Prof. A. Avižienis: Lietuvos mokslui trūksta įvairovės

Visai neseniai apie mokslą ir jo reikšmę diskutavo iš įvairių pasaulio šalių trumpam į Kauną grįžę lietuviai. Vienas Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo organizatorių ir iniciatorių, buvęs Vytauto Didžiojo universiteto rektorius, Kalifornijos universiteto dėstytojas prof. Algirdras Avižienis sutiko su "Kauno diena" skaitytojais pasidalyti savo įžvalgomis apie Lietuvos mokslo sritį.

– Kaip vertinate šiandieninę Lietuvos mokslo srities situaciją?

– Manau, kad reikėtų viską paprasčiau padaryti, nes dabar viskas labai sudėtinga. Lietuvai reikėtų turėti tokią gražiai sutvarkytą sistemą. O dabar tame pačiame mieste yra ir universitetų, ir kolegijų, kurie tarpusavyje varžosi dėl studentų, nors galėtų papildyti vienas kitą ir dirbti drauge.

Aš ilgą laiką dirbau Kalifornijoje – ten yra dvejų metų kolegijos ir tada studentai gali persikelti į universitetą. Tada iš kolegijų ar kurių nors studijų ateina studentai, kurių trūksta universitetui. Be to, ten kolegijos leidžia dirbantiems žmonėms vakarais mokytis po vieną dalyką ir taip save tobulinti. O mūsų kolegijos vis turi pretenzijų būti aukštosiomis mokyklomis ir tai Lietuvai nėra naudinga. Reikia tvarkos. Kalifornijos mokslo sistemos pavyzdį jau naudoja ir kitos valstybės, tai galėtumėme pabandyti ir mes.

Pasaulio lietuvių mokslo simpoziumo atidarymas

Žinoma, didieji šalies universitetai – Vilniaus ir Vytauto Didžiojo – laikosi neblogai. Sveikatos mokslų universitetas visada turės pakankamai studentų, Kauno technologijos universitetas – taip pat.

Tačiau vieno dalyko labai trūksta – tai dėstytojų, kurie būtų baigę studijas užsienyje ir į Lietuvą atvežtų ką nors naujo. Mano nuomone, nėra gerai, kai tie patys profesoriai parengia doktorantus ir jie lieka tame pačiame universitete. Lieka tarsi viena šeima ir neateina naujų idėjų. Juk retai kas nors iš vienos grupės pasako, kad nori ką nors daryti kitaip.

Pavyzdžiui, Amerikoje didieji universitetai savo doktorantų tiesiog nepriima ir apsikeičia su kitais universitetais. Jei tokia tvarka būtų pas mus, tai VDU galėtų savo doktorantus pasiųsti į Vilnių, o iš ten atvyktų į Kauną. Toks principas labai gerai veikia, bet Lietuvoje nėra tokio įpročio.

– Švietimo reforma visuomenėje sulaukė didelių atgarsių. Koks jūsų požiūris į ją?

– Aleksandro Stulginskio universitetui prisijungti prie VDU buvo būtina. Jų studentai dabar gauna daug daugiau – gali pasirinkti iš gausybės užsienio kalbų, gauti įvairių humanitarinių disciplinų, kurių anksčiau negalėjo gauti dėl ribotų galimybių. Na, dėstytojai galbūt nėra labai patenkinti, kad dabar reikia persiorientuoti.

Panašiai yra ir su Lietuvos edukologijos universitetu, kuriam tiesiog pradėjo trūkti studentų, nes jau dominavo Vilniaus universitetas. Bet dabar studentams vėl tapo geriau ateiti į didesnį universitetą.

Sporto universitetas yra išskirtinis atvejis, kai nedidelė įstaiga užsidarė savyje ir gaunasi kaip koks vienuolynas. Jie ten sėdi ir nenori prie nieko jungtis. Tačiau pasaulyje sporto universitetų nėra daug. Štai Vokietijoje yra daug sporto mokyklų, bet tai nėra universitetai. Mūsų Sporto universitetas turėtų prisijungti prie didesnio vien dėl to, kad studentai gautų daugiau galimybių. Kai universitetas yra labai mažas, gerai tik profesūrai, kuri turi uždarą ratą, gali jame tvarkytis ir nenori, kad kas nors prie jų lįstų. Tačiau taip nemato kitų ir apriboja studentus.

– Jūsų nuomone, kokie laukia mokslo iššūkiai?

– Mokslo iššūkis būtų kiek galima greičiau, ypač techninių mokslų, įsijungti į įvairias Europos grupes, kurios gauna finansavimą. Humanitarinių ir socialinių mokslų iššūkis – įsileisti daugiau įvairovės, naujų minčių. Dabar visi dirba gražiai, bet vis eina tuo pačiu keliu. Manau, kad Lietuvai būtų geriausia užsienyje baigusius doktorantus kažkaip parsivežti į Lietuvą. Bet mūsų Vyriausybė tokių specialių stipendijų nelinkusi skirti, jie mano, kad kiek turim savų studentų, tiek ir užtenka.

Dar viena bėda, kad Seime yra labai mažai žmonių, kurie supranta akademinį gyvenimą. O jei ir tokių yra, tai jie nelabai gauna progą pasisakyti, todėl Lietuvos mokslui nelabai ir sekasi.

– Dažnai Lietuvoje mokslo žmogus yra nuvertinamas. Kaip būtų galima pakeisti tokį požiūrį?

Vieno dalyko labai trūksta – tai dėstytojų, kurie būtų baigę studijas užsienyje ir į Lietuvą atvežtų ką nors naujo.

– Sunkokas klausimas. Galbūt reikėtų geriau populiarinti mokslą, juk ir žiniasklaida daugiau rašo apie nelaimes, o ne apie mokslinius laimėjimus.

– Bet mokslininkus ir pati valdžia nelabai vertina. Neatrodo, kad mokytojams, dėstytojams, mokslininkams valdžia pašykštėjo atlyginimų?

– Sakyčiau, kad didžiausia bėda, jog Seime yra labai mažas skaičius narių, kurie būtų baigę aukštąjį mokslą. Vos keli baigę doktorantūrą, bet yra ir tokių, kurie praktiškai išvis neturi jokio išsilavinimo. Tada išeina, kad visi rūpinasi kitais, o ne mokslo žmonėmis.

Žinoma, yra grupė žmonių, kuri galėtų skirti paramą mokslui, bet ir tai nelabai skiria tam dėmesio. Štai kai Viktoras Pranckietis tapo Seimo pirmininku, mes labai tikėjomės, kad jis padės mokslui, bet įsivėlė į savo bėdas, tad nebematome iš jo pagalbos. Yra Švietimo komitetas, kuriam vadovauja profesorius Eugenijus Jovaiša, bet šis komitetas nėra toks stiprus kaip kiti, tai kai vadžia pinigus dalija, mokslas vis lieka pačiame gale.

– Ko norėtumėte palinkėti Lietuvos mokslo žmogui?

– Norėtųsi palinkėti, kad į Seimą išrinktumėme daugiau žmonių, kurie supranta, kaip mokslas reikalingas mums, valstybei, tam, kad galėtume konkuruoti su ES valstybėmis bei kad nebūtumėme paskutiniai eilėje, o bent jau kur nors per vidurį. Liūdna tai, kad mokslo žmonės net nelabai nori kandidatuoti, nes be politinės paramos mokslas nesustiprės. Be tokių žmonių, kuriems rūpėtų mokslas, nelabai kas ir pasikeis.

Aš jau 30 metų pusę savo laiko praleidžiu Amerikoje ir Lietuvoje, tad stebiu visus procesus. Aukštajame moksle mums trūksta naujų minčių ir idėjų, nes dabar viskas verda tame pačiame katile. Turiu vilties, kad tokie renginiai, kaip Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas, padės įpūsti naujų vėjų ir galbūt pavyks įtikinti valdžios atstovus dėl stipendijų skyrimo tiems, kurie mokėsi užsienyje, bet grįžta dėstyti į Lietuvą. Pradžioje galėtų bent būti sudarytos sąlygos jiems čia praleisti savaitę, pamatyti universitetus, apsilankyti jų profesijų darbovietėse. Manau, kad pasaulio lietuviai vis tiek pasiilgsta Lietuvos, tik trūksta sąlygų jiems sugrįžti.

Šiame straipsnyje:

Algirdas Avižienis