Prezidento A. Smetonos politinis kelias: nuo autoriteto iki autoritaro

Paroda „Prezidentas Antanas Smetona: tarp autoriteto ir autoritaro“ atidaroma gegužės 12-ąją, Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų dieną. Naujoji fotografijų paroda papasakos, kaip Lietuvos Tarybos pirmininkas, nuolat siekęs vienybės ir kompromiso skelbiant Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. vasario 16-osios nutarimu, vėliau, po 1926 m. karinio perversmo, grįžęs į prezidento postą, virto Tautos vadu tituluojamu autoritaru, valdžiusiu šalį iki 1940 m. birželį įvykusios politinės katastrofos – sovietinės okupacijos.

Aktyvus lietuviškoje veikloje

Politinis ir visuomeninis A. Smetonos veiklos kelias prasidėjo 1902-ųjų vasarą, kai jis, baigęs Sankt Peterburgo imperatoriškąjį universitetą ir gavęs teisininko diplomą, atvyko į Vilnių ir greitai įsitraukė į aktyvų lietuvių inteligentų tautinį darbą.

Per pirmąjį veiklos dešimtmetį A. Smetona dalyvavo visur, kur tik telkėsi lietuviai – greitai Vilniuje neliko nė vienos draugijos ar laikraščio redakcijos, kur jis ilgiau ar trumpiau nebūtų dirbęs. Taip jis įgijo naujų patirčių, išplėtė bičiulių ir politinių bendraminčių ratą, o kartu sustiprino savo kaip lietuvių visuomenės veikėjo autoritetą. Itin matomas jis buvo 1907 m. įkurtoje Lietuvių mokslo draugijoje. Amžininkų teigimu, A. Smetona buvo antras pagal svarbą žmogus valdyboje po pirmininko dr. Jono Basanavičiaus. A. Smetona buvo atsakingas už draugijos knygyną, kuris tuo metu lengvai tilpo viename jo buto kambaryje.

Dar labiau A. Smetonos autoritetas sustiprėjo Pirmojo pasaulinio karo metais. 1914 m. rugsėjį jis tapo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti vicepirmininku. Draugijos valdyboje dirbo keturiolika narių, jai finansavimą skyrė Sankt Peterburge įkurtas Centrinis caraitės Tatjanos komitetas pabėgėliams šelpti.

Karo frontui artėjant prie Vilniaus, stiprėjant rusų administracijos nurodymams visiems evakuotis į Rusijos gilumą, dalis draugijos valdybos narių su pirmininku Martynu Yču išvyko, tačiau vicepirmininkas A. Smetona nutarė likti Vilniuje ir, kiek leis sąlygos, rūpintis lietuvių reikalais.

Pasak amžininkų atsiminimų, A. Smetonos vadovaujama Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti, nors neturėdama daug lėšų ir nuolat varžoma vokiečių okupacinės valdžios, atliko svarbų darbą šelpdama vilniečius: mieste išlaikė keletą vaikų prieglaudų ir valgyklų, senelių bendrabutį, kurpių ir šaltkalvių dirbtuves, globojo kelias lietuviškas mokyklas, rengė vadovėlius, net organizavo pasilinksminimo vakarus.

Susitikimas: pirmojo lietuvių raitelių pulko šventėje Lietuvos valstybės prezidentas A. Smetona sveikinasi su Didžiosios Britanijos karinės misijos atstovu plk. H. Rovanu-Robinsonu. Kaunas, 1919 m. / Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune nuotr. ILRP-9

Pripažintas ir užsienyje

Ilgiau nei dešimtmetį dalyvaudamas tautinėje veikloje, A. Smetona pažino labai platų inteligentų ratą, buvo pelnęs pripažinimą ir autoritetą, todėl būtent jis 1917 m. rugsėjį Vilniaus lietuvių konferencijos dalyvių buvo išrinktas Lietuvos Tarybos pirmininku. Tai dar labiau sustiprino A. Smetonos, kaip pagarbos verto lyderio, turinčio stiprų vertybinį kompasą, įvaizdį.

1918–1919 m. A. Smetonos politinis autoritetas buvo pačiame zenite. Jis buvo tas Lietuvos atstovas, kurį pripažino užsienio valstybės ir su kuriuo pasirašė sutartis dėl Lietuvos valstybės paskolų – juk lėšų reikėjo kuriamai valstybei ir kariuomenei apginkluoti.

Tuo metu A. Smetona ėjo Lietuvos Valstybės Prezidiumo pirmininko pareigas. Prezidiumas buvo kolegialus organas, kurį sudarė pirmininkas ir du vicepirmininkai. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos 16-ajame paragrafe buvo nurodyta, kad Prezidiumas, vykdąs aukščiausios Vyriausybės funkcijas, skelbia laikinuosius įstatymus ir sutartis su kitomis valstybėmis, kviečia ministrą pirmininką ir jam paveda sudaryti Ministrų kabinetą, atstovauja valstybei, skiria pasiuntinius, laiko savo žinioje kariuomenę ir skiria vyriausiąjį vadą; jo žiniai pavestas valstybės antspaudas. Taigi kaip Prezidiumo pirmininkas A. Smetona finansinės pagalbos keletą mėnesių ieškojo Berlyne, Stokholme, Kopenhagoje.

Dėl to nenuostabu, kad 1919 m. kovą A. Smetona, būdamas Danijoje, gavo telegramą, kuri kvietė kuo skubiau sugrįžti į Kauną. Ministrui pirmininkui Mykolui Sleževičiui ir Ministrų kabinetui veikti kliudė svarbus valstybės valdymo mechanizmo trūkumas: Valstybės Tarybos Prezidiumą sudarė pirmininkas ir du vicepirmininkai, o visus sušaukti priimant sprendimus buvo sudėtinga. Todėl buvo sutarta, kad reikėtų rinkti prezidentą.

Planavimas: Lietuvių mokslo draugijos nariai apžiūri žemės sklypą Tautos namams statyti ant Tauro kalno. Iš dešinės: pirmas – A. Smetona, antras – Mykolas Biržiška, trečias – neidentifikuotas asmuo, ketvirtas – Antanas Žmuidzinavičius, penkta – Marija Žmuidzinavičienė, šeštas – Viktoras Biržiška, septintas – Jonas Vileišis, aštuntas – dr. J. Basanavičius, devintas – Antanas Vileišis, dešimtas – neidentifikuotas asmuo, vienuolikta – Emilija Vileišienė, dvyliktas – Vaclovas Biržiška, tryliktas – Juozas Kairiūkštis. Vilnius, 1911 m. gruodžio 19 d. / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos nuotr. LLTI biblioteka

Nauji iššūkiai

Valstybės prezidentas turėjo tapti svarbiausia institucija valdžios hierarchijoje. Pretendentui į prezidentus Laikinoji Konstitucija nekėlė jokių reikalavimų, o jo kadencija numatyta iki tol, kol Steigiamasis Seimas susirinks ir nuspręs valstybės valdymo formą ir Konstituciją.

Šių aplinkybių nežinodamas, A. Smetona kovo 31 d. atvyko į Kauną, kur geležinkelio stotyje jį pasitiko Valstybės Tarybos ir Ministrų kabineto nariai, vyriausiojo štabo karininkai, Prancūzijos karinė misija ir koks 100 žmonių. Per iškilmingas sutiktuves A. Smetona sužinojo, kad Valstybės Taryba yra numačiusi jį rinkti valstybės prezidentu. Taip 1919 m. balandžio 4 d. A. Smetona Lietuvos Valstybės Tarybos narių buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos valstybės prezidentu.

Pirmajam Lietuvos valstybės prezidentui teko sunki misija atsikratyti buvusios vokiečių okupacinės valdžios ir kariuomenės likučių, padėti įsitvirtinti darbą pradėjusioms Lietuvos valstybinėms institucijoms ir kariuomenei, bendradarbiaujant su į Lietuvą atvykusiais Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir JAV karinių misijų atstovais. Tad A. Smetonai teko kurti naują įvaizdį, nes prezidentas, kaip nauja valdžios institucija, turėjo atlikti vaidmenį ne tik valstybės aparate, bet ir būti matomas viešajame gyvenime.

Veikla šiapus Seimo sienų

A. Smetona aktyviai dalyvauti šalies politiniame gyvenime stengėsi ir vėliau, kai 1920 m. birželio 19 d. prezidento įgaliojimus perdavė Steigiamojo Seimo pirmininkui Aleksandrui Stulginskiui. Tuo metu jam teko susitaikyti su pirmu rimtu politiniu pralaimėjimu – kartu su Tautos pažangos partijos sąrašu 1920 m. nepateko į Steigiamąjį Seimą, turėjo pripažinti, kad jų pasiūlyta politinė programa neatitiko daugumos rinkėjų lūkesčių.

Vis tik A. Smetona sugebėjo pamiršti užgautas ambicijas ir noriai ėmėsi darbų, kuriuose reikėjo ginti tėvynės interesus. Nuo 1920 m. gruodžio pabaigos A. Smetona dalyvavo škotų profesoriaus Jameso Youngo Simpsono vadovaujamoje Tarptautinėje arbitražo komisijoje dėl Lietuvos ir Latvijos sienų nustatymo. Šios komisijos sprendimu 1921 m. kovo 30 d. Palanga ir Šventoji buvo grąžintos Lietuvai.

1923 m. sausį A. Smetona, kaip Lietuvos Vyriausybės paskirtas nepaprastasis atstovas, dalyvavo Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos komisijos darbe.

Po šios sėkmingai įvykdytos užduoties joks svarbesnis politinis postas A. Smetonai nebuvo pasiūlytas, todėl teko džiaugtis lektoriaus vieta Lietuvos universitete bei etikos ir senovės filosofijos paskaitų dėstymu. Tuo pat metu jis redagavo ir leido politinės minties žurnalą „Vairas“, leidusį nuolat sekti politinį Lietuvos pulsą. Labai svarbus postūmis sugrįžti į didžiąją politiką buvo 1926 m. rinkimuose laimėtas mandatas į III Seimą.

Sueiga: į Šiaulius atvykusį prezidentą A. Smetoną garbės vartais papuoštoje aikštėje pasitinka miesto burmistras Jackus Sondeckis ir miesto visuomenė. Šiauliai, 1929 m. liepos 20 d. / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr. A014-P388

Lemtingasis 1926-ųjų gruodis

Aiškia takoskyra tarp A. Smetonos politinės veiklos demokratinio etapo ir posūkio autoritarizmo link tapo 1926 m. gruodžio 17 d. Kaune įvykdytas karinis valstybės perversmas.

Iš istoriografijos žinome, kad perversmas prasidėjo gruodžio 17 d. 2 val. nakties ir baigėsi 5 val. ryto.

Perversmo organizatoriai 5 val. ryto į kariuomenės štabą atvykti pakvietė A. Smetoną, Augustiną Voldemarą ir kitus Lietuvių tautininkų sąjungos bei Lietuvos krikščionių demokratų partijų atstovus. Kadangi perversmo organizatoriai planavo į prezidento postą kviesti A. Smetoną, į jį perversmo organizatorių vardu kreipėsi generalinio štabo majoras Povilas Plechavičius su 1926 m. gruodžio 17 d. parengtu kreipimusi „Pirmasai Lietuvos kūrėjau!“.

Jame buvo rašoma: „[...] Tikėdami Tamstos pasišventimu ir Lietuvos meile, mes vardu visos Lietuvos kariuomenės, kuri kūrė ir gynė Lietuvą, nuolankiai prašom pasiaukoti Tėvynės labui ir sutikti, stojus Tautos priešaky, kaipo valstybės vadas, išvesti ją iš dabartinės sunkios padėties.“

Gavęs šį raštą, A. Smetona tą pačią dieną parengė atsakymą, kuriuo pareiškė sutinkąs vėl tapti prezidentu. Šaltiniai atskleidžia, kad A. Smetonos autoritetas sugrąžino jį į aktyvią politiką, tačiau palieka daug neatsakytų klausimų, kas jį paskatino stiprinti valdžią vienose rankose ir tapti tikruoju Tautos vadu?

Iškilmės: prezidento A. Smetonos ir jo svainio ministro pirmininko J. Tūbelio tandemas buvo matomas visose oficialiose šventėse. Tautos šventėje Vytauto Didžiojo karo muziejuje himno klausosi iš kairės: krašto apsaugos ministras brig. gen. Stasys Dirmantas, ministras pirmininkas J. Tūbelis, prezidentas A. Smetona, Kauno burmistras Antanas Merkys, Seimo Pirmininkas Konstantinas Šakenis, susisiekimo ministras Jokūbas Stanišauskas, kariuomenės vadas div. gen. Stasys Raštikis, div. gen. Edvardas Adamkavičius. Kaunas, 1937 m. rugsėjo 8 d. / A075-P077

Valdžia vienose rankose

Kelias į valdžios olimpą prasidėjo dar tą dieną, kai A. Smetona, pasinaudojęs kariuomenės kvietimu užimti prezidento vietą, iškėlė savo sąlygą, kad į prezidento postą sugrįš tik jeigu pats galės pasirinkti ministro pirmininko kandidatūrą. Nors perversmininkai planavo šią poziciją skirti krikščionių demokratų atstovui A. Stulginskiui, jiems teko nusileisti ir sutikti su A. Smetonos iškelta artimo bičiulio ir politinio bendražygio A. Voldemaro kandidatūra.

Kariuomenės vaidmuo buvo esminis ne tik grįžtant į valdžios viršūnę ir ten įsitvirtinant, bet ir išlaikant pozicijas iki pat 1940 m. Po karinio valstybės perversmo į valdžią sugrįžusiam A. Smetonai reikėjo nuolat stiprinti ryšius su Lietuvos kariuomene. Tai lėmė ne tik išorinės grėsmės valstybei, bet ir prieš prezidentą A. Smetoną rengiami pučai. XX a. 4-ajame dešimtmetyje kariuomenė tapo prioritetine sritimi, kuriai buvo skiriama net 25 proc. viso šalies biudžeto.

Turėdamas kariuomenės palaikymą, prezidentas A. Smetona labai greitai ėmėsi valdžios galių stiprinimo. Pirmiausia atsikratyta Seimo, kuris buvo paleistas 1927 m. balandžio 12 d.

Prezidentas A. Smetona ilgai svarstė ir, sulaužydamas Konstituciją, beveik dešimt metų, iki pat 1936-ųjų, delsė paskelbti rinkimus į IV Seimą. Vietoj to jis viešais pasisakymais ir proginėmis kalbomis stengėsi įtikinti, kad stiprus prezidentas gali atstoti visą Seimą. Lygiagrečiai prezidento autoritetas buvo stiprinamas 1927 m. vasarą vykusių A. Smetonos kelionių po Lietuvą metu.

Visur, kur tik atvykdavo, jis buvo sutinkamas pagerbiant ir pagarbinant: išsirikiavę miestų ir miestelių bendruomenės su burmistru priešakyje, ta proga pastatyti garbės vartai su puošniomis ąžuolo vainikų girliandomis, grojo orkestrai, sakytos sveikinimo kalbos.

Prezidento valdžia buvo stiprinama pasitelkiant spaudos cenzūrą ir valstybės saugumo organus. Įkalinimas grėsė ne tik už organizuotą antivalstybinę veiklą, bet ir už komišką dainelę apie valdžią. Populiarių liaudiškų dzinguliukų autorius Petras Biržys-Pupų Dėdė ne kartą sėdėjo belangėje už politines daineles, kuriose pajuokiamai paminėti prezidentas ar ministras pirmininkas ir jų žmonos.

Renginys: skautų šventėje skautai didžiuoju saliutu sveikina savo vadą prezidentą A. Smetoną. Centre iš kairės: antras – kariuomenės vadas div. gen. S. Raštikis, trečias – prezidentas A. Smetona, ketvirtas – krašto apsaugos ministras brig. gen. S. Dirmantas, penktas – skautų vado pavaduotojas dr. Jurgis Alekna. Kaunas, 1937 m. gegužės 2 d. / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr. A075-P048.

Okupacijos išvakarėse

Vienvaldystė dar labiau sustiprinta, kai, susidarius nemaloniai įtampai valdžios olimpe, prezidentas A. Smetona nedvejodamas iš pareigų atleido politinę konkurenciją keliantį ministrą pirmininką A. Voldemarą ir į šį postą pakvietė panašių politinių pažiūrų svainį Juozą Tūbelį.

Tokiu būdu 1929 m. rugsėjo 23 d. ministru pirmininku paskirtas J. Tūbelis vadovavo trims Vyriausybėms ir tapo ilgiausiai dirbusiu Lietuvos ministru pirmininku, svariai prisidėjusiu prie prezidento A. Smetonos valdžios stiprinimo.

Paskutinis prezidento A. Smetonos žingsnis, reiškiantis perėjimą į autoritarizmą, buvo 1936 m. vasario 1 d. pasirašytas Draugijų įstatymas, pagal kurį, remiantis valstybės saugumo interesais, buvo galima uždaryti bet kurią partiją, organizaciją ar draugiją. Tuo pasinaudojant iš politinės arenos buvo eliminuotos visos partijos, o veikti liko tik Lietuvių tautininkų sąjunga ir prezidento A. Smetonos globojamos organizacijos.

Sovietų okupaciją Lietuva pasitiko su beveik vienose rankose sutelkta valdžia ir aktyvų visuomeninį gyvenimą pamiršusia visuomene. Nors šiandien prezidentui A. Smetonai vis dar metami sunkūs kaltinimai dėl įvykusios valstybės okupacijos, tačiau istorinės išvados sako, kad okupacijos, veikiausiai, nebūtų sustabdžiusi ir kitokia politinė šalies santvarka. 1939–1940 m. prieš totalitarinių valstybių Vokietijos ir SSRS agresiją krito ir demokratijos, ir autoritariniai režimai.

Paroda yra Lietuvos Respublikos Prezidento A. Smetonos (1874–1944) jubiliejinių metų programos Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune dalis. Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.