių naujų šeimos modelių problemas. Kaip tai gali paveikti tradicinę šeimą, jos tvarumą?

– Tradicinė šeima stovi ant prigimties dėsnių: vyras, moteris ir vaikai. Prigimtinius dalykus nėra taip paprasta išbalansuoti. Aplinka gali turėti įtakos ir paveikti neigiamai, nes visuomenėje yra jėgų, kurios bando įpiršti naujus šeimos modelius – ir partnerystę, ir vienos lyties žmonių sąjungą. Tradicinė šeima reikalauja iš vyro ir moters atsakomybės ne keleriems metams, o visam laikui, tad jauniems žmonėms, kurie vengia atsakomybės, tie nauji šeimos modeliai gali pasirodyti visai priimtini: tapai partneriais, pagyvenai kelerius metus ir gali ieškoti kito, jeigu anas nelabai patinka. Tik klausimas, ar jie bus laimingi? Po daugelio metų būna sunku priimti naujus sprendimus ant savo gyvenimo griuvėsių.

– Netradicinio šeimos modelio šalininkai mėgsta priminti, kad tradicinės šeimos Lietuvoje labai dažnai skiriasi, moterys, vaikai patiria smurtą. Akivaizdu, kad tradicinės šeimos nėra idealios. Ar dėl to jos turi užleisti vietą kitoms gyvenimo kartu formoms?

– Tokie argumentai visiškai nekalba prieš tradicinę šeimą, tik atkreipia dėmesį, kad kuriant tokią šeimą reikia skirti pakankamai dėmesio tam pasiruošti. Galima sakyti, jog yra ir kunigų, kurie prastai tarnauja, bet tai nereiškia, kad nėra gerai tarnaujančių kunigų ir kad tos tarnystės reikia visiškai atsisakyti. Pasitaiko, kad žmonės sukuria tradicinę šeimą, neturėdami moralinių pagrindų, dažnai jų tikėjimo pagrindai silpni, ir ta šeima net su Santuokos sakramentu gali subyrėti, kaip subyra ir partnerystės. Tradicinė šeima yra išlaikiusi tūkstantmečių egzaminą. Jeigu šiandien daug šeimų išyra, tai ne dėl to, kad jos tradicinės, o dėl to, kad tą šeimą kuria žmonės, bijantys įsipareigojimų ir atsakomybės, visą dėmesį kreipiantys tik į save ir siekiantys, kad jiems kaip individams būtų gera. Šeimos net negalima lyginti su bet kokiomis kitomis sąjungomis, kai žmonės jau iš anksto būna nusiteikę, kad jų kuriamas santykių modelis anksčiau ar vėliau subyrės.

– Šeima neatsiejama nuo gyvybės. Kokie, jūsų manymu, šiandien didžiausi iššūkiai kyla šeimai, kaip gyvybės šaltiniui ir puoselėtojai?

– Visais laikais gyvybės klausimas, ko gero, buvo pats aktualiausias, o mūsų dienomis – ypač, nes tikriausiai dar niekada gyvybė nebuvo taip atakuojama ir nuvertinta. Dabar taip akcentuojamos individo, žmogaus teisės, ir tarsi akivaizdu, kad gyvybė turėtų būtų ginama nuo pat pradžios iki natūralios mirties, deja, žmogaus egoizmas daro savo. Žmogui dažnai norisi daryti atranką. Tada ieškoma argumentų, kaip pateisinti gyvybės atsisakymą. Neseniai atranką darė Hitleris, norėjęs sukurti savo tobulą arijų rasę. Labai gaila, bet šiandien kovojančiųjų prieš gyvybę, ko gero, yra daugiau negu kovojančiųjų už ją. Tam netgi skiriama pinigų, įvairios jėgos prisidengia reprodukcinėmis ar moterų teisėmis, o ką tik pradėto vaikelio gyvybė tampa visiškai nereikšminga ir su ja galima elgtis kaip nori.

– Kaip politikų retorika – vieši pasisakymai, nuomonės formavimas, teisės aktų rengimas ir jų keitimas – gali veikti šeimos instituciją? Ar gali keisti, ar net sugriauti tradicinės šeimos sampratą ir vertybes?

– Politikų įtaka yra labai didelė, nes jie kuria įstatymus: gali sukurti tokius teisės aktus, kurie gyvybę gins, bet gali įteisinti ir tokius, kurie labiau atsižvelgs į suaugusio žmogaus norus, pamirštant ką tik pradėto vaikelio gyvybės išsaugojimą. Šiuo klausimu politikų nuomonės, deja, labai skiriasi. Vieni labai aiškiai gina šeimos teises ir gyvybę nuo pradėjimo iki natūralios mirties. Liberaliai mąstantys politikai labiau akcentuoja individo teises ir mano, kad tradicinei šeimai bei gyvybei saugoti dėmesio skirti neverta. Šiandien reikia politikų, kurie turėtų labai aiškią poziciją tradicinės šeimos ir gyvybės klausimais. Tai yra dvi vertybės, kurias privalome ginti ir saugoti. O jeigu padarysime klaidų, jos tokiai mažai tautai kaip lietuviai labai brangiai kainuos.

– Ko linkėtumėte tiems, kurie tiesiogiai susiję su teisės aktų rengimu šeimoms svarbiais klausimais?

– Visi valstybės vyrai ir moterys, nuo kurių gali priklausyti tautai svarbios vertybės, turėtų būti labai atsakingi. Linkėčiau visiems Lietuvos piliečiams, kurie dirba Europos Parlamente, Seime, Vyriausybėje, ministerijose, įvairiose komisijose, nagrinėjančiose šeimoms svarbius klausimus, visų pirma žiūrėti ne asmeninių, o visuomenės ir tautos interesų. O tiems, kurie stovi ir ant religinių pamatų, linkiu būti labai nuosekliems. Kartais kai kurie politikai išoriškai deklaruoja esą krikščionys ir išpažįstantys krikščioniškąsias vertybes, o kai reikia priimti sprendimus ar balsuoti už įstatymus, tiesiog negali suprasti, kodėl pasielgia taip nenuosekliai ir priešingai deklaruotoms vertybėms. Norisi, kad politikai jaustų atsakomybę ir prieš tautą, ir prieš Dievą. Tokius politikus labai vertiname.