Įvairių archeologinių tyrimų, atliekamų tiek Kauno mieste, tiek rajone, radinius ir informaciją kaupia Kauno miesto muziejus. Siekdamas daugiau sužinoti apie tai, ką pavyko aptikti vykdomų tyrinėjimų metu, muziejininkas, archeologas Povilas Gadliauskas apsilankė šiame objekte ir pakalbino archeologą Mantą Daubarą.

– Koks šio objekto amžius?

– Remiantis mano tyrimų informacija, galima teigti, kad šis kapinynas yra ankstyvojo valstybinio laikotarpio, XIII–XIV a. sandūros, tačiau jame aptinkama ir kiek vėlyvesnių, XVI a., palaidojimų. Tirdami kapinyną aptikome ir gerokai ankstyvesnių, mezolito laikotarpio, artefaktų.

– Ką pavyko aptikti šių tyrimų metu?

– Vienas radinių – keletas XVIII a. ūkinių duobių, neužterštų vėlyvesnių laikotarpių archeologine medžiaga. Tai leidžia tiksliai datuoti rastą keramiką, kuri daugeliu kitų atvejų būtų datuojama daug platesniu laikotarpiu. Patys įdomiausi, be abejo, degintiniai kapai, kurie tyrėjams visada kelia tuos pačius klausimus – ar tai buvo individualūs, ar grupiniai palaidojimai. Tyrimai dar nebaigti ir turime tik tarpinius duomenis, kuriais remdamiesi galime teigti, kad surastas vienas individualus degintinis kapas, o greta jo – dvi didelės duobės, kuriose greičiausiai palaidota bent keletas individų, tačiau tiksliau į šiuos klausimus atsakyti bus galima po antropologinių tyrimų. Jei pasitvirtintų spėjimai ir paaiškėtų, kad tai grupinis palaidojimas, galima būtų teigti, jog tokia buvo to laikotarpio laidojimo papročių tendencija.

– Galbūt galėtum papasakoti apie palaikų deginimo paprotį?

Visas Nemuno senasis slėnis yra prieledyninės upės dugnas, kuriame susiformavo smėlingi, gerai besidrenuojantys dirvožemiai, greta didelė upė – pastovus maisto ir vandens šaltinis.

– Deginimo papročius tyrinėjo archeologas Gediminas Petrauskas savo daktaro disertacijoje. Seniausi degintiniai palaidojimai Lietuvos teritorijoje datuojami vėlyvuoju geležies amžiumi. Laikui bėgant, deginimo paprotį keitė inhumacinis, kartais kartu randami ir degintiniai, ir griautiniai palaidojimai. Įdomu tai, kad netoli nuo dabar tiriamos vietos archeologė Kristina Rickevičiūtė, 1990–1991 m. vykdydama archeologinius tyrimus, aptiko griautinių palaidojimų, datuojamų romėniškuoju ir tautų kraustymosi periodais.

– Kokių radinių pavyko aptikti tyrimų metu? Galbūt galėtum apie juos trumpai papasakoti?

– Dauguma radinių iš palaidojimų tradiciniai. Daugiausia tai įvairūs žalvariniai papuošalai ir jų fragmentai. Kulautuvos kapinynas pasižymi turtingomis įkapėmis. Pirmasis šį objektą aptiko archeologas Eugenijus Ivanauskas, tuo metu daugelio dėmesį patraukė tyrimų metu rasti net penki sidabro lobiai. Jie nebuvo tokie, kokius turbūt daugelis įsivaizduoja. Tai buvo santykinai nedideliame plote surasti sidabriniai dirbiniai. Šiandien tiriamuose palaidojimuose mums taip pat pavyko aptikti sidabrinių papuošalų ir jų fragmentų – tipologiškai jie atitinka papuošalus, rastus ankstesnių tyrimų metu. Daugiausia tai pasaginių segių zoomorfiniai galai, žiedų ir apyrankių fragmentai bei viena sveika, tačiau perdegusi sidabrinė segė. Pavyko aptikti ir keletą mezolito laikotarpiu datuojamų skelčių, tačiau su kapinynu jos neturi nieko bendra. Galima drąsiai teigti, kad šioje vietovėje žmonės gyveno ir mezolito laikotarpiu, tai patvirtina ir ankstesnių tyrimų metu surinkta informacija.

Manto Daubaro nuotr.

– Ar kažkuo ypatinga vietovė, kurioje įrengtas šis kapinynas?

– Visas Nemuno senasis slėnis yra prieledyninės upės dugnas, kuriame susiformavo smėlingi, gerai besidrenuojantys dirvožemiai, greta didelė upė – nuolatinis maisto ir vandens šaltinis. Šiandien visas reljefas aplink atrodo daug lėkštesnis, nei buvo anksčiau. Tyrinėjant šios vietovės LiDAR žemėlapį, aiškiai matyti vandens suneštos senvagių salpos. Vykdant ankstesnius tyrimus, paaiškėjo, kad aplinkinis reljefas yra smarkiai pakitęs. Tuo metu, kai mūsų tiriamas kapinynas buvo naudojamas, t.y. XIII–XVI a., jis turėjo būti daug labiau išreikštas reljefe, nei yra dabar, – buvo įrengtas ant ganėtinai aukštos, išsiskiriančios kalvos.