Jos atvejis turėtų patikrinti, kaip šalies institucijoms seksis įgyvendinti pranešėjų apsaugos modelį. Dėl jo diskusijos tęsėsi devynerius metus.

„Pateikiau prašymą Generalinei prokuratūrai, nes turiu tam svarių priežasčių“, – BNS sakė R. Kazėnienė.

„Kitą dieną sulaukiau prokuroro skambučio, pasakė, kad yra penkios darbo dienos sprendimui priimti“, – pridūrė ji.

Seimas 2017 metais priėmė Pranešėjų apsaugos įstatymą, skirtą apsaugoti asmenis, pranešusius apie korupciją ar kitokius pažeidimus valstybės įstaigose. Šių metų sausį įstatymas pradėjo galioti.

Jeigu gautų pranešėjos statusą, R. Kazėnienę būtų draudžiama atleisti iš darbo, pažeminti pareigose, sumažinti atlyginimą, taip pat bauginti, priekabiauti ar grasinti susidoroti.

Be to, sistema numato galimybę pranešėjui likti anonimišku ir gauti už pranešimą pinigų, taip pat kompensaciją už patirtą žalą.

Nepaisant užmokesčio pranešėjams sistemos, teisėsauga ir toliau galės savo ruožtu mokėti pinigus asmenims, suteikusiems vertingos informacijos apie nusikaltimus.

R. Kazėnienė pranešėjos statuso siekia, nes nori nutraukti bylinėjimąsi su įmone „Niklita“, pernai padavusia pareigūnę į teismą dėl pažeistos dalykinės reputacijos.

„Mano pagrindinis tikslas – kad dėl kompetetingų institucijų teisinga pripažintos informacijos manęs nebepersekiotų teismuose“, – teigė R. Kazėnienė.

2016 metų gruodžio pabaigoje į teisėsaugą besikreipusi tuometinė Kauno tardymo izoliatoriaus buhalterė be kitų dalykų nurodė, kad „Niklita“ daug metų laimi įstaigos organizuojamus maitinimo paslaugų pirkimus, jai sudaromos išskirtinės nuomos sąlygos, o įmonės savininko sutuoktinė dirba izoliatoriaus Personalo skyriaus viršininke.

Kliūtys išvengiant bylinėjimosi

Anot teisininkų, kol kas nėra aišku, ar teisėsaugai pripažinus R. Kazėnienę pranešėja, jai pavyktų išvengti bylinėjimosi.

Įsigaliojęs įstatymas numato, kad asmeniui dėl pranešime pateiktos informacijos negali būti taikoma atsakomybė dėl garbės ir orumo įžeidimo ar šmeižto, jeigu teikdamas duomenis pranešėjas manė nurodantis tikslią informaciją.

Pasak teisininkės Eglės Kavoliūnaitės-Ragauskienės, tokia formuluotė rodo, kad atsakomybė negalėtų būti taikoma tik už pranešimo teisėsaugai turinį, tuo metu R. Kazėnienė bylinėjasi dėl jos anksčiau išsakytų teiginių.

„Aš realiai nematyčiau pagrindo nutraukti tą bylą, – sakė nevyriausybinės organizacijos „Transparency International“ projektų vadovė. – Naujos informacijos pateikimas neturėtų turėti įtakos anksčiau pradėtiems procesams, nes kai buvo pradėta ta byla, įstatymas nebuvo įsigaliojęs.“

Įstatymas numato, kad asmuo nebūtų pripažįstamas pranešėju, jeigu pateikė informaciją, kuri prieš tai buvo išnagrinėta teisės akto pagrindu.

Tačiau įstatyme neparašyta, ar pripažinti asmenį pranešėju galima pagal informaciją, kuri jau buvo žinoma anksčiau kitokiomis aplinkybėmis.

Teisininkams tai kelia papildomų spėlionių.

„Gal čia įstatymo neišbaigtumas, (...) bet tai kelia šiokį tokį neaiškumą. Aiškinant įstatymą sistemiškai ir turint omenyje, kad jame nėra specialių įsigaliojimo nuostatų, asmuo neturėtų būti pripažintas pranešėju, jeigu pateikė jau žinomą informaciją“, – tvirtino E. Kavoliūnaitė-Ragauskienė.

Vadovaujantis šiuo metu galiojančiu įstatymu asmuo turi teisę į pranešėjo apsaugą neterminuotai.

R. Kazėnienė sako, kad jos prokuratūrai pateikta informacija apie „Niklitą“ yra nauja, paaiškėjusi nagrinėjant dalykinės reputacijos pažeidimo bylą teisme.

Jeigu Generalinė prokuratūra pripažins R. Kazėnienę pranešėja, ji pati turės kreiptis į teismą su prašymu nutraukti bylą.

„Jeigu asmuo mano, kad konkrečiame civiliniame ar kitame procese jam reikalinga taikyti įstatyme numatytas apsaugas ar garantijas ir kad tai yra tiesiogiai susiję su jo pranešimu, tai jis ir turėtų informuoti atitinkamas institucijas ar šiuo atveju teismą, kuris nuspręstų, kaip tai vertinti“, – BNS sakė prokuratūros atstovė spaudai Elena Martinonienė.

Įstatyme nėra numatyta terminų, kiek laiko asmuo gali turėti pranešėjo statusą.

„Jeigu kiltų poreikis, vadovaujantis šiuo metu galiojančiu įstatymu asmuo turi teisę į pranešėjo apsaugą neterminuotai“, – kalbėjo E. Martinonienė.

Dalį sprendimų palieka savieigai

Vyriausybė ir teisėsauga sako, kad yra pasirengusios įgyvendinti naują įstatymą, tačiau ekspertams nerimą kelia informacijos stoka ir tai, kaip bus apsaugomos pranešėjų tapatybės.

„Pernai priimti visi trys Vyriausybės nutarimai, reikalingi įstatymui įgyvendinti“, – BNS sakė Teisingumo ministerijos atstovas spaudai Audris Kutrevičius.

Generalinės prokuratūros interneto svetainėje viešai skelbiamoje skiltyje galima rasti aktualius teisės aktus, pranešėjams skirtą prokuratūros elektroninį paštą, 17-os dažniausiai užduodamų klausimų sąrašą.

„Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas sako, kad to nepakanka.

„Manau, kad apsilankę prokuratūros svetainėje žmonės dabar negautų atsakymų į visus jiems rūpimus klausimus. Būtų puiku, jei prokuratūra įsteigtų ir atskirą informacinę liniją, į kurią paskambinę žmonės ar įstaigų atstovai galėtų sužinoti daugiau apie įstatymą, jo siūlomą apsaugą, pasverti visus „už“ ir „prieš“, – teigė S. Muravjovas.

Prokuratūra sako intensyviai rengusis prisiimti atsakomybę už pranešėjų apsaugą, apmokanti tam priskirtus pareigūnus ir tvirtinanti vidines rekomendacijas, tačiau tikina, kad numatyti visų niuansų neįmanoma.

„Dalį sprendimų praktikos diktuos ir pats gyvenimas“, – sakė E. Martinonienė.

Nevyriausybininkams daugiausiai galvos skausmo kelia galimybė pranešti apie pažeidimus per vidines „karštąsias linijas“ pranešėjų darbovietėse.

Pasak S. Muravjovo, reikia kuo skubiau peržiūrėti, ar šias linijas turinčios viešojo sektoriaus įstaigos tinkamai apsaugo pranešėjų tapatybę.

Jis taip pat ragina patvirtinti standartus, pagal kuriuos žmonės galėtų lengvai suprasti, ar „karštosios linijos“ jų darbovietėse yra patikimos, ar visgi dėl pažeidimų reikėtų kreiptis į prokuratūrą.

„Šiuo metu vadinamosios karštosios linijos pernelyg dažnai yra tiesiog paviršutiniška duoklė antikorupcinei madai ir iš esmės neveikia“, – kalbėjo „Transparency International“ atstovas.

Pranešėjų apsaugos šalininkai sako, kad tai skatins gyventojus būti aktyviais ir neabejingais viešojo intereso pažeidimams, o įsigaliojęs įstatymas gali mažinti korupciją ir šešėlį.

Tačiau kritikai teigia, kad pranešėjai susiduria su didele rizika – vadovai gali manyti, kad pranešėjai yra nediskretiški ir jiems negalima patikėti jautrios informacijos, o viešumas gali kenkti asmeniniam gyvenimui.

Su viešumo pasekmėmis iki šiol besidorojanti R. Kazėnienė sako nukentėjusi dėl savo sprendimo prabilti, nes turėjo aukoti pinigų, laiką ir saugumą.

„Tikiuosi būti pirmas žmogus, kuris patikrins, kaip pranešėjai gali būti apsaugoti. Galbūt pavyks paskatinti ir kitus žmones pranešti apie pažeidimus“, – sakė Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnė.