Jo kandidatūrą krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis teikia į naujuosius LŠS vadus. Dėl A.Dapkaus kandidatūros šeštadienį balsuos į suvažiavimą Kaune susirinkę Lietuvos šauliai.

– Jūsų kandidatūra teikiama eiti LŠS vado pareigas. Kiek jums pažįstama ši organizacija ir šauliškumo idėjos bei principai?

– Jeigu pradėtume nuo pradžių, tai galima apie tai ir knygą parašyti. Bet tai bus, kai išėjęs į atsargą pradėsiu rašyti prisiminimus. Su šauliais bendraujame ir draugaujame nuo pat pradžių, kai nepriklausomybė buvo atkurta ir prasidėjo struktūrų kūrimas. Šaulių ir savanorių struktūros – kur aš pradėjau savo tarnybą, kartu vykdėme įvairias užduotis: tai ir pagalba policijai ir valstybės sienos apsaugai, parlamento gynyba, sovietinės kariuomenės kontroliavimas ir t.t. Kadangi didelę savo tarnybos dalį praleidau savanorių pajėgose, kartu su šauliais ir mokėmės kartu, ir kitus mokėme, ugdėme jaunuosius šaulius – buvome artimi draugai ir kolegos. 2010 m. dalyvavau rengiant jaunųjų šaulių ugdymo koncepciją – dirbau darbo grupėje, kur kartu su šauliais, kariuomenės atstovais sudėliojome, kaip turi atrodyti ir ką turi veikti jaunieji šauliai. Vėliau vieną kadenciją buvau paskirtas Šaulių sąjungos Centro kontrolės komisijos pirmininku ir iš arčiau galėjau susipažinti su visais organizacijos dokumentais bei vidaus tvarka. Pasisveikinti su bet kuriuo šauliu galiu drąsiai, ir dauguma iš jų mane pažįsta. Kad ir kur tarnavau, dirbome kartu: šauliai atveždavo jaunuosius šaulius pasimokyti ir patys mokydavosi. Vienas iš didesnių projektų – kai buvau Lietuvos kariuomenės mokyklos viršininkas Kaune. Trūko paruoštų šaulių instruktorių dirbti su jaunimu. Tuomet inicijavau kursą mokytojams, kurie nori dirbti su jaunimu, bet kuriems trūksta karinio parengimo. Organizuodavome Kariuomenės mokykloje savaitės trukmės kursus, veždavome į poligonus, mokytojai savo pedagogines žinias papildydavo karybos žiniomis ir įgūdžiais.

– Kelerius metus esate Estijoje veikiančio Baltijos gynybos koledžo Aukštesniųjų vadų kursų direktorius, 2013–2014 m. tarnavote Afganistane. Kaip šios patirtys gali padėti jums vadovaujant Šaulių sąjungai?

– Visos patirtys praverčia. Visų pirma – vadyba. Estijoje, Tartu, dirbu su dviem strateginio lygio vadų kursais, kuriuose mokosi ir kariškiai, ir civiliai iš jėgos struktūrų, užsienio reikalų sferos. Naudingiausia Šaulių sąjungoje gali būti užmegzti kontaktai, pažinčių tinklas ir kolegos iš Baltijos šalių bei viso pasaulio. Kalbant apie Afganistaną, ten daugiau buvo karinių dalykų įvedant ir palaikant taiką patirties. Analizavome, studijavome mažų grupių taktiką įvairiomis sąlygomis. Tos pamokos, manau, labai svarbios, jas būtų verta analizuoti ir Šaulių sąjungoje. Mažų grupių taktika pasipriešinimo kovoje, manau, yra vienas iš pagrindinių prioritetų.

Pasak A.Dapkaus, didžiausia Šaulių sąjungos stiprybė yra  šauliai – aktyvūs ir patriotiški Lietuvos piliečiai.

– Kokias stipriąsias Šaulių sąjungos savybes galėtumėte įvardyti, o ką, jūsų manymu, organizacijoje reikėtų tobulinti?

– Stipru – tai pirmiausia visuomenės įsitraukimas. Tai platforma, kur vertėtų ir reikėtų panaudoti Lietuvos piliečių geranoriškumą, pilietiškumą, patriotiškumą. Šaulių sąjunga sudaro galimybes prie valstybės gynybos, saugumo stabilumo prisidėti nuo jaunuolio iki senjoro – visiems sudaromos galimybės būti reikalingiems. Jaunimas mokosi, auga, tobulėja karinėse, patriotinėse sferose, vyresnieji pasitarnauja juos mokydymi. Šaulių sąjungoje yra jaunieji šauliai, koviniai šauliai, komendantiniai šaliai – visi jie turi savo funkcijas ir yra naudingi Lietuvai. Senjorams matau daug galimybių prisidėti ugdant jaunąją kartą, o karinio konflikto atveju jiems taip pat būtų užduočių: juk kiekviename kaime kariuomenė nepastatys žvalgybos, o turėdami šaulių tinklą galime padėti kariuomenei. Galimybių prisidėti prie nacionalinio saugumo stiprinimo tikrai daug. Net neabejoju, kad sulauksiu klausimų ir per LŠS suvažiavimą dėl infrastruktūros, mokymo klasių, poligonų. Šią sritį išties reikėtų tobulinti, šauliai nepakankamai aprūpinti, neturi tinkamai įrengtų mokymo klasių, negali naudotis poligonais. Bet tai negali sustabdyti mūsų pasirengimo ginti, noro tobulėti ir mokytis. Ne gražios klasės ar išblizginti poligonai lemia, ką mes darome, bet žmogiškasis potencialas, kurį Šaulių sąjunga turi tikrai didelį: tai ir jauni, ir pagyvenę, ir vyrai, moterys, ir su įvairių sričių išsilavinimu, ir pan. Materialiniai sunkumai neturėtų būti kritiniai.

Šaulių sąjunga sudaro galimybes prie valstybės gynybos, saugumo stabilumo prisidėti nuo jaunuolio iki senjoro – visiems sudaromos galimybės būti reikalingiems.

– Gal jau turite konkretų savo planą, ko imtumėtės ir ką įgyvendintume pirmiausia tapęs LŠS vadu?

– Pirmas punktas – tęsti tai, kas jau pradėta. Kiek dabar matau, Šaulių sąjunga labai stipriai progresuoja tiek kokybės, tiek kiekybės atžvilgiu. Tą tendenciją reikia išlaikyti. Bendradarbiavimą su kariuomene ir visomis kitomis organizacijomis ir struktūromis būtina tęsti. Kalbėti ir diskutuoti viduje su pačiais šauliais, ką galime kartu patobulinti, ką galime padaryti geriau. Tikiu, kad tai ir dabar yra daroma, bet tikrai norėčiau tai tęsti, jeigu šauliai per suvažiavimą manimi pasitikės ir pritars mano kandidatūrai. Kokių nors revoliucijų tikrai nesiruošiu daryti ir tai nebūtų naudinga pačiai organizacijai. Kas bus, jeigu kiekvienas naujai atėjęs vadas ims keisti kursą?

– Šaulių sąjungoje visada buvo svarbu ne vien karinis rengimas, bet ir sportas, kultūrinė veikla. Kokią šių sričių perspektyvą matote?

– Esu dalyvavęs daugybėje šaulių sporto ir kultūros renginių ir tokių vertybių propagavimas yra labai sveikintinas. Per tokias veiklas ugdomos ir šauliškos vertybės, ir pilietiškumas, ir patriotizmas. Pamenu, kaip kiekvieną vasarą mes, savanoriai, rengdavome žaidynes ir su didžiule pagarba žiūrėdavome į šaulių komandą, kuri taip pat dalyvaudavo. Virvės traukimo varžybose jie dažniausiai tapdavo čempionais – ugdymas, komandinis darbas tikrai duoda rezultatų. Tas pats ir kalbant apie kultūrinę veiklą – ar tai būdų dainos, ar šokiai, yra atsidavusių šaulių, tai darančių visuomeniais pagrindais. Ir dailininkų turime, ir kitų sričių kūrėjų. Visa tai būtina skatinti.

– Šauliai veikia ir išeivijoje. Kokia jų misija?

– Pirmiausia svarbu palaikyti kuo artimesnius kontaktus, neišskiriant, bet integruojant: ir mokantis, ir dalijantis patirtimi, rengiant jaunimą. Yra daug iš Lietuvos emigravusio jaunimo, ir jeigu sugebame jį sudominti, pritraukti, jaunųjų šaulių entuziazmas stebina. Jaunieji šauliai mokosi ir įveikia pakopas – jų yra keturios. Žinau pavyzdžių, kai vaikinai ir merginos, gyvenantys užsienyje, mokosi nuotoliniu būdu, o per atostogas atvažiuoja į Lietuvą, kad galėtų dalyvauti praktiniuose užsiėmimuose ir stovyklose, kad įgytų aukštesnę pakopą. Džiugu, kad jie nori būti šauliai, vilkėti šaulišką uniformą ir būti Lietuvos patriotais.

– Sakykite, kodėl Lietuvos piliečiams verta tapti šauliais?

– Tie, kurie nori prisidėti prie nacionalinio saugumo stiprinimo, mato prasmę ir turi tam laiko, tikrai kviečiami tapti šauliais. Šaulių veikla ir nacionalinis saugumo stiprinimas nėra tik karinis rengimas ar karinė gynyba. Šalies gynyba yra daug platesnė sąvoka, apimanti nacionalinės jėgos elementus. Ir tėvynę ginti galima ne vien ginklu. Šauliai labai puikiai susitvarko ir padeda valstybės struktūroms šitos koronaviruso pandemijos akivaizdoje. Tai savanoriškas, geranoriškas, neatlygintinas šaulių prisidėjimas likviduojant nacionalines grėsmes. Šauliai gali padėti policijai, Valstybės sienos apsaugos tarnybai, stichinių nelaimių metu, kilus didelių gaisrų – veiklos sritys labai plačios, pagal kiekvieno norus ir galimybes. Gal žmogus svajoja ką nors nuveikti neatlygintinai savo valstybės labui, tad kviečiame į šaulių gretas.

Šauliai – valstybės ramstis

Lietuvos šaulių sąjunga – valstybės remiama ir padedanti užtikrinti nacionalinį saugumą savanoriška sukarinta pilietinės savigynos asociacija, veikianti pagal LŠS įstatymą ir savo statutą.

Šaulių sąjunga buvo įkurta kaip Lietuvos sporto sąjungos padalinys 1919 m. birželio 27 d. 1919 m. rugsėjo 15 d. Krašto apsaugos ministerija patvirtino LŠS įstatus, ir Lietuvos šaulių sąjunga tapo savarankiška, atskira organizacija. LŠS ideologiją kūrė jos sumanytojas Matas Šalčius kartu su Šaulių sąjungos įkūrėju ir jos vadu Vladu Putvinskiu-Pūtviu. Dabar veikianti Šaulių sąjunga tęsia tarpukario Lietuvoje iki 1940 m. veikusios organizacijos veiklą.

Pastarieji metai buvo LŠS stiprėjimo metai, ypač svarbus jų vaidmuo suvaldant koronaviruso sukeltą krizę. Šaulių gretos išaugo iki 12 tūkst. ir iš esmės atsinaujino, LŠS narių amžiaus vidurkis šiuo metu yra apie 40 metų, o jaunųjų šaulių ir suaugusių sąjungos narių skaičius – apylygis.

Jei LŠS suvažiavimas pritars, A.Dapkus pakeis sukarintos visuomeninės organizacijos vado pareigas einantį ir trejų metų kadenciją baigiantį pulkininką leitenantą Gintarą Koryzną.

53 metų A.Dapkus Lietuvos kariuomenėje tarnauja nuo 1991 m. Pagal įstatymą, LŠS vadą skiria krašto apsaugos ministras, gavęs Seimo komiteto ir LŠS suvažiavimo pritarimą.