„Yra kelios žmonių grupės, kurios važiuoja savarankiškai ir į dvi skirtingas bazes: viena arčiau Kyjivo, kita – arčiau pietinės dalies", – pasakojo Š.Jasiukevičius.
– Svarbi logistika. Ar kompaniją sudaro draugai ir bendraminčiai?
– Tai draugų ir bendraminčių grupė. Kelis kartus bandėme per feisbuką rinkti žmones, bet nesėkmingai. Dalis žmonių, kirtę sieną, suprato, kad nenori toliau važiuoti, prasidėjo stresas. Man daugiau trukdė, nei padėjo. Kitos misijos renkamos iš man žinomų žmonių.
– Ką patiri ten važiuodamas?
– Nuolatiniai palydovai – baimė ir stresas. Jei sakyčiau, kad nejaučiu baimės, būčiau psichiškai nesveikas. Kuo arčiau fronto, tuo daugiau šūvių ir artilerijos sprogimų. Jau atskiriu pagal garsą išeinančius nuo ateinančių artilerijos šūvių. Kelionės metu reikia nesustoti miškuose. Jei gamta šaukia, galima sustoti prie „blokpostų“. Aplink užminuota. Miškuose šaudo rusų diversinės grupės.
– Ar daug tenka pravažiuoti „blokpostų“? Kaip ukrainiečiai reaguoja į humanitarinės pagalbos transportą?
– Situacija pasikeitė. Ukraina laimi karą. Kai važiavome pirmą kartą, buvo karo pradžia. Dabar Kyjivo centre nuėmė „blokpostus“. Kelionės metu kiekvienas kaimelis turi mažiausiai du „blokpostus“. Jei didesnis, jų būna ir sankryžose. Taikos metu pervažiuoti Kyjivą buvo galima per valandą, dabar – per keturias valandas.
Kuo arčiau fronto, tuo daugiau šūvių, artilerijos sprogimų.
– Ar nebuvo incidentų?
– Kiekviename poste stabdo. Mes naiviai įsivaizdavome, kad Raudonojo Kryžiaus lipdukas turi kažkokių galių. Stabdo, klausia, kas ir iš kur, prašo dokumentų, ukrainiečių išduotų raštų. Per komendanto valandą viskas dar griežčiau. Kacapai, pamatę humanitarinę pagalbą, iškart šaudo. Galvoja, kad gydytojai, – į juos šaudo pirmiausia. Karas – tai chaosas. Nuo sienos iki mūsų bazės – 500 km. Jei per dvylika valandų nuvažiuojame, labai gerai. Dabar jau greičiau viskas vyksta.
– Kaip atrodo jūsų bazė, kas tai yra?
– Netoli Kyjivo yra buvusi sanatorija, ten įrengtas pabėgėlių komplektavimo centras. Ten ir mūsų skirstymo bazė, kur atvežame krovinių iš Lietuvos. Iškrauname, savaitę dirbame. Kas yra skubiausia, ko patys negali pasiimti, išvežiojame. Pvz., gimdymo namai, medikai negali išvažiuoti, neturi transporto. Arba tie, kurie kovoja, – jie grįžta tik miegoti, todėl negali skirti personalo. Pagrindinė dalis žmonių tada važiuoja namo, bazėje lieka du ar trys lietuviai, kurie rūpinasi skirstymu. Į mūsų bazę niekas neįvažiuoja, ji slapta. Viskas perduodama mieste. Turėjome incidentą, kai policija netoli mūsų bazės sulaikė moterį, kuri žymėjo. Dabar bazėje yra du ginkluoti žmonės. Neprašytus – pavaišinsime ugnimi.
– Patys gaminate neperšaunamas liemenes. Karo akivaizdoje tapai inžinieriumi.
– Metalas jau atrinktas. Tik rusiškas kalibras 545 pats šlykščiausias – didelis greitis, kulka smulki, labai skvarbi. Rusų ginklai galingesni, stipresni už NATO. Metalinės plokštės europinį standartą išlaiko. Tačiau per mažą atstumą neišlaiko rusų ginklų. Didelė problema dėl rikošeto. Kai pataiko, išsitaško ir gali sužaloti. Kiekvieną kartą metalas šiek tiek skiriasi. Tiek 6 mm, tiek 7 mm metalas turi visiškai skirtingas savybes.
– Kvailas klausimas, bet ar ne lengviau būtų pirkti?
– Paprasta liemenė arba striukė kainuoja apie 80–90 eurų. Viena plokštė – nuo 250–300 eurų. Mes patys pagaminame, todėl vienos plokštės gamybos savikaina – 40 eurų, perkame dėvėtas britų armijos striukes, kurios kainuoja 25–30 eurų. Už tą pačią sumą pagaminame žymiai daugiau. Dabar nusipirkti sudėtinga. Taikos metu jų galima gauti, bet prasidėjus karui visos karinės priemonės – deficitas.
– Kokia finansinė situacija?
– Pinigų nuolat trūksta. Mums vis aukoja, bet karas labai brangus dalykas. Vien 10 t metalo kainuoja 25 tūkst. eurų. Vienas termovizorius – nuo 1 800 iki 2 500 eurų. Tai – didmeninė kaina. Medicinos priemonės irgi brangios. Neaiškios kokybės lenkiškas šalmas kainuoja 240 eurų, dabar atsivežėme gerų iš Izraelio, vieno kaina – 500 eurų.
– Kaip pavyksta viską suorganizuoti?
– Patys visko nepadarytume. Dirba metalo apdirbimo įmonės, mes nuperkame metalą, pristatome, įmonės turi savo įrangą, stakles, pjauna, lanksto. Tada važiuoja pas mus, savanoriai karpo veltinį, gumą ir klijuoja. Iš dalies – garažinis metodas, bet kaip galime, taip darome.
– Ar žmonės geranoriški?
– Daug savanorių. Užtenka feisbuke parašyti ir labai daug atvažiuoja.
– Tai svarbi žinia mums, lietuviams.
– Šis karas parodė, kad, jei per koronaviruso pandemiją atrodė, jog lietuviai nesutaikomi priešai, dabar žmonės aukoja laiką ir pinigus. Didžiausia suma iš privataus asmens – 4 tūkst. eurų, mažiausia – 3,82 euro. Kas kiek gali, tas tiek aukoja. Nemažai pavedimų iš moterų. Didžiausia iš moters gauta suma – 3,8 tūkst. eurų. Viskas labai netikėta ir maloniai stebina. Mes dirbame ir darome, bet ateina momentų, kai galvoju, kad viskas, stojame, nes neturime pinigų. Prašau feisbuke, kad reikia pagalbos, kitą rytą – 100 tūkst. eurų sąskaitoje.
– Skaičiavai, už kiek jau nupirkta paramos?
– Labai preliminariai – apie 400 tūkst. eurų. Labai dideli pinigai, bet jie pas mus neužsibūna. Sąskaitoje 20 tūkst. eurų likutis.
– Fondų Lietuvoje labai daug. Ar bendraujate tarpusavyje, ar žiūrite kaip į konkurentus?
– Nenoriu skleisti gandų. Mes nebendraujame su jokiais kitais paramos fondais. Į mus kreipiasi tie, kurie turi patirties su kitais paramos fondais: jie arba nenuperka, arba nepristato, arba ne ten, kur reikia. Bando užkimšti pinigais, kad nekalbėtų. Būna, kad pinigai iš viso nenukeliauja arba daiktai parduodami Ukrainoje. Vienam iš mūsų narių paskambino iš kito fondo žmogus ir pasiūlė už 200 eurų parduoti liemenę. Šia tema skaidrumo labai mažai.
– Kas dabar paklausiausia Ukrainoje?
– Mes dirbame tik su kariuomene, krašto gynyba, karinėmis pajėgomis. Visada trūksta pikapų, visureigių, šarvinių liemenių. Reguliarios kariuomenės pajėgos dar aprūpinamos, bet savanoriai neturi. Jiems reikia visko: batų, drabužių, liemenių, šalmų, naktinio matymo priemonių, termovizorių. Elementariai reikia kelnių. Neturi transporto.
– Kaip manai, kiek tęsis karas?
– Du mėnesius. Jau vienas persilaužymas įvyko. Dabar – kita fazė, ji turėtų trukti dvi ar tris savaites. Gal dar keturias savaites vyks valymas.
– Nemanai, kad rusai įsitvirtinę. Jie užsibrėžę gauti dalį Ukrainos?
– Be abejo, visas pajėgas siunčia į rytus. Per Mariupolį ir Odesą bandys pasidaryti kelią iki Krymo. Ten bus pagrindiniai mūšiai. Jie turi labai didelę paramą iš jūros. Labai tikiuosi, kad Ukraina kuo greičiau gaus priešlaivinių raketų, tada situacija bus aiškesnė. Ukraina turi didelį palaikymą. Valstybės teikia labai didelę paramą, tik neskelbia, kas ir ką duoda.
– Tu ne iš tų, kurie bara NATO?
– Pabarčiau, kad per lėtai ir per mažai. Irpinės ir Bučos vaizdų nebūtume matę, jei būtų sureaguota laiku. Rusai į žmonių kategoriją nepatenka. Išvadavus Mariupolį pamatysime ne vieną Bučą. Lygiai tas pats su Luhansku, Donecku ir Charkivu. Kai juos išvaduos, tada pamatysime, kaip baisu. Viso to galėjo nebūti, jei NATO ir kitos valstybės būtų dviem savaitėmis anksčiau pradėjusios teikti pagalbą.
– Kaip manai, ar aktualu Lietuvai išmokti pamokas? Ar yra tikimybė, kad ir mums gali tekti jomis pasinaudoti?
– Rusai – tai tauta, kurios 80 proc. nebuvę užsienyje. Karas jiems galimybė išlįsti iš savo srutų duobės ir pamatyti, kaip gyvena civilizuotas pasaulis. Tai pamačius, kyla neapykanta, kad jie tinginiai, ir pradeda žudyti.
