Šių metų sausio 12-oji įeis į Kauno miesto istoriją. Tądien Švietimo ir mokslo ministerija priėmė sprendimą - Nacionalinis mokslo ir inovacijų centras bus statomas Kauno Nemuno saloje. Vienas šio projekto iniciatorių, Kauno mero patarėjas prof. Dainius Pavalkis sutiko pasidalinti savo mintimis apie mokslo centro reikšmę jaunimui ir visai Lietuvai bei prasidėjusius pokyčius mieste.

- Esate vienas iš mokslo centro iniciatorių. Nuo ko viskas prasidėjo?

- Dar prieš man tampant švietimo  ministru 2012-ais metais, mokslo centro idėja jau cirkuliavo, apie tai kalbėjo mokslo bendruomenė. Mūsų nuopelnas buvo tas, kad ES struktūrinių fondų paramos sąlygose įdėjome mokslo populiarinimo įstaigos įrengimo finansavimą. Tai iš ES paramos lėšų ir nacionalinių pinigų yra daroma visoje Europoje.

- Kas lėmė, kad būtent Kaunas iškovojo teisę statyti šį objektą?

- Kauno laimėjimą lėmė projekto gerumas. Minimalus kainos skirtumas projekto įgyvendinimui neturi didelės įtakos. Privažiavimas prie Nemuno salos, kur ir bus statomas mokslo populiarinimo centras, yra nepalyginamai geresnis už Vilniaus pasiūlymą. Šiam projektui Kaunas paskyrė vieną gražiausių miesto vietų.

- Kokia šio centro reikšmė Lietuvai?

- Mes turime pritraukti žmones į specialybes, kurių poreikis Lietuvoje yra aiškiai matomas. Tai technologinės, biotechnologinės specialybės. Mokslo populiarinimo centrai suteikia vaikams galimybę savo rankomis pačiupinėti mokslą, vaizdžiai kalbant - ką nors susprogdinti. Tai jiems sukelia domėjimąsi, kyla įvairių klausimų. Užsimezga jauno žmogaus kontaktas su mokslu ir mūsų supančios gamtos suvokimu. Ir tai juos toliau veda domėjimosi kryptimi.

- Ar šis centras galėtų tapti turistų traukos objektu?

- Estijoje, Tartu mieste, įsikūrusiame mokslo populiarinimo centre apsilanko apie 250-300 tūkstančių lankytojų kiekvienais metais. Mokyklos organizuoja edukacines išvykas, apie trečdalis atvykstančių yra iš išorės: Latvijos, Rusijos, Lietuvos. Galbūt mokslo populiarinimo centras Kaune nebus pasaulinio masto, kad jo aplankyti atskristų žmonės iš Japonijos. Tačiau niekas nepaneigs, kad atvykę pasižiūrėti Sugiharos muziejaus japonai neužeis ir į mokslo centrą.

- Kaunas tituluojamas akademiniu miestu. Kaip manote, kodėl?

- Tai egzistuoja nuo senų laikų, kai po karo Vilniuje praktiškai nieko nebuvo. Vilniečiams tai nelabai patinka, tačiau kauniečiai turi teisingą šūkį: „Kiekvienas vilnietis yra buvęs kaunietis arba kaimietis". Mokslo institucijos ir universitetai Vilniuje kūrėsi Kauno akademinės bendruomenės pagrindu. Tai  neleido susirinkti publikai iš kokio Černigovo arba Maskvos. Bet Lietuvos mastu Kaunas visą laiką buvo centras, kuris viso tarpukario metu išsaugojo akademizmą.

- Kokiomis akimis dabar matote Kauną? Kas per pastaruosius metus pasikeitė?

- Kaunas pradėjo judėti. Kurį laiką miestas buvo užsikonservavęs savyje, nepasitikėjimo kiaute. Lyg laikinoji sostinė, lyg antras miestas, lyg stotelė tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Tai, kad Kaunas pradėjo daryti aiškius žingsnius su savo strategija, su savo reikšmės rodymu nacionaliniame lygmenyje, yra pats svarbiausias dalykas. Gal ne iš karto, ne rytoj, ne poryt, bet per kurį laiką šie pokyčiai atves kauniečius prie supratimo, kad mes esame pagarbos vertas miestas.

- Už ką mylite Kauną?

- Aš Kauno neiškeičiau nei į Maskvą, kai turėjau galimybę, nei į Londoną ar  Niujorką. Aš esu čia.