Analizė ir balansas

Kelios užtvankos Lietuvoje jau yra demontuotos. Šie sprendimai sukėlė nemažai diskusijų ir kartu neaiškumų. Pripažinta, kad trūksta mokslinių tyrimų, neaiški socialinė ir ekonominė užtvankų vertė. Aplinkos ministerija (AM), skelbdama Lietuvos užtvankų studijos konkursą, tikisi ekonominio, socialinio ir gamtosauginio jų vertinimo.

"Studijoje užtvankos būtų reitinguojamos nuo didžiausią žalą gamtai darančių iki mažiausią, taip pat iš socialinės ir ekonominės pusės – nuo didžiausios iki mažiausios vertės. Turint šiuos du reitingus, tikimasi rasti balansą", - teigė ministerijos Strateginių pokyčių grupės vyriausioji specialistė Jonė Leščinskaitė.

Šiuo metu organizuojamas viešasis pirkimas dėl užtvankų įvertinimo studijos, truksiančios metus. Ji kainuos apie 82,6 tūkst. eurų. Analizės tikslas yra susisteminti duomenis ne tik apie visas Lietuvoje esančias užtvankas, bet ir jų liekanas bei slenksčius.

Lietuvoje Upių, ežerų ir tvenkinių kadastre, kurio tvarkytojas yra Aplinkos apsaugos agentūra (AAA), yra 1 230 registruotų ir, tikėtina, apie 300 neregistruotų užtvankų.

Daugelio šių užtvankų būklė jau prieš 20 metų buvo nepatenkinama arba avarinė. Tikėtina, kad ji per du dešimtmečius nepagerėjo, bet tik dar labiau pablogėjo.

Prie 98 užtvankų yra įrengtos hidroelektrinės, kurios užtvenktą upių vandenį naudoja elektros energijos gamybai. Taip pat yra pavienių atvejų, kai patvenktų vandens telkinių vanduo naudojamas pramonei, kitiems energetiniams objektams aušinimo tikslais, žuvininkystei, drėkinimui ir dažniausiai rekreacijai, mėgėjiškai žūklei bei poilsiui, kur įrengtos maudyklos ar vandens atrakcionų parkai.

"Pagal mokslininkų sukauptą informaciją apie tvenkinių hidrotechnikos statinių techninę būklę, šalyje užtvankų būklė nėra gera, apie ketvirtadalio – nepatenkinama arba bloga", – pastebi AAA Hidrografinio tinklo skyriaus vedėjas Gintautas Sabas.

Inventorizacijai – 20 metų

Kauno mieste Upių ežerų ir tvenkinių kadastre yra registruota viena ir garsiausia užtvanka, kurioje yra įrengta Algirdo Mykolo Brazausko hidroelektrinė (HE). Kauno HE neabejotinai yra šaliai svarbus strateginis energetinis objektas. Kartu tai ir didžiausią ekologinę žalą daranti užtvanka. Tiesa, vėl prabilta, kad reikia įrengti žuvitakį. Jau imtasi ir konkrečių darbų, o šią idėją palaiko ir Kauno miesto savivaldybė, ir Vidaus vandens kelių direkcija.

Apie galimybę įrengti žuvitakį, jungiantį Kauno marias ir toliau už Kauno HE besidriekiantį Nemuną, Kauno miesto vadovai jau konsultavosi su aplinkosaugininkais. Šliuzo idėja aptarta susitikimuose su Vidaus vandens kelių direkcijos atstovais.

"Šliuzas ties HE išties nėra utopija ar visiška naujiena. Jis aiškiai nužymėtas Kauno miesto bendrajame plane, o kadaise buvo numatytas ir HE statybų projekte. Deja, tuomet šis sprendinys liko neįgyvendintas, tačiau jo vietoje supilta sankasa rodo, kad išlieka visos galimybės tokiai svarbiai infrastruktūrai pastatyti. Turime tikslą šį prieš daugiau kaip pusę amžiaus nebaigtą darbą atlikti iki galo", – pridūrė Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius Vilius Šiliauskas.

Turtas: Kauno miestas turi vienintelę ir garsiausią užtvanką – A.Brazausko HE.

Po diskusijų ir konsultacijų su laivybos bei aplinkos apsaugos specialistais Kauno miesto savivaldybės atstovai savo iniciatyvą planuoja pristatyti ir atsakingoms nacionalinės valdžios institucijoms.

Vis dėlto AM atstovai atsargiai vertina šią idėją. "Žuvitakiui Kauno HE įrengti reikia milžiniškų lėšų ir per mažai mokslinių argumentų, kad tai bus tikrai efektyvu. Dažnu atveju žuvitakis montuojamas ant užtvankos ir nukreipia žuvis iš upės į tvenkinį. Tačiau lašišoms sunku išgyventi tvenkinio aplinkoje. Kai tvenkinys nedidelis, jos sugeba susirasti kelią ten, kur tvenkinys tampa upe, ir išgyvena. Kadangi Kauno marios yra didžiulis tvenkinys, neaišku, ar bus efektyvu įleisti lašišas į marias", – dėsto AM Strateginių pokyčių grupės vyriausioji specialistė J.Leščinskaitė.

Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, Kauno rajono savivaldybės teritorijoje yra registruotos 49 užtvankos. Žinomiausios – prie didesnių tvenkinių: Krivėnų ant Striūnos upės, Pajiesio ant Jiesios upės ir kitos. Yra nemažai įrengtų užtvankų – tvenkinių kaskadų ant mažų upelių, kai kur net po kelias.

Aplinkos apsaugos agentūros ekspertams rengiant upių baseinų rajonų valdymo planų projektus, Kauno rajone preliminariai išskirti devyni vandens telkiniai, kurių būklei neigiamą poveikį daro užtvankos ar prie jų įrengtos hidroelektrinės.

Tačiau didžiausią rūpestį kelia bešeimininkės užtvankos ar jų liekanos. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, šalies mastu apskričių administracijos užtvankų inventorizaciją atliko ir bešeimininkių hidrotechnikos statinių sąrašus sudarė prieš daugiau kaip 20 metų.

"Tokių bešeimininkių objektų šalyje buvo priskaičiuota apie 200. Daugelio šių užtvankų būklė jau prieš 20 metų buvo nepatenkinama arba avarinė. Tikėtina, kad ji per du dešimtmečius nepagerėjo, bet tik dar labiau pablogėjo arba jos tiesiog sunyko", – mano AAA Hidrografinio tinklo skyriaus vedėjas G.Sabas.

Trūkumai ir nauda

Aplinkosauginiu požiūriu, siekiant atkurti upių baseinų būklę, pigiausia ir efektyviausia – demontuoti užtvanką, tačiau su tuo ne visada sutinka bendruomenė. "Todėl ieškoma ir kitokių techninių sprendimų, kai sukuriamas apytakinis kanalas, gali būti rėvinių nužievėjimų, kai tvenkinys lieka, bet nugriaunama pati užtvanka, paliekant laiptelius žuvims užplaukti", – variantus mini J.Leščinskaitė.

Aplinkosaugininkų aiškinimu, dėl upėje įrengtos užtvankos atsiranda reikšmingų pokyčių patvenktoje upės dalyje, tai dažniausiai turi įtakos visam upės baseinui. "Tekantį sraunų upės vandenį ir upės vagą su rėvomis, sietuvomis ir išraiškingais slėniais pakeičia praktiškai stovintis vanduo tvenkinyje, kuris, laikui bėgant, prikaupia daug sąnašų ir uždumblėja, dažniausiai neigiamai keičia vietos kraštovaizdį.  Užtvankos suardo upės vientisumą, užkerta kelią vertingų žuvų rūšių migracijai, sutrikdomas augalų ir gyvūnų apsikeitimas genetine informacija. Vyksta ir kiti gamtai žalingi pokyčiai", – aiškina G.Sabas.

Jis išskiria, kad kitas neigiamas užtvankų poveikis yra dėl netinkamos priežiūros ir eksploatacijos. Ypač žalingi yra nenatūralūs ir dažni vandens lygio bei srovės pasikeitimai.

Tiesiog nupjautumėte šaką, ant kurios patys sėdite, nes savivaldybėms elektrinės, kurios nuomojasi užtvankas, moka didelius nuomos mokesčius.

Kita labai reikšminga problema – didelė rizika žmonių sveikatai ir turtui. Dėl nuolatinio lėšų stygiaus ir neskiriamo pakankamo dėmesio užtvankoms prižiūrėti ir eksploatuoti kiekvienais metais šalyje įvyksta viena ar dvi avarinės situacijos.

G.Sabas pažymi, kad užtvankos yra gana sudėtingi ir skirtingi inžineriniai objektai, įsiterpę į gamtinę aplinką, todėl poveikį gamtai reikėtų vertinti kiekvienos užtvankos atskirai.

"Tarp visų šalies užtvankų galime atrasti ir teigiamų dalykų. Iš teigiamo užtvankų poveikio galima paminėti, kad Lietuvoje didžiausi ežerai yra patvenkti ir jie turi užtvankas. Žuvinto patvenktas ežeras yra net vertingas rezervatas. Tad matome, kad išimtiniais atvejais užtvankos gali teigiamai prisidėti prie gamtinių ekosistemų palaikymo, vandens išteklių apsaugos ar gamtinių buveinių, ypač vertingų pelkių buveinių atkūrimo", - išskiria G.Sabas.

Verslininkai nepatenkinti

Kaip jau minėta, ant dalies užtvankų Lietuvoje pastatytos hidroelektrinės. BNS skelbia, kad AM planuoja dar šiemet atšaukti leidimą mažosioms elektrinėms (iki 10 MW) naudoti užtvankų sukurtą vandens spaudimą elektrai gaminti nemokant už vandenį.

Lietuvos hidroelektrinių asociacijos vadovas Vilmantas Tornau prognozuoja, kad toks mokestis kainuos ir savininkams, ir valstybei. V.Tornau tvirtino, kad, valdžiai įvedus mokestį už vandens panaudojimą, mažosios hidroelektrinės, kurios dabar pagamina apie 4 proc. iš atsinaujinančiųjų išteklių gaunamos elektros, nustotų funkcionuoti.

"Uždėtumėte kryžių ant hidroelektrinių ir 100 objektų turbūt užsidarytų, nes neapsimokėtų rinkos sąlygomis dirbti. Dabar elektros kaina nedidelė. Tiesiog nupjautumėte šaką, ant kurios patys sėdite, nes savivaldybėms elektrinės, kurios nuomojasi užtvankas, moka didelius nuomos mokesčius", – aiškino V.Tornau.

Jis prognozuoja, kad taip pat būtų prarasta šimtai darbo vietų šalies regionuose, o mokesčių netekimas per metus gali siekti iki 3 mln. eurų. V.Tornau teigimu, prie užtvankų esančių hidroelektrinių savininkai nėra prieš žuvitakių statybas, tačiau nori, kad būtų atsižvelgta, kaip tai pakeis čia elektrą gaminančių verslininkų ekonominius rodiklius.

Lietuvos atsinaujinančiųjų išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius ministerijos planus pavadino "baltarusiška nacionalizacija" ir siūlė pirmiausia apsispręsti dėl užtvankų vaidmens ateityje, o jau tada kurti planą, kaip ir kokias ardyti.

Pasaulinės tendencijos

Tačiau panašu, kad pasaulyje rūpestis gamta įveikia užtvankas. Aplinkos apsaugos agentūros Hidrografinio tinklo skyriaus vedėjas G.Sabas pateikia Pasaulinės užtvankų komisijos (WCD) vertinimus, kad didelių užtvankų žala aplinkai ir visuomenei yra kur kas didesnė už gaunamą naudą.

WCD pabrėžia, kad daugeliu atvejų ekosistemos sunaikinamos negrįžtamai, arba jų atstatymo darbai kainuoja nepalyginti daugiau už gautą ekonominę naudą. Paprastai tvenkinys vėliau uždumblėja ir nebegali būti naudojamas pagal tikslinę paskirtį.

Vokietijos federalinės aplinkos apsaugos agentūros atlikta makroekonominė hidroenergijos gamybos sąnaudų ir naudos analizė taip pat parodė, kad jos, palyginti su nauda, gali būti nemažos. Kuo mažesnis yra įrenginio pajėgumas ir kuo natūralesnis vandentakis, tuo nepalankesnis yra sąnaudų ir naudos analizės rezultatas.

G.Sabas remiasi ekonominiais vertinimais, kurie rodo, kad ypač mažose hidroelektrinėse, kurių galia yra iki 100 kW, visais trimis atvejais – naujos elektrinės statybos, modernizavimo ir naujo paleidimo – energijos gamybos sąnaudos yra didesnės negu išmokos pagal Atsinaujinančiųjų išteklių energijos įstatymą. Todėl daugeliu atvejų, net ir palankiomis aplinkybėmis, ekonomiškai gaminti elektros energiją yra sunku.

"Turint omenyje neigiamą ekologinį poveikį, tolesnis mažų hidroelektrinių potencialo naudojimas nėra prioritetas atsižvelgiant į klimato kaitą, kai vis dažniau kyla sausrų ir vandens naudojimo konfliktų. Reikėtų ieškoti galimybių nutraukti neefektyvių ir pasenusių hidrotechnikos įrenginių eksploatavimą ir visiškai juos pašalinti iš upių", – tikina G.Sabas.