Laisvės al. 23 namas iki šiol buvo garsus antrame aukšte daugybę metų veikiančia valgykla. Kauniečiai neleis sumeluoti, kad namo laiptinė, vedanti į valgyklą, tikrai nebuvo itin patraukli.

Žmoną ir vaiką laikinai iškraustė

Šią vasarą čia įsisuko darbininkai. Laiptinė sulaukė jai būtino remonto, tačiau dėl remonto darbų kylančios dulkės tapo nepakeliama našta mažą vaiką auginančiam Tadui.

„Šveičiami laiptai sausu būdu. Pilna laiptinė dulkių. Turiu mažą vaiką. Labai rūpinuosi jo sveikata ir nežinau, kaip vaiką išnešti į lauką, kad jis nespėtų prisikvėpuoti tų šveičiamų cemento dulkių. Tai galiu padaryti tik naktį arba anksti ryte. Neįmanoma, todėl išvežiau žmoną su vaiku laikinai kitur gyventi“, – portalui kauno.diena.lt dėstė namo gyventojas.

Vyro atsiųstame vaizdo įraše akivaizdžiai matyti dulkėse skęstanti laiptinė, nufilmuota, kaip į valgyklą einantys žmonės užsidengia veidus stengdamiesi neprisikvėpuoti.

„O jūs žinote būdą, kaip padaryti remontą be dulkių?“ – gyventojo skundą atrėmė namo bendrijos pirmininkė Zita.

Moteris tikino, kad sprendimą dėl remonto namo laiptinėje gyventojai priėmė dar prieš metus balsų dauguma. Esą laiptinės remontas buvo būtinas.

Nežinau, kaip vaiką išnešti į lauką, kad jis nespėtų prisikvėpuoti tų šveičiamų cemento dulkių. Tai galiu padaryti tik naktį arba anksti ryte.

„Kadangi namas yra paveldo zonoje, jam galioja daug paveldosauginių reikalavimų. Laiptinėje yra terasiniai laiptai. Mes jų negalime uždengti ar dar kažkaip kitaip tvarkyti, o turime atstatyti. Laiptai buvo nudaužyti, nutrupėję. Buvo tokių vietų, kur tik pusę laipto likę. Darbininkas laiptus turėjo pašlifuoti, pakalti, kai kur ir užbetonuoti. Jo šlifavimo mašina sujungta su dulkių siurbliu, tačiau tų dulkių vis tiek yra“, – situaciją aiškino ir dėl dulkių nesigynė bendrijos pirmininkė.

Tačiau name gyvenantis Tadas kritiškai vertino pirmininkės pasamdyto  darbininko turimą techniką terasiniams laiptams atstatyti.

„Pirmininkei neįdomu. Ji pasamdė pigiausiai dirbantį. Žinau, kad šiais laikais šveitimui ir pjovimui įrankių apstu. Šiuos darbus galima daryti taip, kad jokios dulkės nekyla, aparatai sujungti su vandeniu. Vanduo lengvai nubėga, sudžiūsta, vėliau iššluojama ir tvarka“, – dėstė Tadas.

Ieškojo, kur pigiau

Namo bendrijos pirmininkė Zita atrėmė ir šią kritiką. Esą ji ieškojusi kitu būdu laiptus galinčios restauruoti kompanijos ir netgi radusi, tačiau kaina už darbą buvusi ženkliai didesnė. Be to, rasta kompanija iškėlė sąlygą, kad dvi savaites laiptinėje niekas nevaikščiotų. Tokia sąlyga daugiabučiui praktiškai neįmana, o juolab kad dalis patalpų name yra komercinės. Be to, darbų kaina vien už laiptų atstatymą buvusi įspūdinga. 

„Vien laiptai gyventojams būtų atsiėję 8 tūkst. eurų. Ar būtų sutikę mokėti po 600 eurų? Vargu. Mums reikia gerai ir pigiai. Šitas meistras gerai dirba, gražiai daro, bet, žinoma, dulkių yra“, – savo argumentus tęsė pirmininkė.

„Tie, kurie tvarkė sienas, sugebėjo viską padaryti be dulkių, o laiptus tvarkantis žmogus niekaip“, – priekaištus toliau žėrė Tadas.

Tačiau pirmininkė išsitraukė paskutinį kozirį. „Pasiskundę žmonės už šį remontą dar nėra įnešę nė cento, nors jiems per mėnesį paskaičiuota 17 eurų. Apie kokias modernias technologija galima kalbėti?“ – retoriškai klausė pirmininkė.

Namo gyventojas atviravo kreipęsis ir į Statybų inspekciją, Darbo inspekciją, Visuomenės sveikatos centrą, tačiau susidūrė su abejingumu.

„Po ilgų pokalbių Visuomenės sveikatos centre supratau, kad geriau nieko nedaryti ir viskas praeis. Esą tam būtų reikalinga laboratorija, jie turėtų informuoti daug žmonių dėl tyrimo, statyti specialų aparatą. Tačiau tai, kad laiptinė pilna dulkių – akivaizdu ir tam nereikia jokio aparato“, – apgailestavo namo gyventojas.

„Tos dulkės nebus ištisus metus. Darbas truks dvi savaites. Jau dabar darbai į pabaigą, taip kad liks tik išsivalyti“, – situacijos stengėsi neaštrinti namo bendrijos pirmininkė.